Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Kokį karą kariauja Rusija? (71)

Viktoras Denisenko
2014 04 16

Rusija kariauja su Ukraina. Drąsiai rašau šį teiginį, nes kitos valstybės teritorijos užgrobimas yra akivaizdus karo veiksmas. Tačiau tiksliai kvalifikuoti dabartinį Rusijos ir Ukrainos konfliktą yra sunkiau. Tai nėra įprastinis ginkluotas susirėmimas. Nors ant realių karo veiksmų ribos balansuojama iki šiol, konfliktas kol kas nėra peraugęs į vadinamąją karštąją karo stadiją. Tačiau neįmanoma ignoruoti kito – propagandinio – karo, kuris įgauna vis didesnį pagreitį. Šią karo rūšį galima vertinti ir kaip pasirengimą realiems karo veiksmams, ir kaip atskirą agresijos formą.

Įvykiai Ukrainoje – kas Maskvai pavyko, o kas ne?

Šio straipsnio autorius mano, kad užgrobdama Krymą Rusija pirmiausia siekė realizuoti Gruzijos pavyzdžio (turima galvoje 2008 metų rugpjūčio įvykiai) scenarijų. Toks scenarijus buvo pasirinktas dėl kelių priežasčių. Pati svarbiausia jų, matyt, ta, kad Maskva nebuvo pasirengusi įvykiams Ukrainoje, o tiksliau – neteisingai apskaičiavo jų eigą ir pasekmes. Metų pradžioje dar sunkiai buvo galima prognozuoti, kad Viktoras Janukovyčius neteks valdžios ir pabėgs iš šalies. Atrodė, kad Ukrainos laukia ilga politinė krizė. Toks variantas iš esmės tenkintų Kremlių, nes leistų lengviau manipuliuoti V. Janukovyčiumi ne vien laikant jį ant trumpo finansinio pavadėlio. Bet Maidano inercija nušlavė V. Janukovyčių, sumaišydama Maskvai kortas.

Kremlius vis vien sugebėjo pasinaudoti suirute Ukrainoje ir realizavo Krymo užgrobimo scenarijų. Pakartosiu teiginį, kad šis scenarijus iš esmės buvo nurašytas nuo įvykių Gruzijoje 2008 metų vasarą. Sukurti ką nors naujo Kremliui tiesiog pritrūko laiko (o gal ir noro).

Esminiai scenarijaus aspektai – išprovokuoti Ukrainos kariuomenės susirėmimus su vadinamaisiais Krymo savigynos būriais. Tokiu atveju galima būtų apkaltinti Kijevą pilietinio karo kurstymu ir atvirai įvesti Rusijos kariuomenę į pusiasalį, pateisinant šiuos veiksmus būtinybe apginti tėvynainius. Tikriausiai buvo planuojamas įsiveržimas ir toliau – į rytinę, gal ir į pietvakarinę Ukrainos dalį. Tikėtina, buvo apskaičiuota ir tai, kad Ukraina bandys pasipriešinti, tačiau nesugebės deramai to padaryti dėl savo karinių pajėgų techninės ir moralinės būklės. Kai dalis Ukrainos teritorijos bus užimta – galima sėsti prie derybų stalo, gal net pasirašyti kokį susitarimą tarpininkaujant Vakarams, o vėliau jo neįgyvendinti (kaip Sarkozy plano atveju 2008 metais). Įgyvendinti scenarijų, įvertinus Ukrainos dydį, buvo numatyta per kelis mėnesius. Būtent dėl šios priežasties pirma paskelbta „referendumo“ Kryme data buvo gegužės 25 diena.

Bet visiškai realizuoti Gruzijos scenarijaus Ukrainoje nepavyko. Vienintelis dalykas, kurį teisingai apskaičiavo Maskva, buvo vangi pirminė Vakarų pasaulio reakcija. Susivienijusios Europos nesugebėjimas greitai ir aštriai reaguoti į krizinius įvykius jau nėra jokia paslaptis. Tačiau esmine kliūtimi minėto scenarijaus realizavimo kelyje tapo Ukrainos karinių dalinių laikysena – jie nepasidavė provokacijoms. Žinoma, tai nepadėjo Ukrainai išsaugoti Krymo, tačiau, ko gero, išgelbėjo nuo Rusijos planuoto „blickrygo“ (žaibo karo: greito įsiveržimo ir didelės teritorijos užėmimo). Nesugebėdama išprovokuoti karinių susirėmimų, Rusija pradėjo klimpti sumodeliuotoje situacijoje (kartu po truputį ėmė įsibėgėti Vakarų reakcija). Dėl šios priežasties Maskvai teko pirma perkelti „referendumo“ Kryme datą į kovo 30 d., o vėliau ir į kovo 16 dieną. Verta pažymėti ir tai, kad Krymo „įsavinimas“ (prijungimas prie Rusijos Federacijos) irgi vyko kosminiu greičiu.

Visa tai nereiškia, kad dabar jau nėra pavojaus žemyninės Ukrainos teritorijoms. Maskva šiandien yra pasirinkusi kitą scenarijų, kurio esmė – bandyti pagal Krymo pavyzdį destabilizuoti situaciją rytiniuose šalies regionuose. Numanu, kad taip Kremlius rengiasi antram Ukrainos okupacijos etapui. Tačiau reikia pripažinti, kad Rusijai šiandien jau yra sunkiau veikti, nes Kijevui pavyko mobilizuoti jėgos ir kariuomenės struktūrų darbą. Be to, poveikį Maskvai bando daryti ir vis labiau bundantys Vakarai.

Tačiau egzistuoja karo rūšis, kurioje Rusijai šiandien nėra lygių – tai propagandinis (informacinis) karas.

Kare kaip kare, arba propagandos galia

Kad Maskva plačiai naudojasi propagandinėmis priemonėmis tiek formuodama viešąją nuomonę šalies viduje, tiek bandydama daryti įtaką kitoms valstybėms, nėra naujiena. Tačiau įvykiai Ukrainoje šiandien leidžia kalbėti apie realų šios propagandos poveikį. Visą jos galią atskleidė viešosios nuomonės apklausa, kurią Rusijoje atliko sociologinių ir rinkodaros tyrimų organizacija „Levados centras“. Pagal šios apklausos duomenis, dauguma Rusijos gyventojų – 73 proc. – vienaip ar kitaip sutinka su oficialios propagandos teiginiu, kad dabartinė valdžia Ukrainoje nėra teisėta, apie 77 proc. dėl dvišalių santykių pablogėjimo kaltina Kijevą. Kitas labai įdomus skaičius – 74 proc. Rusijos gyventojų palaikytų Rusijos vadovybę ginkluoto konflikto su Ukraina atveju. Kitaip sakant, Rusijos visuomenė morališkai yra parengta karui su savo artima kaimyne ir tai yra naujosios rusų totalios propagandos nuopelnas.

Rusijos propagandos galia verčia plačiau analizuoti jos principus ir aspektus. Matyt, pirmiausia reikėtų akcentuoti, kad Vladimiras Putinas, pradėjęs kurti savo „valdžios vertikalę“, pasirinko efektyvų informacijos kontrolės būdą: sutelkė dėmesį į labiausiai Rusijos piliečiams prieinamą žiniasklaidos priemonę – televiziją. Federalinių televizijos kanalų kontrolė leido sukurti tokią efektyvią naujosios propagandos mašiną (pavadinimas sąlyginis, nes naujojoje Rusijos propagandoje yra nemažai nuo sovietmečio žinomų elementų), kurios kol kas negali paveikti jokia interneto alternatyva.

Yra ir kitų elementų, lemiančių dabartinės Rusijos propagandos efektyvumą. Laikraščio „Novaja gazeta“ redaktoriaus pavaduotojas Andrejus Lipskis mano, kad šiandien Rusijoje demonstruojamas klasikinis neigiamos mobilizacijos pavyzdys: visuomenę, kurią kamuoja socialinės ir psichologinės problemos (tarp jų ir nevisavertiškumo kompleksas), bandoma sutelkti ir pakelti kovai prieš išorinį priešą. Tenka pripažinti, kad tai daroma gana efektyviai. Apie tai rašo ir prancūzų laikraščio „Le Figaro“ autorė Marie Jego. Ji pažymi, kad Rusijos visuomenė yra mobilizuojama dėl ksenofobinio ir agresyvaus konsensuso, kurio pagrindas yra „savų“ ir „svetimų“ priešprieša.

Akivaizdu ir tai, jog propagandinis puolimas, kurį vykdo Rusija, vis stiprėja. Minėtame „Le Figaro“ straipsnyje pateikiami duomenys, kad federaliniai televizijos kanalai gauna „iš viršaus“ nurodymus, kaip turi būti pateikiami vieni ar kiti aktualūs įvykiai. Kalbant apie Ukrainą primygtinai rekomenduojama vartoti visus paplitusius štampus – apie agresyvius nacionalistus ir „banderovcus“, apie Ukrainos valdžios neteisėtumą, jos negebėjimą susitvarkyti su situacija šalyje, apie greitą ekonominį šalies krachą ir pan. Kartu rekomenduojama propaguoti Rusijos gyventojų poilsį Kryme, pasitelkiant tris esminius argumentus: „arti, saugu, pas savus“.

Alternatyviai nuomonei šioje valstybėje nėra vietos

Totali (ją galima būtų pavadinti ir imperine) Rusijos propaganda taip pat nepakenčia alternatyvios nuomonės. Žmonės, kurie dėl Ukrainos bando skleisti kitokią nei Kremliaus nuomonę, yra akimirksniu puolami viešojoje erdvėje, nepaisant jų autoriteto ar nuopelnų. Alternatyvios nuomonės skleidėjai patenka į „svetimų“ (t. y. „priešų“) kategoriją. Pavyzdžiui, tarp tokio puolimo objektų atsidūrė ir žinomas muzikantas Andrejus Makarevičius, pasisakęs prieš Krymo okupaciją, ir garsus istorikas Andrejus Zubovas, palyginęs dabartinius Rusijos veiksmus su nacistinės Vokietijos veiksmais prieš Antrąjį pasaulinį karą. Neapykantos ir nepakantumo lygį šiandieninėje Rusijos visuomenėje rodo ir šviežias pavyzdys: „Nezavisimaja gazeta“ vyriausias redaktorius Konstantinas Remčiukovas televizijos „Pervyj kanal“ pokalbių laidoje buvo puolamas už tai, kad pasakė, jog reikia gerbti ir Ukrainos poziciją. Labai įdomus yra portalo Newsru.com pateikiamas neįvardyto vieno iš „Pervyj kanal“ redaktorių komentaras, kad prodiuseris, kviečiantis į laidą opoziciškai nusiteikusį pašnekovą, yra „profesionaliai neveiksnus“.

Puolami ir alternatyvios informacijos šaltiniai internete. Jiems klijuojamos antivalstybinių priemonių etiketės. Pavyzdžiui, tinklalapis Politonline.ru sudarė „antirusiškų“ informacinių tinklalapių sąrašą. Reikia paminėti, kad tai kaip tik yra tie tinklalapiai, kurių pozicija nesutampa su Kremliaus požiūriu.

Taip bandoma diskredituoti bet kokį kitą požiūrį į Rusijos vykdomą politiką ir veiksmus. Tai daroma labai greitai ir palyginti lengvai galbūt ir dėl to, kad Krymo užgrobimas palietė giluminius Rusijos visuomenės kolektyvinės sąmonės klodus, susijusius su imperinės galios, atitinkamai – ir „savo žemių“ susigrąžinimo konceptais.

„Lietuviškas“ Rusijos propagandos pėdsakas

Rusijos propagandinis karas apima ne tik jos vidinę informacinę erdvę. Maskvos propagandinės mašinos poveikis yra gana platus. Ryžtingiau gintis nuo jo pradėta tik pastaruoju metu, tačiau vis dar nėra iki galo aišku, kaip tai daryti būtų efektyviausia. Rusijos pusėje yra ir patirtis, ir finansinės galimybės.

Galima konstatuoti, kad pagrindiniai Rusijos federaliniai kanalai tapo efektyviu propagandiniu ginklu, nukreiptu ne tik į vidinę Rusijos Federacijos auditoriją, bet ir į išorinį rusakalbį pasaulį (pačioje Rusijoje šiuo atveju vartojama „Rusų pasaulio“ (Русский мир) samprata).

Apsaugos priemonių prieš Rusijos skleidžiamą propagandą teko imtis ir Lietuvai. Pagal teismo sprendimą kabelinės televizijos tinkluose laikinai buvo nutrauktas rusiškų televizijos kanalų „NTV-Mir“ ir „RTR-Planeta“ retransliavimas. Anksčiau sankcijos buvo pritaikytos iš Latvijos transliuojamai „Pervyj Baltijskij kanal“ televizijai. Svarbu tai, kad Lietuva ne vienintelė priėmė panašius sprendimus. Siekdama apsaugoti savo informacinę erdvę Rusijos televizijos kanalų transliavimą nutraukė ir Ukraina, o „RTR-Planeta“ transliavimas buvo nutrauktas ir Latvijoje. Sustabdyti šio kanalo transliavimą buvo svarstoma net Rusijai draugiškame Kazachstane. Pastaruoju atveju svarstyti tokią galimybę paskatino šio kanalo eteryje nuskambėję Rusijos politinio lauko ekscentriko Vladimiro Žirinovskio žodžiai apie būtinybę pagal Krymo pavyzdį prijungti prie Rusijos šiaurinį Kazachstaną.

Tačiau nereikia pamiršti, kad draudimas visada vienaip ar kitaip sukelia neigiamą reakciją. Šiuo atveju konstruktyvesnis atrodo sprendimas bendromis jėgomis kurti visoms trims Baltijos šalims skirtą televizijos kanalą rusų kalba, kuris taptų realia informacine alternatyva. Šį sprendimą inicijavo Latvija, jis sulaukė dėmesio ir Lietuvoje bei Estijoje, nors apie šio projekto realizavimo terminus dar nieko konkretaus nekalbama.

Kaip gerą pavyzdį galima būtų nurodyti ir kabelinės televizijos paslaugų teikėjo „Splius“ sprendimą įtraukti į bazinį retransliuojamų kanalų paketą opozicinį Rusijos televizijos kanalą „Dožd“ („Lietus“), kuris pastaruoju metu turi gana nemažai nemalonumų pačioje Rusijoje. Tenka apgailestauti, kad šis kanalas kol kas neatsirado ir kitų mūsų šalies kabelinės televizijos tinklų operatorių paketuose.

Taip pat atrodo, kad Lietuvoje pagaliau atsiranda supratimas, jog mūsų šalis yra įtraukta į aktyvią informacinio karo fazę. Lietuvos vardas propagandos tikslais buvo minimas ir įvykių Maidane kontekste. Pavyzdžiui, televizija „Pervyj kanal“ savo naujienose kovo mėnesį parodė siužetą, kuriame buvo teigiama, kad mūsų šalyje buvo rengiami „Maidano smogikai“. Siužetui panaudota anksčiau filmuota medžiaga, kuri jau demonstruota kitame propagandiniame siužete (apie Lietuvoje neva vykusius rusų nesisteminės opozicijos atstovų mokymus spalvotųjų revoliucijų technologijoms), tai leido lengvai demaskuoti šią žurnalistinę antį. Čia verta paminėti, kad Rusijos vizualioji propaganda pastaruoju metu nepasižymi ypatinga kokybe. Pavyzdžiui, ne taip seniai skirtingi Rusijos televizijos kanalai nufilmavo vieną ir tą patį asmenį ir kaip prorusišką aktyvistą, ir kaip „banderovcų“ rėmėją.

Taip pat būtina priminti, kad esminis propagandinis Rusijos puolimas prieš Lietuva yra susijęs su sąmokslo teorija, jog 1991 metais per tragiškus Sausio 13-osios nakties įvykius „savi šaudė į savus“, t. y. žmonės prie televizijos bokšto ir Radijo ir televizijos komiteto pastato Vilniuje esą krito nuo „nacionalistų“ kulkų. Kaip pažymi rusų tinklalapio ej.ru autorius Igoris Jakovenka, ta pati tema atkartojama ir Rusijos žiniasklaidos priemonėse, kai šiandien kalbama apie Maidano aukas. Taigi tiek Ukraina, tiek Lietuva yra įsuktos į tą patį propagandos ratą.

Post scriptum

Klaida būtų manyti, kad Rusijos propagandos agresyvumą ir aktyvėjimą paskatino vien įvykiai Ukrainoje. Grąžindamas valstybei pagrindinius imperinius požymius, Vladimiras Putinas, tikėtina, grąžino ir imperinės propagandos principus, kurie dar nebuvo pamiršti nuo sovietmečio. Propaganda ir manipuliavimas informacija yra vienas esminių dabartinės politinės sistemos polių. Rusijos visuomenės viešosios nuomonės orientacija rodo, kad propagandos poveikis visiškai pasiteisino. V. Putinui pavyko mobilizuoti visuomenę, bauginant ją mitiniais priešais ir skatinant naujomis pergalėmis Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, Sočio žiemos olimpiadoje, o dabar – ir Krymo „susigrąžinimu“.

Masinis Krymo užgrobimo palaikymas byloja, kad pačioje Rusijoje neliko saugiklio, kuris apribotų imperines V. Putino ir jo aplinkos ambicijas, o tiksliau – jų realizavimą (galima prisiminti, kad prieš dvidešimt metų nemažai Rusijos žmonių protestavo prieš karą Čečėnijoje, o šiandien prieš karą ir agresiją nukreipti pasisakymai vertinami kaip valstybės interesų išdavystė). Rusijos visuomenė mėgaujasi atgyjančia imperine savijauta, ją visiškai tenkina žiniasklaidos priemonių modeliuojamas pasaulio vaizdas, pateikiamas kaip vienintelis teisingas. Tie, kas bando prieštarauti tam vaizdui ar jį kvestionuoti, apšaukiami priešais ir išdavikais. Kitaip sakant, viešoji erdvė tapo tiesioginio karo lauku – tai labai bloga žinia pirmiausia pačiai Rusijai ir jos visuomenei.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 71)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras