Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Užgauta savimeilė (10)

Romanas Nazarenko, Ukraina
2014 05 02

To, kas dabar vyksta rytų Ukrainoje, negalima vadinti atsitiktiniais separatizmo protrūkiais. Rusijai jau užgrobus Krymą, žiniasklaidoje pasirodė rusų valdininkų publikacijų, kuriose jie atvirai pasisakė už tai, kad karinė kampanija būtų tęsiama į Ukrainos pietryčius.

Interviu TV kanalui „Dožd“, atsakydamas į klausimą, ar Rusija po Krymo ir toliau „gins rusakalbių teises“ rytinėse Ukrainos srityse, buvęs Maskvos meras Jurijus Lužkovas neatmetė tokios įvykių eigos. Į tai dar buvo galima žiūrėti kaip į imperines ambicijas, tačiau Valstybės Dūmos deputatų politika dar likus mėnesiui iki to, kai Rusijos specialiosios pajėgos užgrobė milicijos patalpas Kramatorske ir Slavianske, rodo rimtus Kremliaus ketinimus suskaldyti Ukrainą. Kovo mėnesį Dūmos tinklalapyje pasirodė partijos „Teisingoji Rusija“ Maskvos skyriaus vadovo Aleksandro Agejevo kreipimasis į „brangiuosius doniečius“. Ukrainos užsienio reikalų ministerija niekaip nesureagavo į šį dokumentą, kuriame kol kas lojalia forma buvo reiškiamas pasipiktinimas tuo, kad valdžia persekioja rusų organizacijas „Donbaso liaudies savigyna“ ir „Donecko respublika“. Praeis mėnuo, ir ginkluotos rusų specialiosios paskirties tarnybų pajėgos kartu su šių organizacijų aktyvistais užgrobs Luhansko ir Donecko sričių administracijas.

Ukrainos kontržvalgyba nepastebėjo ir Rusijos vyriausybės posėdžio kovo pradžioje, kuriame finansų ministras A. Siluanovas pranešė apie finansinę paramą Ukrainos sritims, besiribojančioms su Rusija. Posėdyje dalyvavęs V. Putinas pritarė ministro veiksmams ir taip palaimino separatizmo Ukrainoje finansavimo teisėtumą.

Kremlius iš anksto pradėjo zonduoti dirvą Donbaso atskyrimui nuo Ukrainos naudojantis provincijos miestų merų pagalba. Ir nesuklydo. Kai Rusijos specialiosios tarnybos grupė užgrobė miliciją Slavianske, prie jos prisijungė dalis vietos pensininkų ir bedarbių, jaučiančių nostalgiją Sovietų Sąjungai.

Internete yra vaizdo įrašas, kaip smogikai užgrobia miliciją Kramatorske. Tą pačią dieną susirinko Donecko liaudies kvazirespublikos šalininkų mitingas. Susirinkusi minia ėmė prašyti, kad žodį tartų miesto, turinčio 160 tūkst. gyventojų, meras. Tačiau meras tą dieną nepasirodė. Tada pasisakė vienas iš aktyvistų ir pranešė susirinkusiems, kad merą apie valdžios pasikeitimą kažkas perspėjo dar vakar! Dabar jam duodama valanda laiko pagalvoti ir pareikšti savo poziciją. Vadinasi, apie ruošiamą valdžios užgrobimą vietos valdžia žinojo. Tačiau apie tai nežinojo valdžia Kijeve.

Naujoji Kijevo valdžia tiesiog nusikalstamai delsė, visą mėnesį nesikišdama į odiozinio apsišaukėlio – gubernatoriaus Pavlo Gubarevo, kuris anksčiau buvo suimtas kaltinant jį separatizmu, ardomąją veiklą. Šis delsimas Ukrainai gali kainuoti suverenitetą. Rusų agentai atviroje interneto prieigoje buvo palikę savo telefonus ir elektroninius adresus, per „Skype“ sistemą bendravo su Kremliaus statytiniais, gaudami iš jų nurodymus, kuriuos objektus reikia užgrobti pirmiausia. Net politikoje nenutuokiantis žmogus turėjo suprasti, kad anksčiau ar vėliau visa tai sprogs.

Maidano euforija, kai visiems atrodė, kad nuvertus diktatorių Janukovyčių visa, kas blogiausia, jau praeitis, pasibaigė.

Tarp kandidatų į prezidentus nėra nė vieno žmogaus, kuris sugebėtų suvienyti šalį. Dar blogiau, kad nė vienas iš jų, atrodo, nemano tai esant būtina. Sergejus Tigipka savo „Facebook“ paskyroje, užuot rytų Ukrainai siūlęs programą, kaip jis, jeigu taptų prezidentu, rengiasi prikelti iš nuosmukio Donbasą, manipuliuoja rinkėjų patiklumu ir kalba apie valstybinį rusų kalbos statusą, o dabar – ir apie federalizaciją.

O Luhansko ir Donecko srityse apie 90 proc. spaudos, pardavinėjamos kioskuose, išeina rusų kalba. Nacionaliniai kanalai „Inter“ ir „Ukraina“ dienos žinių suvestinę transliuoja rusų kalba, jų pramoginėse programose pilna rusiškų serialų. Pietryčių Ukrainos gyventojai namuose, gatvėje ir darbe laisvai bendrauja rusų kalba, o „rusiškai kalbančių gyventojų diskriminavimas“ – išgalvota problema. Ją politikai, spekuliuodami žmonių nuotaikomis, prisimena tik prieš rinkimus.

Pas maištautojus nevažiavo ir kandidatas į prezidentus Anatolijus Gricenka, „Facebook“ paskyroje parašęs, kad tai darys tik tada, kai valdžia įvykdys antiteroristinę operaciją, išvarydama visus ginkluotus banditus iš užimtų pastatų. Jo manymu, tik tada bus galima kalbėti su separatistais.

Kai Kijeve audringai veikė Maidanas, dauguma jį palaikančių žmonių atvyko iš centrinės ir vakarų Ukrainos. Rytai liko nuošalėje. Keista, bet tas faktas, kad ten nebuvo žmonių iš tankiausiai apgyventos Ukrainos dalies, neprivertė sunerimti nė vieno politiko. Maidanas pakeitė valdžią, bet neatliko pagrindinės – komunikacinės – savo užduoties. Įvairūs visuomenės sluoksniai iš visų šalies regionų bendraudami tarpusavyje turėjo rasti bendrus sąlyčio taškus. Tokiais taškais galėjo būti valdžiai keliami socialiniai reikalavimai – padidinti minimalų atlyginimą ar sumažinti pensinį amžių. Tačiau Maidane skambėjo vien abstraktūs politiniai reikalavimai.

Krymą Ukraina prarado todėl, kad nuo pat pirmos dienos, kai rusų specialiosios pajėgos užgrobė administracinius pastatus, naujoji valdžia nesuformulavo aiškaus, visiems piliečiams suprantamo algoritmo, kuriuo vadovaujantis šalis ginsis nuo agresorės. Tačiau prisiimti atsakomybę ginti šalį nuo okupantų reiškia kariauti su Rusija. O tam Oleksandras Turčynovas, atsitiktinai tapęs vyriausiuoju Ginkluotųjų pajėgų vadu, nesiryžo. Kariškiams nesuprantama direktyva „laikytis“ atvedė iki visiškos kariuomenės demoralizacijos ir kaip pasekmės – Krymo praradimo.

Donbase kartojasi ta pati situacija. Naujoji valdžia nepaskelbė bendros nacionalinės kovos su Rusijos okupacija rytų Ukrainoje strategijos. Užėmęs laukimo poziciją, Kijevas tik stebi, kaip kasdien Luhansko ir Donecko srityse ginkluotos diversantų grupės grobia valdžią rajonų centruose. Jeigu Donbasas, kaip strateginis šalies regionas, Ukrainai yra reikalingas, jį reikia saugoti. Tačiau nei Turčynovas, nei Jaceniukas ar jų atstovai nepanoro susitikti su žmonėmis, kuriems Maidanas sostinėje buvo nepriimtinas.

Ir ne šių žmonių kaltė, kad jie nesiekia įstoti į NATO, o Europa jiems – kažkas grėsmingo, kur gyvena tik homoseksualai ir lesbietės. Sovietų Sąjungos laikais čia buvo vykdoma kryptinga rusinimo politika. Nėra nieko smerktino, kad kai kuriems gyventojams, suvažiavusiems čia po Antrojo pasaulinio karo, Rusija yra artimesnė nei Vakarai. Sovietų Sąjunga Donbase turėjo savo planų, čia buvo aktyviai formuojama šachtininko – darbštuolio, stachanoviečio – įvaizdis, o dvasiniu jo gyvenimu valdžia nesidomėjo. Brežnevo laikais klestėjo girtuoklystė ir muštynės naudojant peilius, tad ir šiandieninis politinis Donbaso elitas atspindi vietinių gyventojų mentalitetą.

Federalizacija, kurios idėją aktyviai bruka Regionų partijos vietinės viršūnėlės, nieko neišspręs. Federalizmas dar labiau užkonservuos rytinės Ukrainos dalies izoliaciją nuo vakarinės. Donbaso gyventojams reikalinga ne federalizacija, o deramos gyvenimo sąlygos. Dauguma jų nebuvo toliau išvykę iš gimtojo miesto, ką jau kalbėti apie keliones į užsienį. Čia ir slypi iki absurdo nesąmoningo jų supratimo apie Vakarus priežastis.

Rytinės dalies gyventojai jaučia nuoskaudą dėl šalies centrinės ir vakarinės dalių: atseit jūs surengėte sau Maidaną, o mums negalima? Tragiškai pasibaigęs karinės dalies Mariupolyje šturmas, kai žuvo 3 separatistai ir 12 buvo sužeista, netapo pretekstu rytiečiams pradėti dialogą su centrine valdžia. „Jūs turite savo „dangiškąją šimtinę“ (taip vadinami Maidane nuo snaiperių kulkų žuvę apie 100 žmonių), tai argi mums negalima turėti savo didvyrių“, – užgautos savimeilės tonu miesto tinklalapyje rašė viena Mariupolio gyventoja.

Naujoji valdžia, ignoruodama protestus šalies rytuose, kartoja Janukovyčiaus, kuris atkakliai nenorėjo pripažinti Maidano ir kalbėti su juo, klaidą. Tarp tų, kurie išėjo į barikadas prie užgrobto SBU (Ukrainos saugumo tarnybos) pastato Luhanske, yra daug neapsisprendusių. Jiems nepatinka naujoji valdžia, bet jie neįsivaizduoja ir savo gyvenimo kvailiausioje „Donecko respublikoje“. Ši protestuotojų kategorija aiškiai sieja save su Ukraina. Pirmiausia su jais valdžia ir turi vesti dialogą.

Daugelis patiklių rytiečių yra taip dezorientuoti, kad visai rimtai baidosi mitinių „banderininkų“: kryptingai veikianti rusų propagandos mašina pirmiausia pasiekė širdis tų žmonių, kuriems ji ir buvo skirta. Bedantė ukrainiečių žurnalistika nesugebėjo tai mašinai nieko rimto priešpriešinti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 10)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (23)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (43)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (123)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (1)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras