Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Vengrijos kelias dešinėn ir į Rusijos glėbį (11)

Inga Popovaitė, politikos apžvalgininkė
2014 05 09

Balandžio 7 dieną Vengrijos parlamento rinkimai didelių staigmenų neatnešė. Kaip ir tikėjosi dauguma vengrų, charizmatiškas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas išsaugojo savo postą, o jo vadovaujama dešiniųjų jėgų partija „Fidesz“ užsitikrino daugumą parlamente: iš 199 vietų ji laimėjo 133, penkių kairės ir liberalų partijų aljansas gavo 38 vietas, kraštutinių dešiniųjų partija „Jobbik“ turės 23, o žalieji LMP – 5 parlamentarus. Tačiau po rinkimų netyla diskusijos, kad demokratija Vengrijoje nėra tokia stipri, kaip norėtųsi, ir „Fidesz“ šalį pamažu veda į autokratijos liūną.

Žiniasklaidos kontrolė

Vidurio Europos universiteto Žiniasklaidos ir komunikacijos studijų centro tyrėja Amy Brouillette pabrėžia, kad V. Orbano vyriausybės reformos pažeidė jėgų pusiausvyrą Vengrijos politikoje. Nauji žiniasklaidos ir rinkimų įstatymai, nauja Konstitucija užgožė opozicijos balsą ir beveik panaikino ribą tarp valstybės ir vienos partijos.

„Al Jazeera“ žiniatinklyje išspausdintame straipsnyje ji rašo, kad, palyginti su praėjusiais rinkimais, šiųmetinė politinė kampanija buvo aiškiai subalansuota „Fidesz“ naudai: dėl politinės reklamos apribojimo kandidatai neturėjo nė kiek eterio laiko komercinėse televizijose, o ir nacionalinis transliuotojas per visą kampaniją opozicijos kandidatams tesuteikė vos keletą minučių eterio. Taip pat nebuvo ir debatų televizijos eteryje tarp opozicijos ir „Fidesz“ atstovų, nes pastarieji tiesiog atsisakė kvietimų juose dalyvauti.

Pasak ESBO, V. Orbano vyriausybė buvo akivaizdžiai palaikoma žiniasklaidos: trys iš penkių nuo kovo vidurio stebėtų televizijos kanalų aiškiai palaikė „Fidesz“ ir beveik visą jos kampaniją pateikė teigiamai, o daugiau nei pusė reportažų apie kairiųjų aljansą buvo neigiami. Apskritai žiniasklaida yra vis labiau priklausoma nuo „Fidesz“: kaip rodo Vengrijos žiniasklaidos tarybos duomenys, 2011–2013 metais reportažai apie vyriausybę ir „Fidesz“ partiją užėmė net iki 70 proc. žinių laiko ir valstybinėje, ir privačiose televizijose.

A. Brouillette yra įsitikinusi, kad šie duomenys atspindi politinį ir ekonominį spaudimą, kurį patiria Vengrijos žiniasklaida po to, kai 2011-aisiais buvo priimtas naujasis žiniasklaidos įstatymas. Vis dar trūksta aiškumo dėl naujos reguliacijos, baudas skirianti Žiniasklaidos taryba yra sudaroma valdančiųjų politikų, o politinę reklamą gauna tik V. Orbanui palankios žiniasklaidos priemonės. Be to, visas valstybinės žiniasklaidos sektorius buvo pertvarkytas ir per tūkstantį V. Orbanui nepalankių darbuotojų neteko darbo. Opozicijos nuomone, visa tai buvo daroma tik vienu tikslu – pažaboti „Fidesz“ nepalankias žiniasklaidos priemones.

„Jobbik“ neramina Europą

Tačiau Europos kairiesiems ir liberalams dar daugiau nerimo kelia vis stiprėjanti Vengrijos „Jobbik“ partija. Jos rėmėjų gretos išaugo nuo 15,86 proc. rinkimuose dalyvavusių asmenų 2010-aisiais iki 20,54 proc. šiemet.

Prieš šių metų rinkimus „Jobbik“ savo radikalią retoriką, nukreiptą prieš žydus ir romus, pakeitė nuosaikesnėmis kalbomis ir rinkėjus viliojo jaunatviškos radikalios partijos įvaizdžiu.

Pasak „Reuters“ agentūros, „Jobbik“ yra radikalias dešiniąsias partijas Centrinėje ir Pietryčių Europoje siejanti grandis. Kraštutinės dešiniosios partijos Lenkijoje, Slovakijoje, Kroatijoje ir Bulgarijoje palaiko ryšius su kolegomis iš kitų regiono šalių, o „Jobbik“ yra šio savotiško voratinklio viduryje – ji vienintelė bendrauja ir bendradarbiauja su visomis šiomis partijomis. Visas jas vienija bendra priešprieša Briuseliui, nepakantumas imigrantams, žydams ir romams.

Tiesa, kaip toliau rašo „Reuters“, ekstremalūs vengrų nacionalistai iš savo kolegų Vakaruose sulaukia kur kas mažiau palaikymo: čia veikiančios ilgesnes tradicijas turinčios nacionalistų partijos (pavyzdžiui, olandų Laisvės partija ar prancūzų Nacionalinis frontas) nepritaria antisemitinėms vengrų idėjoms. Bet tai jiems netrukdo aplink save telkti buvusio Rytų bloko nacionalistus ir ruoštis artėjantiems EP rinkimams: „Jobbik“ dabar garsiai reiškiamas siekis yra sukurti „sąjungą nuo Adrijos iki Baltijos jūros, kuri pasipriešintų euroatlantiniam spaudimui“.

Nors EP ir nėra reikšmingas vidiniame Vengrijos (ar kurios nors kitos šalies, kad ir Lietuvos) gyvenime, toks sąjungininkų ieškojimas už Vengrijos sienų „Jobbik“ padeda įteisinti savo, kaip rimtos partijos, vardą ir iš politikos marginalų pamažu tapti viena pagrindinių žaidėjų. Ir, kaip parodė dabartiniai rinkimai, kol kas jai tai daryti sekasi.

Vengrijos kelias dešinėn

Atrodo, kad Vengrijoje po šių rinkimų niekas per daug nesikeis ir V. Orbanas tęs prieš ketverius metus pradėtą politiką. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pliusų esama: šalies viešųjų finansų sektorius stabilizuotas, o biudžeto deficitas 2012 ir 2013 metais neviršijo 3 proc. BVP.

Tačiau kartu jo kritikai teigia, kad Vengrija pernelyg suka dešinėn. Nors oficialiai „Fidesz“ ir smerkia antisemitizmą, ji nesipriešino „Jobbik“ sumanymui reabilituoti su naciais kolaboravusį Vengrijos regentą Miklosą Horthy, į koncentracijos stovyklas padėjusį išsiųsti per 400 tūkstančių žydų.

Maža to – iškart po rinkimų pradėtas statyti naujas paminklas nacių okupacijos aukoms. Jis vaizduos nacių erelį, puolantį nekaltą angelą Gabrielių, simbolizuojantį Vengriją. Sumanymo kritikai pabrėžia, kad ne vokiečiai, o M. Horthy buvo atsakingas už žydų išsiuntimą į Aušvicą, ir ragina nepamiršti, kad Vengrija Antrojo pasaulinio karo metais buvo Vokietijos sąjungininkė, o V. Orbaną kaltina mėginimu perrašyti istoriją ir užmiršti nepalankius jos puslapius.

Santykiai su Briuseliu

Pirmomis dienomis po rinkimų atsinaujino įtampa tarp ES institucijų ir Vengrijos: Europos Teisingumo Teismas paskelbė, kad V. Orbanas, prieš dvejus metus iš pareigų atleidęs Vengrijos duomenų apsaugos agentūros vadovą, pažeidė ES teisę.

2012-aisiais V. Orbanas tuometinį šios agentūros vadovą Andrasą Jori atleido likus beveik trejiems metams iki jo kadencijos pabaigos. Toks žingsnis, Europos Teisingumo Teismo nuomone, pasikėsino į šios įstaigos nepriklausomumą. V. Orbanas teigė, kad šis žingsnis buvo reformos, kuria siekta įsteigti valstybinę duomenų apsaugos įstaigą, kurios vadovą skirtų prezidentas, dalis. Į teismą dėl galimo ES teisės pažeidimo Vengrijos vyriausybę padavė Europos Komisija.

Šioje vietoje galima priminti, kad per pastaruosius metus į V. Orbaną kritikos strėlės iš ES lėkė ne kartą. Briuselis abejojo Vengrijos vyriausybės veiksmais ir dėl duomenų apsaugos institucijų, ir dėl teisinės sistemos bei centrinio banko nepriklausomybės ar naujos Konstitucijos.

Ryšiai su Rusija

V. Orbano pergale tikriausiai džiaugiasi ir vienas labiausiai žiniasklaidoje pastaruoju metu linksniuojamų asmenų. Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui V. Orbano likimas poste reiškia bent vieną kiek palankesnį balsą Europoje.

Pavyzdžiui, kol ES ir JAV kalbėjo apie sankcijas Kremliui dėl veiksmų Kryme, Vengrija ne tik kad nesiveržė kritikuoti Kremliaus (taip, V. Orbanas pasisakė už teritorinį Ukrainos vientisumą, bet griežtesnės retorikos nesigirdėjo), bet ir sutiko iš Rusijos paimti 10 milijardų eurų ilgalaikę paskolą Pakšo atominės elektrinės statybai finansuoti. Beje, ši atominė elektrinė taip pat yra statoma rusų.

Paralelių tarp V. Putino ir V. Orbano yra ir daugiau. Abu lyderiai panašiai mąsto apie savo tautiečius už šalies ribų. V. Orbanas suteikė galimybę kaimyninėse šalyse gyvenantiems asmenims, turintiems vengriškų šaknų, lengvai gauti Vengrijos pilietybę, taip praplėsdamas įsivaizduojamą „didžiosios Vengrijos“ teritoriją. V. Putinas taip pat lengva ranka dalina rusiškus pasus buvusios Sovietų Sąjungos respublikų gyventojams.

Trumpai tariant, nors „Fidesz“ ištakos buvo antisocialistinės ir antirusiškos, dabar Vengrija vis labiau artėja prie didžiosios Rytų kaimynės. Juolab kad ir „Jobbik“ retorika apie kaimynus vis labiau primena Rusijos valstybinės propagandos ir ypač „patriotinių“ politikų pasisakymus, pavyzdžiui, apie ukrainiečius ar kai kuriuos kitus kaimynus.

Demokratija ar autokratija?

Taigi, ar Vengriją vis dar galima vadinti demokratija? Ir taip, ir ne visai.

Viena vertus, per praėjusią kadenciją V. Orbanas pasirūpino, kad valdančioji partija visus svertus turėtų savo rankose: dviejų trečdalių parlamentarų daugumos užtenka Konstitucijos pakeitimams priimti, nauji žiniasklaidos ir rinkimų agitacijos įstatymai ne tik užtikrino „Fidesz“ pranašumą per rinkimų kampaniją, bet ir apskritai nutildė nepalankias žiniasklaidos priemones.

Tačiau rinkimai buvo sąžiningi, niekas nekimšo į balsadėžes padirbtų biuletenių, vengrai patys išsakė savo valią. Todėl net ir Vengrijos posūkis dešinėn, artimi santykiai su Rusija ir nesutarimai su Briuseliu neleidžia šios šalies pavadinti autokratija. Bet ir šimtaprocentine demokratija čia jau nebekvepia.

Parengta pagal politics.hu, aljazeera.com, nmhh.hu, reuters.com, budapestbeacon.com, ft.com informaciją.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 11)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (86)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras