Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Energetika
 
  Ar įmanoma Europos energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos? (12)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2014 05 21

Rusijos agresija Ukrainos atžvilgiu paskatino Europą rimtai susirūpinti dėl savo energetinio saugumo, nes šioje srityje ji itin priklauso nuo Maskvos. Labiausiai ją neramina Maskvos (tiksliau – V. Putino) nenuspėjamumas. Rusijos prezidentas pastaruoju metu laisvai traktuoja tarptautines sutartis ir tarptautinius įsipareigojimus (pavyzdžiui, 1994 m. pasirašytą vadinamąjį Budapešto memorandumą). Todėl niekas negali garantuoti, kad vieną dieną, ypač Vakarų politinių sankcijų Rusijai kontekste, „Gazprom“ neims ir neatjungs Europai dujų.

Taip, veikia „Šiaurės srautas“, statomas „Pietų srautas“, būtų prarastos didžiulės pajamos, bet, kaip gana taikliai pažymėjo Rusijos istorikas ir politikos apžvalgininkas N. Svanidzė, apibūdindamas savo šalies elgseną: „Į pasaulį žiūrima kaip į juodą ir baltą, per nulinės sumos žaidimo prizmę, dviejų žaidėjų – mūsų ir Amerikos – žaidimo prizmę. (...) Štai 1991 m. – Amerika mums „užtaisė“. Ir mes visą tą laiką, kaip Puškino apysakoje, turime teisę į atsakomąjį šūvį ir vis laukiame: kada gi iššausime, kada? Štai, dabar mes iššovėme su Krymu, dabar mes „užtaisėme“ Amerikai! Štai jų pozicija. Tai mūsų revanšas už pralaimėjimą šaltajame kare. (…) Tai postimperinis sindromas, tai didžiavalstybinis nevisavertiškumo kompleksas: žmonės yra pasiruošę daug ką paaukoti, taip pat savo buityje, savo gyvenime, vardan to, kad atsirastų iliuzija, jog kiekvienas mūsų veiksmas visur, įvartis į bet kuriuos vartus, taip pat savo – tai vinis į amerikietiško kapitalizmo karstą. (...) Ir visi įsitikinę, kad Amerika – ji irgi tik sėdi ir laukia, kaip mus „sutvarkyti“. (...) Štai tokie dalykai – jie daug ką pakeičia. Ir tai, žinoma, sustiprina izoliacines tendencijas. Dabar juk ne mus izoliuoja, mes izoliuojamės. (...) Jūs mums grasinate nagus nukirpti, o mes sau ranką nupjausime! Patys! Ir koją!“.

Kai tokia pozicija, norom nenorom pradėsi jaudintis. Todėl nenuostabu, kad Lenkijos premjeras D. Tuskas paragino Europą sukurti energetinę sąjungą ir su­ma­žin­ti blo­ko pri­klau­so­my­bę nuo ru­siš­kos naf­tos ir du­jų, taip pat ir ieškant nau­jų ener­gi­jos tie­kė­jų – ir vi­sų pir­ma Jung­ti­nėse Vals­ti­jose. „Kai tik JAV nu­spręs eks­por­tuo­ti sa­vo ska­lū­nų du­jas, pa­dė­tis pa­sau­lio ener­ge­ti­kos rin­ko­je, ypač Eu­ro­po­je, iš es­mės pa­si­keis. Tai ne tik pa­di­dins saugu­mą, bet ir pa­ska­tins kai­nas ma­žė­ti“, – pažymėjo Len­ki­jos ministras pirmininkas.

Beje, apie Jungtines Valstijas. Viešėdamas Europoje, B. Obama pažadėjo „eksportuoti tokį gamtinių dujų kiekį, kuris tenkins kasdienes Europos reikmes“. Savo ruožtu JAV valstybės sekretorius J. Kerry Briuselyje per ES ir JAV posėdį energetikos klausimais pareiškė: „Mes tieksime dujų daugiau, nei Europa jų suvartoja šiandien“.

Atrodytų, viskas lyg ir puiku. Bet štai Amerikos energetikos ministras E. J. Monizas interviu Čekijos televizijai sako, kad atpigintos amerikietiškos dujos, jei jos būtų gabenamos į Čekiją, nebūtų pigesnės nei dabar gaunamos iš Rusijos, be to, atkeliautų ne anksčiau kaip po dvejų metų. „Jei pažvelgsime į dabartinę dujų kainą JAV rinkoje, pridėsime jų suskystinimo, transportavimo išlaidas, dujotiekio statybas ir kita, dujų gabenimo į Čekiją kaina būtų tokia pat, kokią ji moka šiuo metu. Tačiau tiekėjas būtų kitas, ir tai darytų spaudimą kitiems dujų tiekėjams. Be to, JAV neketina eksportuoti suskystintų dujų iki 2015-ųjų pabaigos“, – konstatavo E. J. Monizas ir pridūrė, jog svarbiausia – „energijos rūšių diversifikacija“.

Be to, kaip parodė amerikietiškos kompanijos „Sanford C. Bernstein & Co“ tyrimas, Europa turės sumažinti dujų vartojimą po 15 mlrd. kubinių metrų kasmet ir investuoti 215 mlrd. dolerių per penkerius metus, kad tik atsikratytų priklausomybės nuo Rusijos dujų (žinoma, norėtųsi pamatyti detalesnius paaiškinimus, kurių amerikiečiai nepateikė, bet, kita vertus, sunku juos įtarti noru nukreipti Europą klaidinga linkme). „Mes ištyrėme įvairius Europos atsisakymo nuo rusiškų dujų scenarijus ir nė vienas iš jų nėra patrauklus. Mūsų išvada: gydyti – blogiau už ligą, ir todėl Europos nepasitenkinimas priklausomybe nuo Rusijos dujų truks neilgai“, – apibendrino „Sanford C. Bernstein & Co“ analitikai.

Manytina, kad panašiai galvoja ir didžiosios Europos energetinės kompanijos, pavyzdžiui, tokios kaip vokiečių „E.ON Ruhrgas“, prancūzų „Total“ ar italų „Eni“. Tiek pinigų buvo sukišta į „Šiaurės srautą“ ir kišama į „Pietų srautą“ (jo projektas sunkiai, bet vis dėlto juda į priekį). Tiek bendrų investicijų padaryta Rusijoje ir Europoje. Ir dabar visa tai nubraukti vardan kažkokios nepriklausomybės, į kurią stambusis verslas, vadovaudamasis neoliberalizmo paradigma, paprastai žiūri skeptiškiau negu politikai (geriausias įrodymas – kai kurių Lietuvos verslininkų būgštavimai dėl per griežtos šalies užsienio politikos Rusijos atžvilgiu, kuri neigiamai atsiliepia jų pelnui)?

Tai jokios alternatyvos esant didžiuliam pasirinkimui? Šiuo atveju galima pasakyti taip. Pirma, nors amerikietiškos dujos ir nebus pigesnės, geriau turėti reikalą su patikimesniu tiekėju. Antra, ar 215 mlrd. dolerių per penkerius metus yra daug, turint omenyje ilgalaikę tokios investicijos naudą? Pavyzdžiui, Rusijoje šiandien sakoma, kad Vakarų ekonominės sankcijos būtų tik į gera, nes tada šalis pagaliau galėtų padaryti tai, ką atidėliojo tiek metų – priverstinai investuoti į tų prekių, kurias dabar importuoja, gamybą, užtikrinti savo nepriklausomybę nuo maisto importo ir panašiai. Tai kodėl Europai nepadarius to paties energetikos srityje? Trečia, Rusija teigia, kad nebijo prarasti Europos energijos vartotojų, nes tuomet viskas atiteks Rytams (pavyzdžiui, Kinijai). Tačiau tai gudravimas, nes iš tikrųjų a) Maskva praras didžiulius pinigus, tai sukels rimtą grėsmę šalies ekonominiam saugumui (ką jau kalbėti apie geopolitines V. Putino ambicijas), b) iš Kinijos Rusija negaus tiek pelno, kiek iš Europos, nes Pekinas, suprasdamas savo padėties pranašumą, derėsis su Kremliumi dėl kainos dar kiečiau negu dabar.

Ką europiečiai galėtų padaryti? Pirma, psichozė dėl branduolinės energetikos pavojingumo turėtų baigtis. Europai reikalingos branduolinės jėgainės (bent jau neverta atsisakyti tų, kurios jau pastatytos). Antra, yra anglių opcija. Taip, ji, palyginti su dujomis, yra ne tokia švari. Bet galima investuoti į technologijos tobulinimą (beje, kaip ir branduolinės energetikos atveju), kad žala gamtai mažėtų. Pagaliau, galima toliau plėtoti ekologiškų energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro) vartojimo mechanizmą ir, žinoma, intensyviai siekti vadinamojo energetinio proveržio (pigaus ir efektyvaus energijos šaltinio atradimo).

Visuomet yra sunku ištrūkti iš ilgalaikės patogios realybės, perlaužti mąstymą, įveikti konjunktūrinių interesų pasipriešinimą. Lūžių momentai yra puiki proga tai padaryti. Ne veltui sena kinų išmintis sako, kad krizė – tai ne tik pavojus, bet ir sėkminga galimybė. Rusija jau šiandien mobilizuoja save per priešpriešą su Vakarais, tikėdamasi, kad jie elgsis konjunktūriškai ir nesiryš siekti briedžio (mokėti 215 mlrd. dolerių už energetinę nepriklausomybę), turėdami žvirblį rankoje (nutiestus vamzdynus ir kontraktus, kuriuos neverta aukoti vardan kažkokios Ukrainos). Tačiau brangus vaistas, kuris išgydys ligą, yra geriau negu narkotikų vartojimas, galintis baigtis staigia mirtimi. Todėl Europai norisi pasakyti: „Dabar arba niekada!“

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 12)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras