Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Valstybių sienos Ferganos slėnyje – nuolatinis konfliktų šaltinis?

Fabio Belafatti, Šiuolaikinės Vidurio Azijos studijų centro koordinatorius (Vilniaus Universiteto Orientalistikos Centras) ir Vilniaus universiteto lektorius
2014 05 23

Derlingas Ferganos slėnis, plytintis Centrinės Azijos širdyje tarp Uzbekistano, Tadžikistano ir Kirgizijos, jau seniai yra dėmesio centre dėl daugybės regiono saugumui keliamų grėsmių. Tarp jų – ginčytinų valstybių sienų ir anklavų klausimai, laikomi svarbiausiu destabilizacijos veiksniu. Neseniai vykę pasienio incidentai tarp Tadžikistano ir Kirgizijos dar kartą išryškino problemą, tačiau, siekiant padaryti bent paprasčiausias išvadas apie saugumą Ferganos slėnyje, reikia atidžiau pažvelgti į visus tai lemiančius veiksnius.

Bendras fonas

Diduma valstybių sienų – bet ne visos – Ferganos slėnyje buvo nužymėtos ankstyvuoju sovietų valdžios laikotarpiu, daugiausia dvidešimto amžiaus trečią ir šeštą dešimtmečius. Sienos buvo keičiamos sovietų valdžios metais ir vėliau. Žymėjimą pabaigus slėnio žemėlapis atrodė lyg geografinė mįslė su daugybe anklavų, iš esmės neatitinkančių natūralių etninių, politinių ir gamtinių ribų. Maža to, dėl sienų tarp sovietinių respublikų pakartotinių peržiūrėjimų liko daug neaiškumų, kur tikroji sienų vieta, kiekviena šalis, įrodinėdama savo teises, dabar remiasi skirtingais sovietinių laikų žemėlapiais.

Neseniai įvykę incidentai

Dėl neaiškios sienų delimitacijos didesniuose anklavuose ar už jų ribų nuolat vyksta didesni ar mažesni susirėmimai. Šie incidentai dažnai yra potencialus rimtesnių, didelio masto tarpetninių susirėmimų, dažnai laikomų neišvengiamais, šaltinis.

Paskutinis incidentas įvyko šiemet sausį: tadžikų ir kirgizų pasieniečiai susikovė netoli Vorucho, tadžikų anklavo Kirgizijos teritorijoje – aštuoni žmonės buvo sužeisti, o įtampa tarp dviejų šalių dar labiau padidėjo. Susirėmimas kilo dėl planuojamo kelio, kuris leistų Kirgizijos piliečiams, norintiems pasiekti gretimus kaimus, apeiti anklavą. Tadžikai tvirtino, kad šis kelias kirs jų teritoriją ir trukdys jiems prieiti prie ganyklų. Tokia pat buvo ir susirėmimų praėjusių metų balandį ir gegužę priežastis. Kitoje slėnio vietoje, aplink uzbekų Socho anklavą Kirgizijos teritorijoje, praėjusių metų sausį, nepasidalinus vandens išteklių, taip pat vyko susirėmimai. 2012 m. rugsėjį įvyko susišaudymas per sieną tarp tadžikų ir uzbekų pasieniečių, keli uzbekai buvo smarkiai sužeisti.

Žvilgsnis į ne taip seną praeitį siekiant suprasti šių dienų įtampas

Ar kaltas sovietinis sienų demarkavimas?

Pasienio incidentai dažnai yra pateikiami kaip sovietų vykdyto principo „skaldyk ir valdyk“, kuriuo remiantis daugiau ar mažiau tikslingai buvo vykdomi administraciniai padalinimai, padarinys, vėliau tapęs realia kliūtimi žmonių judėjimui.

Iš tikrųjų sovietinis sienų nustatymas, nors ir pagrįstas Centrinei Azijai nebūdingu sienų nužymėjimu pagal tautiškumą, buvo mažiau savavališkas, negu įprasta manyti: sovietų valdžia daugiau ar mažiau stengėsi etninį pasiskirstymą suderinti su ekonominės integracijos poreikiais. Be to, kaip nurodo ekspertas Nickas Megoranas, kai sovietų kartografai braižė sienų linijas, vargu ar jie galėjo įsivaizduoti, kad jos kada nors taps tikromis sienomis tarp nacionalinių valstybių. Kadangi „buvo tikimasi, kad nacionaliniai sentimentai ilgainiui išnyks“, kartografai dalino slėnį turėdami omenyje bendros regiono šalių ekonomikos realijas. [1]

Šalių nepriklausomybė buvo paskelbta su esamomis sienomis, bet ne iš karto tai tapo kliūtimi laisvam žmonių judėjimui. Kelerius metus per sienas laisvai judėjo žmonės ir prekės, gal kiek sunkiau nei sovietų laikais, bet ne taip sudėtingai, kaip tai vyksta dabar.

Uzbekistano režimo išlikimo prioritetai

Padėtis pasikeitė 1999–2000 metais, kai uzbekų prezidentas Islamas Karimovas pradėjo vykdyti „sienų uždarymo“ politiką: siena (įskaitant uzbekų anklavus) buvo uždaryta ir imtasi griežtos pasienio kontrolės. Didelė dalis sienos su Kirgizija ir Tadžikistanu buvo netgi užminuota, o tai tapo (dar ir dabar yra) nelaimingų atsitikimų tarp gyventojų, kurie bando pereiti blogai pažymėtą sienos ruožą, priežastimi.

Šiuos dramatiškus pokyčius lėmė kelios priežastys. Tuo metu Uzbekistanas ėmė įgyvendinti autarkinę ekonomikos politiką, o tam reikėjo griežtos sienų kontrolės. Kita svarbi to meto Uzbekistano ekonominės politikos ypatybė – nacionalinės valiutos nekonvertabilumas – taip pat reikalavo griežtos sienų kontrolės, kad būtų išvengta pernelyg didelės prekių ir kapitalo cirkuliacijos. Tačiau turbūt svarbiausia buvo Uzbekijos režimo nerimas, atsiradęs po Taškento apšaudymo 1999 m., dėl kurio vyriausybė kaltino islamistų pajėgas. Į griežtesnę sienų apsaugą buvo žiūrima kaip į būtiną priemonę siekiant stabdyti islamistų infiltraciją į šalį ir apsaugoti režimą.

Pasak N. Megorano, Uzbekistano vykdomą sienų kontrolės politiką lėmė ir kiti režimui svarbūs išlikimo prioritetai: saugomą sieną I. Karimovas naudojo kaip įrankį formuoti oficialiai nacionalinei nuostatai, pagal kurią Uzbekistanas buvo laikomas taikos ir klestėjimo šalimi, o jos vadovas – šių vertybių gynėju nuo gresiančio už valstybės sienų „chaoso“. Tai buvo ypač svarbu Karimovui, siekiančiam pagrįsti griežto valdymo metodus kaip vienintelį būdą, užtikrinantį valstybės saugumą. Taigi valstybės siena turėjo tapti „moraline“ užtvara tarp gėrio ir blogio, atidžiai saugančia šalį nuo išorinių įtakų. [2] Žmonių, gyvenančių pasienio regionuose, reikmės turėjo būti pajungtos nacionaliniam identitetui ir režimo teisėtumui palaikyti. Todėl nekeista, kad Tadžikistanas ir Kirgizija, kur režimo teisėtumas labiau priklauso nuo kitų veiksnių, tokios politikos nevykdo ir laikosi, nors dažnai nesėkmingai, artimesnių bendradarbiavimui nuostatų.

Dabartinė situacija ir ateities tendencijos

Didžiausia problema tebėra griežtas Uzbekistano požiūris į valstybės sienos politiką. Tadžikistanas ir Kirgizija laikosi kur kas paprastesnio požiūrio į daugiau nei 50 proc. savo sienų Ferganos slėnyje, bet tai šiame pasienyje įtampos nesumažina. Nors apie susirėmimus pranešama vis dažniau, vietiniai žmonės tęsia ekonominį bendradarbiavimą per sieną, tačiau taip pat konkuruoja dėl varganų išteklių, ypač dėl vandens, dirbamos žemės ir ganyklų. Situacija yra sudėtingesnė, nei teigia paprasta „neišvengiamo konflikto“ retorika: iš tikrųjų vietinėms bendruomenėms užtenka erdvės bendradarbiauti ir, jei pakaktų politinės valios, reikėtų šį bendradarbiavimą stiprinti ir mažinti jo riziką. Maža to, žiūrint į susirėmimų, kurie didina įtampą, ištakas tampa aišku, kad jie kyla ne dėl etninių nesutarimų, o dėl nepakankamų išteklių.

Visai gali būti, kad 2014-aisiais padėtis pablogės. Numatytas NATO kariuomenės išvedimas ir naujų grėsmių, sklindančių iš Afganistano, baimė jau sukėlė pasienio postų stiprinimo bangą išilgai Centrinės Azijos valstybių sienų. Šia prasme ypač aktyvi yra Kirgizija: ji anksčiau mažiau kreipė dėmesio į savo valstybės sienos apsaugą, o dabar stato užtvaras, kontrolės ir stebėjimo postus ir gerina įrangą, siekdama nenusileisti kaimyninėms šalims, kurių pasienio pajėgos yra kur kas didesnės. Savo pasienio kontrolę stiprina ir Tadžikistanas. Uzbekistano, atrodo, ši tendencija neveikia, nes jis savo pasienio apsaugą susitvarkė daug anksčiau.

Šias tendencijas dar labiau stiprins įtampos pasienyje didėjimas, ypač ginčytinose teritorijose, nes vietinių bendruomenių mikroekonominis bendradarbiavimas per sieną taps vis sunkesnis ir vis mažiau panašus į varganų išteklių subalansavimo veiksmus.

Ar kitokia siena taps tautos vienijimo įrankiu?

Dar vienas veiksnys, kuris vidutinėje ar ilgalaikėje perspektyvoje gali apsunkinti bendradarbiavimą per sieną, yra Tadžikistano nacionalizmas. Kaip minėta anksčiau, Uzbekistano nacionalistinės ir ideologinės pastangos yra vienas iš elementų, privertusių jį stiprinti pasienio apsaugą. Tadžikistanas taip pat laikosi panašių nuostatų, pagrįstų radikalia mintimi apie savo etninį ir rasinį pranašumą. Tokios koncepcijos kaip persų kalba kalbančios tadžikų tautos „arijų kyšulys“, apsuptas „ne arijų“ tautų, priklausančių tiurkų kalbų grupei, yra aktyviai skleidžiamos Tadžikistano propagandos. Dėl skleidžiamos minties apie etninį išskirtinumą dar labiau sunkėja žmonių bendradarbiavimas abipus sienos. Maža to, gali būti, kad Tadžikistane, kaip tai jau yra Uzbekistane, į valstybės sieną bus imama žiūrėti kaip į priemonę savo nacionalistinei ideologijai stiprinti. To padarinys būtų padidėjusi sienos paranoja ir iš to kylančios problemos vietiniams gyventojams.

Išvados

Prieš pradedant kaltinti sovietinius kartografus dėl sienų demarkavimo Ferganos slėnyje klaidų ar slėnyje esančios didelės „etninės maišalynės“, pirmiausia reikėtų atidžiau pažvelgti į praktines slėnio gyventojų problemas, kylančias dėl kuklių vietinių išteklių ir, kas dar svarbiau, į tikslių, galimų ir grįžtamų politinių sprendimų, kurie buvo padaryti atkūrus valstybių nepriklausomybę, įtaką, ypač po to, kai savo režimo išlikimu susirūpino Uzbekistanas. Atrodo, kad sienų linijų išvedžiojimo būdas, kurį pasirinko sovietai, buvo specialiai skirtas tam, kad sukeltų problemas, tačiau nepriklausomos valstybės pačios pasirinko šiuos spąstus. Tinkamai įvertintas etninis veiksnys didžiąja dalimi yra tikslios valstybių teritorijos formavimo politikos rezultatas, o jo griaunamasis potencialas priklauso nuo to, kaip vietinių valdžių atstovai vertina etnines problemas. Visi šie veiksniai yra politiniai, o tai reiškia, kad yra įmanoma pasiekti bendradarbiavimu grįstą susitarimą dėl sienų ir bendravimo per jas. Deja, pastarojo meto tendencijos veikia priešinga kryptimi.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (27)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (81)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras