Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ukraina: decentralizacija, federalizacija ar padalinimas? (85)

Inga Popovaitė, politikos apžvalgininkė
2014 05 27

Gegužės 11 dieną, praėjus vos porai mėnesių nuo vadinamojo Krymo referendumo, dalis (tikėtina, mažesnė) Donecko ir Luhansko gyventojų vėl žengė link balsadėžių, kad balsuotų už atsiskyrimą nuo Ukrainos ir prisijungimą prie Rusijos. Referendumo rezultatai buvo žinomi iš anksto, nes dieną prieš balsavimą netoli Slavjansko buvo sulaikyta grupė separatistų, gabenančių per šimtą tūkstančių jau pažymėtų biuletenių, kuriais planuota užkimšti balsadėžes, gausybė pažeidimų taip pat buvo referendumo dieną – nenuostabu, kad nei Kijevas, nei Vakarų valstybės nepripažįsta šio „referendumo“ rezultatų.

Nors ir nepripažintas, referendumas vis vien turi nemažą reikšmę. Visų pirma, dabar atsiskirti norintys Rusijos remiami separatistai gali teigti turintys oficialią daugumos gyventojų paramą savo siekiams ir „Donecko Liaudies Respublikos“ įkūrimui. Antra, tiek Krymo „referendumas“, tiek ir Donecko bei Luhansko „referendumai“ diktuoja naują madą, kuria pasekti, atrodo, ruošiasi ir daugiau Ukrainos regionų, pavyzdžiui, Charkovas.

Kelio atgal greit nebebus?

Tiesa, net ir imituodami demokratiją, atsiskyrimo siekiantys regionai neatsižada ir jau išbandytų kruvinų kovos metodų. Kijevui nesiseka susigrąžinti kontrolės rytuose net ir pasitelkus kariuomenę, todėl nenuostabu, kad Vladimiras Putinas padėtį Ukrainoje jau pavadino pilietiniu karu. Jį sukėlus Rusijos prezidentas kaltina JAV – esą pilietinis karas kilo ir Ukraina skyla dėl to, kad JAV ir Europa palaikė Maidano kovotojus, nuvertusius prezidentą Viktorą Janukovyčių.

Nors tokie kaltinimai JAV atrodo mažų mažiausiai ginčytini, dėl vieno pritarti galima – Ukraina artėja prie ribos, po kurios atgal grįžti nebebus įmanoma. Tai teigia ir Jungtinių Tautų sekretoriaus asistentas žmogaus teisių klausimais Ivanas Simonovičius. Šio aukšto JT pareigūno nuomone, Ukraina pradeda priminti jo gimtąją Kroatiją kruvinaisiais 1990-aisiais: JT atstovai teigia užfiksavę daugybę pagrobimų, kankinimų ir nužudymų audringoje pietų ir rytų Ukrainoje.

Kalba apie valdžios decentralizaciją

Gegužės viduryje Kijeve prasidėjo taikos derybos siekiant išspręsti susidariusią krizinę situaciją. Tiesa, jose rytų Ukrainos kovotojai nepageidautini: dabartinis Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas pareiškė, kad Kijevas pasiruošęs derėtis tik su tais, kurie nešaudo ir nežudo civilių. Prie apskritojo stalo A. Jaceniukas stengėsi įtikinti, kad dabartinės valdžios siūlomas Ukrainos decentralizavimo planas bus geriausia išeitis.

Pagal planą, pakeitus Konstituciją būtų sukurtas tikras valdžios tarp Kijevo ir regionų balansas ir politiškai, ir ekonomiškai, mat regionams būtų paliekama dalis surinktų mokesčių, kad jie galėtų savo ruožtu atnaujinti reikiamą infrastruktūrą ir sukurti palankias sąlygas vietiniam verslui.

Apie tai, kad decentralizacija gali tapti išeitimi iš susidariusios kruvinos krizės, ekspertai kalba jau senokai. Pitsburgo universiteto mokslininkas Timofejus Mylovanovas yra įsitikinęs: decentralizacija visų pirma užtikrintų, kad svarbūs vietiniai sprendimai, susiję su socialiniais reikalais ar ekonomika, būtų priimti pačių vietos žmonių, o ne padiktuoti iš Kijevo. Antra, decentralizacija apmalšintų konfliktą tarp politikų ir padėtų susikoncentruoti į svarbias ekonomines ir politines problemas, o ne į vieno ar kito regiono privilegijuotą padėtį kitų atžvilgiu. Trečia, jis tikisi, kad decentralizacija padėtų sustiprinti demokratiją vietiniu lygmeniu, o tai savo ruožtu sustiprintų ir visą Ukrainos politinę sistemą.

Federacija padėtų ar pražudytų?

Tačiau maištaujantys Ukrainos rytai kol kas atmeta bet kokius decentralizacijos siūlymus ir siekia nepriklausomybės ar bent jau itin plačios autonomijos. O Kijevas savo ruožtu atmeta visus bandymus Ukrainą paversti federacija, nes šį planą remia Rusija ir jai būtų palanku, kad Kijevas visiškai prarastų rytinių šalies regionų kontrolę.

Kita vertus, Ukrainos federalizacija galbūt susilpnintų rytų Ukrainos kovotojus, mat, gavę plačias autonomines teises, jie nebegalėtų savo sekėjams piešti Kijevo kaip „fašizmo lopšio“, engiančio etninius rusus. Tačiau ir autonomijos įkūrimas dar negarantuoja konflikto išsprendimo: autonominis statusas nepadėjo išlaikyti nei Abchazijos, nei Pietų Osetijos Gruzijos sudėtyje; Kosovas irgi pagal pirminį planą turėjo likti autonomine sritimi.

Siūlymas padalinti Ukrainą

Pilietinio karo akivaizdoje kyla dar vienas klausimas: ar tikrai verta bet kokia kaina stengtis išlaikyti Ukrainos teritorinį vientisumą?  „The Forbes“ apžvalgininkas Jay Hallenas teigia, kad ne. Pasak jo, Ukrainą reiktų skelti į dvi dalis – į prorusiškus Krymą ir rytus ir provakarietiškus vakarus. Tokią savo nuomonę jis grindžia keliais argumentais, kuriuos čia trumpai apžvelgsiu.

Visų pirma, jis teigia, kad teritorinis vientisumas nėra stipri koncepcija Ukrainos atžvilgiu: šiuolaikinę Ukrainą sudaro buvę Austrijos-Vengrijos imperijos, Lenkijos, Čekoslovakijos regionai vakaruose ir rusų žemės bei Krymas rytuose. Jis pažymi, kad įtampos linija Ukrainoje ir eina tarp vakarietiškų žemių, anksčiau priklausiusių Centrinei Europai ir vis dar prie jos linkstančių, ir Maskvą remiančių rytų ukrainiečių. Todėl, jo nuomone, stipri Ukraina yra neįmanoma dėl šių istorinių priežasčių ir dabartinių pasekmių.

Antra,  jis remiasi Čekoslovakijos ir buvusios Jugoslavijos patirtimi ir tikina, kad šalies padalinimas pagal etnines ir religijų sienas bendru sutarimu padėtų išvengti tolesnio kraujo liejimo: esą Deitono sutartis tik įtvirtino jau buvusias etnines sienas tarp bosnių ir serbų ir taip užbaigė kruviną konfliktą.

Trečia, Krymas, šiaip ar taip, jau yra Rusijos ir pasauliui vertėtų su tuo susitaikyti ir pripažinti šį faktą.

Ketvirta, Ukrainai taip pat palengvėtų, jei ji taptų mažesne, bet vieningesne valstybe, atsikračiusi prorusiško Krymo ir kai kurių rytų regionų.

Plano trūkumai

Nors iš pirmo žvilgsnio šie argumentai ir atrodo logiški, atidžiau pažvelgus, jie tokie nėra. Visų pirma, statiškas požiūris į nekintančią Ukrainos demografinę padėtį, tvirtinant, kad istoriniai regionai išlaikė savo istorines pažiūras bei tapatybes, ir tikintis, kad įmanoma paimti liniuotę ir padalinti valstybę pagal įsivaizduojamas linijas, yra pernelyg primityvus ir abstraktus. Šis žemėlapis iliustruoja, kaip pasiskirstę Ukrainos gyventojai pagal tai, kokia kalbą vartoja namie. Nors rytinė dalis yra aiškiai rusiška, o vakarinė – ukrainietiška, tarp jų plyti nemaža teritorija, kurioje gyvena šių kalbų mišiniu kalbantys žmonės. O kadangi kalba ir religija yra pagrindiniai požymiai, nusakantys asmens etninę priklausomybę, taip lengvai padalinti Ukrainos neišeitų.

Taikus atsiskyrimas taip pat vargu ar įmanomas – žvelgiant į posovietinę istoriją, buvusi Čekoslovakija atrodo labiau išimtis, o ne taisyklė. O Jugoslavijos pavyzdys iš tiesų rodo ne sėkmės istoriją, kaip galima suvaldyti padalinus valstybę pagal etnines teritorijas, bet veikiau nesėkmingą bandymą tai padaryti. Net ir tiksliausiai nubrėžtos naujos sienos neapsaugos nuo naujų tautinių mažumų susiformavimo, nes neįmanoma padaryti taip, kad visi konkrečios etninės grupės atstovai liktų vienoje sienos pusėje. Todėl ir šis argumentas neįtikina.

Trečia, bent jau kol Ukraina nenurimo, Krymo pripažinimas Rusijos dalimi taptų žalia šviesa ir dideliu paskatinimu siekiantiems atsiskyrimo rytų Ukrainos regionams, taigi bent jau kol kas tai nėra pats geriausias žingsnis.

Ketvirta, net jei Ukraina taptų vieningesnė, nuo vakarinės dalies atskyrus prorusiškus rytus, teritorinis praradimas reikštų stipresnes nacionalistines pažiūras, o tokiam žingsniui pasiryžusi valdžia pati išsikastų kapo duobę.

Apibendrinant galima teigti, kad ne federalizacija, o Ukrainos valstybės decentralizacija kol kas yra realiausia išeitis iš susidariusios padėties. Federacijos kelią Kijevas atmeta, nes padalinti šalį į savarankiškus federalinius vienetus būtų pernelyg drastiška. Tačiau abejotina, ar bus galima įgyvendinti šį planą prie derybų stalo nepakvietus Donecko ir kitų agresyvių kovotojų atstovų, kad ir sukandus dantis.

Šaltiniai: kyivpost.com, itar-tass.com, aljazeera.com, forbes.com, praag.org, sites.google.com/site/tmylovanov/ukraine-decentralization-initiative

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 85)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras