Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  (Nesu)laukiant susitarimo dėl Irano branduolinės programos (7)

Rimvydas Ragauskas
2014 07 02

Liepos 20 d. turėtų baigtis terminas, skirtas pasiekti susitarimui tarp P5+1 (nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės + Vokietija) šalių ir Irano dėl šios šalies branduolinės programos. Laikinasis susitarimas tarp derybų šalių buvo pasiektas 2013 m. lapkričio mėnesį, pagal jį (jo sąlygos pateikiamos čia) P5+1 valstybės sutiko suspenduoti (bet ne atšaukti) dalį Iranui taikomų ekonominių ir finansinių sankcijų (informaciją apie Iranui šiuo metu taikomas sankcijas galima rasti čia – JAV, ES) mainais į jo prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su urano sodrinimu ir vykdomos branduolinės programos skaidrumo užtikrinimu. Šis susitarimas – ir tai, kad Iranas laikėsi jo sąlygų, – rimtas ženklas, kad Teheranas gali būti pasiruošęs aukoti savo branduolinio ginklo sukūrimo ambicijas, kurių, beje, niekada nepripažino, dėl galimybės pagerinti sankcijų nualintos šalies ekonomikos situaciją. Vis dėlto eilinis derybų raundas, vykęs birželio 16–20 d., parodė, kad švęsti dar gerokai per anksti, o galimybė pasiekti galutinį susitarimą iki liepos 20 d. yra, švelniai tariant, miglota.

Abiejų besiderančių pusių atstovai nuolat pabrėžia, kad yra suinteresuoti pasiekti susitarimą, taip pat sutariama, kad Iranas gali vystyti taikias branduolines technologijas. Vis dėlto lieka klausimas, ar besiderančios šalys (pirmiausia Iranas) bus nusiteikusios leistis į būtinus kompromisus. Pateikiame kelis pagrindinius šiuo metu egzistuojančius nesutarimus.

1. Urano sodrinimo centrifugų tinklo sumažinimo klausimas. P5+1 šalys nori, kad iš turimų maždaug 19 tūkstančių centrifugų teliktų keli tūkstančiai. Tai padėtų užtikrinti, kad Iranas per trumpą laiko tarpą neturėtų pajėgumų pasigaminti atominį ginklą. Savo ruožtu Irano atstovai pabrėžia, kad dabartinis centrifugų tinklas yra būtinas siekiant ateityje užtikrinti civilinės paskirties atominių elektrinių tinklo aptarnavimą. Šio nesutarimo išsprendimas yra esminis siekiant palankios derybų baigties.

2. Irano branduolinės programos skaidrumas ir susitarimo trukmė. P5+1 šalys siekia ilgalaikio (bent du dešimtmečius trunkančio) susitarimo dėl neriboto agentūros TATENA inspektorių patekimo į Irano branduolinius objektus, tai padėtų užtikrinti ilgalaikį Irano veiksmų stebėjimą. O Iranas reikalauja, kad susitarimas apimtų tik maždaug penkerių metų laikotarpį.

3. Sankcijų atšaukimo grafikas. Vakarų valstybės, be jokių abejonių, yra pasirengusios sankcijas atšaukti iš lėto, laipsniškai ir tik atsižvelgdamos į Irano daromą progresą branduolinės programos srityje. O Teheranas nori, kad sankcijos būtų atšauktos per kuo trumpesnį laikotarpį ir nuo gamtinių išteklių gavybos priklausoma šalies ekonomika kuo greičiau pradėtų jausti ekonominę to naudą. Už spartesnį sankcijų atšaukimą, regis, pasisako ir Rusija su Kinija.

Verta pažymėti, kad šie trys aspektai (yra, žinoma, ir kitų svarbių punktų, dėl kurių deramasi) nebejotinai yra tarpusavyje susiję: esminis tikslas – sumažinti Irano branduolinį potencialą mažinant centrifugų skaičių; būtinoji susitarimo sąlyga – skaidrumas, t. y. ilgalaikio susitarimo vykdymo kontrolės užtikrinimas; esminė Irano skatinimo priemonė – sankcijų atšaukimas.

Kartu būtina pridurti, kad net sėkmingo susitarimo atveju JAV, ES ir kitos valstybės beveik neabejotinai neskubės atšaukti sankcijų. Tai bus ilgalaikis procesas, kuris veikiausiai nusitęs bent kelerius metus ir iš esmės priklausys nuo Irano įsipareigojimų vykdymo bei galimybės efektyviai stebėti situaciją šalyje. Pagrindinė to priežastis labai paprasta: atšaukus sankcijas jas vėl sugrąžinti tokios apimties, kokios jos yra vykdomos šiuo metu, bus praktiškai neįmanoma. Prireikė bemaž dešimtmečio (o, tarkim, JAV sankcijas pradėjo taikyti jau nuo 1979 m.) Iranui įvesti tokios apimties sankcijas, kad jos aprėptų energetinių išteklių, finansinį ir kitus sektorius ir būtų visuotinai taikomos. Tokių sankcijų įvedimas buvo susijęs su labai didelėmis derybų, sankcijų vykdymo užtikrinimo (įskaitant milijardines baudas sankcijoms nepaklususiems jas taikančių šalių verslo subjektams) ir kitomis sąnaudomis. Jeigu užsienio valstybių verslo subjektai vėl pradėtų plačią komercinę veiklą, susitarti dėl jos nutraukimo būtų ypač sunku. Kitaip tariant, jeigu Iranas priverstų Vakarus atšaukti sankcijas turėdamas ketinimų juos apgauti, o paskui kardinaliai pakeistų savo politiką ir nebevykdytų pasiekto susitarimo, jis pagerintų savo pozicijas, nes komercinis bendradarbiavimas, palyginti su buvusiu prieš sankcijų atšaukimą, išaugtų. Pakartotinis tokio masto sankcijų, kokios yra taikomos šiuo metu, įvedimas užimtų daug laiko ir būtų ypač keblus, o gal ir apskritai neįmanomas. Išvardintos priežastys leidžia spėti, kad net sėkmingo susitarimo atveju Iranui teks gerokai palaukti, kol pajus visą susitarimo naudą.

Grįžtant prie trumpesnio laikotarpio perspektyvos, t. y. ar pavyks sėkmingai užbaigti derybas, pirmiausia reikia pasakyti, kad tai, ko gero, yra paskutinė galimybė susitarti. Jeigu nepavyks susitarti dėl esminių dalykų ir derybos žlugs, galima spėti, kad kitos derybos artimiausiu metu, o gal ir iš viso, veikiausiai neprasidės. Toks spėjimas yra susijęs su keliais svarbiausiais šiuo metu palankiais situacijos aspektais, kurių dinamika ateityje gali gerokai keistis: su naujojo Irano prezidento H. Rouhani vykdoma politika Irano branduolinės programos atžvilgiu, kuriai bent jau kol kas, regis, pritaria ir aukščiausiasis Irano dvasinis vadovas; palankiu JAV prezidento B. Obamos požiūriu į susitarimą; optimistišku visų derybų šalių požiūriu į susitarimą su Iranu ir net tam tikra prasme palankia tarptautine padėtimi (Ukrainos krizė kaip pretekstas stiprinti Irano kaip energetinius išteklius tiekiančios šalies vaidmenį; atsinaujinę konfliktai Irake kaip pretekstas sustiprinti regioninį vaidmenį ir suartėti su JAV, nors tikslumo dėlei reikėtų pažymėti, kad Iranas kol kas gana nepalankiai atsiliepia apie JAV įsitraukimą į konflikto Irake sprendimą).

Jeigu susitarimo nepavyktų pasiekti artimiausiu metu, tai gerokai atšaldytų Vakarų norą derėtis su naujuoju Irano prezidentu. Nekyla abejonių ir dėl to, kad, nepavykus susitarti, dar labiau sustiprėtų opozicija susitarimui iš Izraelio ir kitų prieš susitarimą nusiteikusių šalių pusės, taip pat ir JAV viduje, kur jam kategoriškai priešinasi respublikonai (jie, regis, šiuo metu laikosi radikalių „partizaninių“ pozicijų ir siekia blokuoti bet kokius demokratų siūlymus). Reikia prisiminti ir tai, kad šių metų lapkritį vyks JAV Kongreso rinkimų ciklas, galbūt leisiantis respublikonams dar labiau sustiprinti savo pozicijas. O jeigu 2016 m. JAV prezidentu taptų respublikonas, apie derybų galimybę, ko gero, net neverta kalbėti.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad istorinis langas susitarimui pasiekti šiuo metu yra atsivėręs, tačiau tam skirtas laikas sparčiai senka. Artėjant liepos 20 d. galima išskirti kelis galimus derybų baigties šiame etape variantus: 1) pavyksta pasiekti susitarimą; 2) susitarimo pasiekti nepavyksta, tačiau laikinojo susitarimo terminas pratęsiamas, o derybos tęsiamos toliau (tuo atveju ir Irano, kuriame dalies politinio elito pasipriešinimas susitarimui yra akivaizdus, ir Vakarų, pirmiausia JAV, vadovams teks susidurti su dideliu politiniu spaudimu siekiant užsitikrinti palaikymą derybų tąsai); 3) derybos tarp P5+1 ir Irano žlunga. Tokiu atveju tektų kalbėti apie iš tiesų potencialiai labai slogų scenarijų, pagal kurį du kraštutiniai variantai yra arba branduolinis Iranas, arba, labiau tikėtina, kariniai veiksmai prieš Irano urano sodrinimo objektus. Vis dėlto neatmeskime ir dar vieno hipotetinio šio scenarijaus posūkio: nepavykus susitarti ir tęsiant sankcijas Iranui, jo režimas, neatlaikęs ekonominių sankcijų keliamo spaudimo, vienašališkai nutraukia branduolinės programos vykdymą ir taip patenkina Vakarų reikalavimus.

Iš to, kaip šiuo metu klostosi derybos, ko gero, antrasis scenarijus atrodo pats realiausias. Laukti iki derybų pabaigos, net jeigu terminas ir bus pratęstas, liko nebedaug. Tačiau stebint dabartinę situacijos dinamiką yra aišku viena: jeigu susitarimas tarp Irano ir P5+1 gali būti pasiektas, tai greičiausiai įvyks per ateinančius metus. Kitu atveju tikėtina, kad Irano problema spręsis kardinalesniais būdais.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 7)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras