Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Z. Brzezinskio kompromisas Rusijai ir NATO reforma (73)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2014 07 04

Žinomas JAV ekspertas, buvęs JAV prezidento J. Carterio patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Z. Brzezinskis pateikė savo viziją, kaip galėtų būti sureguliuota Ukrainos krizė (daugiau informacijos galima rasti čia ir čia). Tiesa, šiandien jis jau nėra toks įtakingas kaip kadaise, bet neabejotina patirtis daro jo samprotavimus vertus dėmesio.

Pirmas punktas Z. Brzezinskio plane – Rusijos atgrasymas nuo jėgos naudojimo apskritai ir nuo destabilizavimo veiksmų rytinėje Ukrainos dalyje. Pagal šį punktą reikalaujama karinės paramos Kijevui, kad Maskvai vykdyti agresiją prieš kaimyninę šalį būtų per brangu ir žmogiškąja, ir finansine prasme.

Toliau, anot eksperto, reikėtų siekti su Kremliumi kompromiso, kurio pagrindu turėtų būti štai kas:

1. Rusija neturi trukdyti Ukrainos integracijai į Europą, kuri užtruks ilgokai, o tai reiškia, kad jos pasekmės Rusijai nebus destruktyvios. O Ukraina galėtų sudaryti su Rusija abipusiai naudingą dvišalę prekybos sutartį;

2. Aiškus Vakarų pareiškimas, kad Ukraina netaps NATO nare, nes „tai svarbu dėl įvairių geopolitinių, strateginių ir psichologinių veiksnių“, tačiau jai turi būti netrukdoma integruotis į Europos struktūras. Rusija savo ruožtu turėtų susitaikyti su tuo, kad Eurazijos Sąjunga liks be Ukrainos.

O dabar pasvarstykime, kiek prasmingi yra Z. Brzezinskio pasiūlymai ir kiek priimtini jie galėtų būti V. Putinui. Manytina, kad visiškai nepriimtini, ir dėl kelių priežasčių.

Pirma, kalbėdamas apie Rusijos atgrasymą, analitikas akcentuoja žmogiškąją ir finansinę žalą. Tačiau Rytuose žalos – ypač žmogiškosios – slenkstis visuomet buvo daug aukštesnis nei Vakaruose. Ukrainos atveju V. Putino situaciją dar palengvina du momentai: a) „kovos už teisybę ir brolybę“ palaikymas iš Rusijos piliečių, jau reikalaujančių iš savo lyderio ryžtingesnių veiksmų, pusės; b) tai, kad karo avangarde yra rytinės Ukrainos, o ne Rusijos gyventojai (vadinamieji „savanoriai“ nesiskaito).

Finansinis (sankcijų) argumentas yra rimtesnis. Galbūt kaip tik jis šiuo metu sulaiko V. Putiną nuo aktyvesnių žingsnių (kaip teisingai pasakė Z. Brzezinskis, „Rusijai būtų kur kas naudingiau, jei tai būtų nutikę po dešimties metų, kai Rusija bus stipresnė ir ekonomiškai solidesnė“). Tačiau niuansas yra tas, kad Kremliaus atsitraukimas dabartinėje situacijoje neišvengiamai reikš Krymo „atgavimo“ ir žiniasklaidos propagandos įkvėptų žmonių nusivylimą Rusijos prezidentu, o tai jau grėsmė visai taip kruopščiai kurtai valdymo sistemai ir, palyginti su potencialia sankcijų žala, kur kas didesnis pavojus pačiam V. Putinui ir jo bendražygiams. Pagaliau, sprendžiant iš atsakingo už energetiką ES komisaro G. Oetingerio žodžių (kurių esmė paprasta – rusų dujas ir naftą perkame mes, o ne amerikiečiai, todėl mes, o ne jie, spręsime, kaip elgtis), Rusijos išteklių Europa vargu ar atsisakys, o tai reiškia, jog griežtesnių sankcijų atveju diržus rusams susiveržti reikės, bet išgyventi tikrai bus galima (todėl labiau teisus nei neteisus yra D. Medvedevas, sakydamas, kad Rusija atsilaikys).

Dabar apie Z. Brzezinskio siūlomą kompromisą. Kaip teisingai pažymėjo Prancūzijos strateginių tyrimų fondo analitikė I. Facon, Vilniuje vykusioje NATO Parlamentinėje Asamblėjoje skaičiusi pranešimą apie Rusijos regioninį revizionizmą, norint suprasti Maskvos veiksmus, reikia mąstyti rusiškomis kategorijomis. Z. Brzezinskis puikiausiai suformulavo idėją, kuria, tikėtina, vadovaujasi V. Putinas ir jo aplinka: rusų tauta yra padalinta, todėl Rusija privalo integruoti vadinamąjį „rusų pasaulį“ (Русский мир) ir sukurti (atkurti) didžiąją Rusijos civilizaciją. Šiame kontekste stebina, kaip geopolitikas, suvokdamas Kremliaus intencijas, gali tikėtis, jog Maskva susitaikys su Ukrainos integracija į ES (tegul ir ne iš karto), patikės Vakarų pažadais nepriimti jos į NATO (po apgaulingo M. Gorbačiovo pažado, kad NATO nesiplės į rytus – kaip Rusijoje tai suprantama, ir Vakarų nenoro duoti rašytinių garantijų dėl JAV PRGS bazių nebuvimo Europoje ji daugiau nebetiki vakariečiais), o svarbiausia – atsisakys planų kokiu nors būdu įtraukti Ukrainą (arba jos dalį – vadinamąją Novorosiją) į Eurazijos Sąjungą, kuri be Kijevo yra visiškai neprasminga.

Kitaip tariant, akivaizdu, kad Z. Brzezinskio siūlomas kompromisas iš esmės yra Rusijos geopolitinis pralaimėjimas, jeigu žiūrėtume iš V. Putino perspektyvos. Šiuo atveju manytina, kad JAV geopolitikas tai puikiai supranta ir eilinį sykį gudrauja, siekdamas palaikyti Vakarų interesus, kas yra visiškai normalu. Tačiau Rusija jo pasiūlymams vienareikšmiškai pasakytų „Ne“, ir būtų visiškai teisi, siekdama savo tikslų.

Pabaigai keli žodžiai apie Z. Brzezinskio siūlomą NATO reformą. Pirmas svarbus aspektas yra susijęs su penktuoju Vašingtono sutarties straipsniu, reikalaujančiu visų Aljanso narių vieningumo. JAV stratego nuomone, situacija, kai viena šalis narė teoriškai gali sutrukdyti Aljansui apginti kitą jo dalyvį, yra nepriimtina. Šiame kontekste eksperto siūlymas buvo toks: „Vienas paprasčiausių sprendimo variantų – priimti nuostatą, kad Aljanse nėra veto teisės toms narėms, kurios nesilaiko bendrai prisiimtų įsipareigojimų. Kai kurios NATO narės neatitinka reikalavimų net ir vertinant labai apytiksliais skaičiais.“ Tačiau tokiu atveju iš karto kyla, pavyzdžiui, toks klausimas: gal veto teisę prarasti naudinga, nes tada galima bus nevykdyti įsipareigojimų, o saugumas nuo to nenukentės, nes kiti nariai tave vis tiek gins? Suprantama, kad JAV nenori tempti viso Aljanso vien ant savo pečių, bet Z. Brzezinskio patarimas gali ne suvienyti, o suskaldyti Aljansą, įnešti į jo veiklą ir sprendimų priėmimo procesą daugiau politinės ir ekonominės įtampos, kuri dabartinėje (Rusijos agresyvėjimo) situacijoje yra visai nereikalinga. Net ES neatsisako vieningumo principo aukščiausiu lygmeniu. Neturėtų to daryti ir NATO.

Antras siūlomos reformos aspektas – aktyvesnė Aljanso veikla už savo ribų, labiau padedant šalims, kurių saugumu Aljansas yra suinteresuotas. Ukrainos atvejis įrodo, kad šis pasiūlymas visiškai prasmingas, nes bandymas slėptis už gimtųjų sienų yra ne išeitis, o agresoriaus skatinimas. Ir Maskva negalėtų kaltinti, pavyzdžiui, Amerikos, kad ji tiekia ginklus, kurie naudojami prieš ją, nes tai būtų ne intervencija be JT mandato, o „lengva“ parama „kovai su teroristais“ (ir, skirtingai negu rusiška parama separatistams, vieša ir skaidri). Ateityje panašios pagalbos rytų kryptimi gali prireikti Moldovai, Azerbaidžanui, Gruzijai...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 73)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras