Nors įvairios globalizacijos teoretikų mokyklos skirtingai vertina šį reiškinį bei įvairius jo aspektus, teiginį, kad globalizacija suteikia naują kokybinę dimensiją tarptautinės politikos procesui ir valstybių užsienio politikai, nuginčyti sunku. Globalizacijos mezgamas tinklas, metaforiškai kalbant, yra lyg audinys, kurio gijas sudaro begalė garsų ir jų aidų bei tuos aidus atkartojančių aidų; o garso šaltiniu tarptautinės sistemos erdvėje gali tapti kone kiekvienas įvykis, poelgis ar veiksmas, politinę konotaciją įgyjantis pagal nelengvai prognozuojamas, iš pirmo žvilgsnio kartais net alogiškas taisykles. Nupieštasis (teoretikui, spėju, mielas) vaizdinys suponuoja, kad garso epicentru gali tapti ir maža šalis, tokia kaip Lietuva. Tačiau praktika rodo, kad mažosioms valstybėms globalizacijos procesas dažnai esti išorinis užsienio politikos formavimo veiksnys, priklauso išoriniam užsienio politikos formavimo ir vykdymo lygmeniui (kaip, tarkime, tarptautinė teisė, pasaulio viešoji nuomonė ar tarptautinė ekonominė sistema) ir šia prasme užsienio politikos pasirinkimus varžo ir riboja. Suprantama, kad, bent jau žvelgiant iš etatistinių pozicijų, tarpusavio priklausomybių sistemoje vyksta užsienio politikos savarankiškumo „aptirpimas“, tam tikra jo erozija.

***

Lietuvos užsienio politikai globalizacijos procesas daro dvejopą poveikį: viena vertus, globalizacija riboja Lietuvos užsienio politiką, kita vertus – ją aktyvina. Būdama priklausoma nuo kitų šalių politinių projekcijų,  Lietuva siekia priklausomybę padaryti abipusę, kiek įmanoma palaikyti priklausomybių balansą. Negalėdama sau to leisti globaliu mastu, regioniniu lygmeniu Lietuva stengiasi vykdyti labiau formuojančią nei reaguojančią užsienio politiką. „Lietuvos užsienio politika privalo būti aktyvi, formuojanti [čia ir toliau išskirta mano – A. S.]. Turime viešai deklaruoti savo tikslus ir interesus ir juos ginti. Turime išnaudoti savo privalumus. Turime kurti bendraminčių sąjungas, kad mūsų balsas skambėtų plačiai, per visą pasaulį“, - dar 2004 m. Vilniaus universitete pasakytoje kalboje „Naujoji Lietuvos užsienio politika“ teigė laikinai einantis prezidento pareigas A. Paulauskas. Švelninti neigiamus globalizacijos padarinius ir išnaudoti jos teikiamus privalumus bandoma plėtojant tarpvalstybinį, ypač kaimyninį, bendradarbiavimą: tai integravimasis į Europos Sąjungos struktūras, Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė, Baltijos valstybių bendradarbiavimas, Baltijos ir Šiaurės valstybių solidarumo stiprinimas. Bendradarbiavimas – tam tikras barjeras globalizacijai. Siekis aktyvinti ir išnaudoti bendradarbiavimo mechanizmus reiškia siekį įgyti didesnę įtaką, svaresnį vaidmenį pasaulyje. Tačiau nereikia pamiršti, kad Lietuvos užsienio politikos įtaką stiprinantys veiksniai kartu gali ir ją riboti – pavyzdžiui, ta pati Europos Sąjunga. Bendradarbiavimo sistemos, kaip regionalizmo tendencija apskritai, gali būti laikomos ir globalizacijos proceso stimulu, savotišku jo gilinimu.

Ribojamasis šio proceso poveikis Lietuvos užsienio politikai reiškiasi ir tuo, kad globalizacija veikia vidinius užsienio politikos formavimo veiksnius – visų pirma kultūros ir vertybių sferą. Toks jos poveikis vadintinas netgi ne ribojamuoju, o transformuojančiu, nes dėl globalizacijos poveikio visuomenei, kaip bet kokios politikos užuomazgų ir pradinio formavimosi, kristalizacijos sferai, ir valstybės reakcija į globalizaciją tampa „globalizuota“, pakinta gebėjimas reaguoti. Globalizacijos akivaizdoje Lietuvos užsienio politika susiduria su tapatybės problema. Svarbiausiu globalizacijos proceso kontrolės instrumentu tampa pilietinės visuomenės stiprinimas kaip nacionalinio saugumo politikos dalis, nes globalizacijos įtaka valstybei didžiąja dalimi reiškiasi per jos poveikį visuomenei.

***

Č. Laurinavičiaus, E. Motiekos ir N. Statkaus monografijoje „Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. XX amžius“ yra aiškiai ir tiksliai apibrėžta bene svarbiausia Lietuvai kylanti grėsmė: dėl galimo skilimo tarp JAV ir Europos euroatlantinių struktūrų tapti Rusijos arba, geresniu atveju, Europos provincija. Tarptautinė politika – nuolatinis įvairių reikalų ir problemų sprendimas, nuolat kintančiomis sąlygomis atsirandančių naujų interesų, poreikių ir iššūkių koordinavimo procesas. Šiame procese „automatinių“ saugiklių nėra; nors svarbiausi ilgalaikiai Lietuvos užsienio politikos tikslai – narystė Europos Sąjungoje ir NATO – jau pasiekti, šiandien horizonte galime įžvelgti tiek naujų grėsmių, tiek ir naujų galimybių. Viena iš tų galimybių Lietuvai – išlaikant tam tikrą būtiną autonomiją globalizacijos „artumo“, buvimo greta suvokimo prasme, savo didžiąją (bendrąją) strategiją tinkamai adaptuoti prie pasaulį transformuojančių jėgų: globalizacija nėra nulinis lošimas, kiekvienas žaidėjas gali jame ką nors laimėti. Nesant tikimybės laimėti, reikia kurti įvairias saugiklių sistemas, padedančias susilpninti neigiamą globalizacijos poveikį, kad pralaimėjimai būtų kuo mažiau skaudūs (tai, beje, taip pat adaptacija). Globalizacijos sąlygomis Lietuvai svarbu nuolat fiksuoti tarptautinės sistemos „seisminius virpesius“ ir adekvačiai reaguoti į globalų krūvį galinčius turėti įvykius. Sėkmingos reakcijos pavyzdys – prisidėjimas prie  karo su terorizmu, gerokai sustiprinęs Lietuvos diplomatines pozicijas. Terorizmo fenomenas ir daro įtaką Lietuvos užsienio politikai, ir kartu tam tikra prasme leidžia jai pačiai daryti įtaką įvykiams. Taip pat nereikia pamiršti, kad globalizacija yra glaudžiai su šiandienos pasaulyje dominuojančia vakarietiškąja civilizacija susijęs reiškinys. Lietuvos Rytų politika, grindžiama demokratijos „eksporto“ principais, leidžia šalies užsienio politikai kažkiek tapti globalizacijos proceso funkcija, idealiu atveju rezervuojant sau, tarkime, atsako į tokius reiškinius kaip kultūrinis kosmopolitiškumas ir kultūrinė homogenizacija variantus – pavyzdžiui,  kaip kultūrinę politinę perspektyvą pasirinkti lokalumą. Naudotis priklausymu vakarietiškosios civilizacijos erdvei neištirpstant joje – sudėtingas, bet būtinas, alternatyvų neturintis menas. Jo įvaldymas priklauso nuo daugelio veiksnių, tarp kurių tikrai ne paskutinę vietą užimtų socialinė darna, subalansuota ekonominė plėtra, veikimas išvien su naująja ir senąja emigracija. Ypač svarbu pasinaudoti ekonominės globalizacijos teikiamų pranašumų galimybe (visų pirma Europos Sąjungos lygmeniu).

***

Globalizacijos akivaizdoje aktualu akcentuoti ne tik Lietuvos užsienio, bet ir vidaus politikos svarbą. Juo labiau kad esama nuomonės, jog užsienio politika yra vidaus politikos tąsa, jos realizavimas tarptautinėje plotmėje. Vidaus politikoje itin svarus vaidmuo tenka politiniam elitui, svarbiausiais klausimais tiesiog privalančiam atrasti susiklausymo ir bendrumo taškus. Atsinaujindamas ir pasipildydamas naujomis šviežiomis jėgomis, jis galėtų  tapti  visuomenę telkiančiu gravitacijos centru, padedančiu orientuotis nuolat kintančiose situacijose. Būtina nedelsiant spręsti ekonomines ir socialines problemas, siekti ekonominių ir politinių procesų skaidrumo. Politinės partijos, politikai, valstybės valdymo institucijos turėtų labiau pasikliauti specialistų, ekspertų rekomendacijomis, turėti Lietuvos vidaus politikos viziją ir trumpalaikių politinių pergalių troškimą iškeisti į ilgalaikius strateginius Lietuvos interesus. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas nekomercinei žiniasklaidai ir švietimo sistemai. Visuomenė nori gyventi kitaip, tačiau dažnai nepasitiki savo jėgomis ir galimybėmis. Tas negalėjimo nieko pakeisti mentalitetas gali ir turi būti keičiamas parodant, kad pilietinės iniciatyvos yra sėkmingai įgyvendinamos, kad galima apginti ir įtvirtinti savo teises. Tuomet ir siekis neutralizuoti svarbiausias Lietuvai kylančias geopolitines grėsmes taptų kur kas realesnis.

*** 

Kalbant apie emigrantų integravimą į Lietuvos politinį ir visuomeninį gyvenimą, pradėta vartoti „globalios Lietuvos“ sąvoka, akcentuojanti lietuvių dalyvavimą savo šalies reikaluose negyvenant Lietuvoje, fizine prasme joje nebūnant. Nors esame maža šalis, metas mokytis įsivaizduoti ir truputį kitokią „globalią Lietuvą“ - sėkmingai „vaikštančią“ globalizacijos tinklų gijomis, gebančią identifikuoti ir veikti globalinėje „pilietinėje visuomenėje“ „plaukiojančius“ galios centrus, turinčius vis mažiau sąsajų su tradiciniu valstybės suverenitetu. Privalome  atsakyti sau į klausimus, koks „lietuviškojo kapitalo“ svoris tarptautinėse nevyriausybinėse organizacijose ar tarptautinio masto žiniasklaidoje, kokia Lietuvos įtaka neformaliose globaliose tarptautinės bendruomenės struktūrose ir kokiais būdais ji galėtų būti įgyjama. Turi būti tobulinama ir įgyvendinama Lietuvos įvaizdžio formavimo strategija. Gal kai kas net tokias mintis pavadins beprotiška drąsa ar nuo realybės atitrūkusiais utopiškais projektais, tačiau diskutuoti šiais klausimais būtina. Galiausiai, vėl pasikartosiu: kaip visuomenė, turėtume vis naujai ir naujai apsibrėžti, kas iš tikrųjų esame, koks mūsų identitetas, kokios, atsižvelgiant į globalizacijos „neatšaukiamumą“, yra tos vertybės, kurias ji gali pažeisti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.