Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Nesustabdoma Rusijos propagandos mašina (127)

Viktoras Denisenko
2014 07 16

Apie Rusijos propagandinį karą prieš Ukrainą prirašyta jau nemažai. Šiame ideologiniame fronte naudojamos įvairios priemonės – pradedant tiksliniu stereotipinių sąvokų kartojimu per visus Maskvai pavaldžius informacijos kanalus ir baigiant faktų ir duomenų falsifikavimu. Propagandinis Rusijos aparatas nemažina savo apsukų, tad prie šios temos tenka vis grįžti. Šiame straipsnyje bus bandoma pažvelgti į šio konfrontacijos aspekto dinamiką.

Propagandinis karas prieš Ukrainą lydi neoficialų, bet labai nesunkiai atpažįstamą Rusijos vykdomą vadinamųjų separatistinių jėgų palaikymą Ukrainos rytuose. Nors pagrindinės šio karo konstrukcijos lieka gana stabilios, pokyčiai realiame karo fronte gali priversti Maskvą keisti ir propagandinio puolimo taktiką. Kaip pagrindines nekintamas konstrukcijas galima išskirti tikslinius bandymus bauginti Rusijos gyventojus ir žmones Ukrainos rytuose „ukrainietišku nacionalizmu“, kaltinti Ukrainos kariuomenę nusikaltimais ir pan. Tačiau šiandien Rusijos propagandos aparatas susiduria ir su kita problema – jam reikia paaiškinti, kodėl, nepaisydama visų jo akcentuojamų neva vykstančių „siaubingų įvykių Ukrainoje“, Maskva nesiima atvirų veiksmų, panašių į tuos, kurie buvo vykdomi 2008 metais kare su Gruzija (tada prieš šią valstybę taip pat buvo naudojamos panašios propagandinės priemonės). Čia oficialiam propagandiniam diskursui kenkia ir pačių vadinamųjų kovotojų dejonės, kuriose vis dažniau ima skambėti vienas ir tas pats priekaištas: „Maskva mus apgavo, Maskva mus paliko.“

Rusijos propagandos mašinai tenka bandyti suvaldyti ir savo rankomis sukurtą pabaisą, t. y. radikalią viešąją nuomonę, kuri pastaruoju metu dominuoja informacinėje Rusijos erdvėje. Tenka konstatuoti, kad dalis visuomenės Rusijoje yra pasirengusi realiam karui su Ukraina, o gal net trokšta to karo kaip įrodymo, jog valstybė susigrąžino didžiosios valstybės statusą ir yra pajėgi pradėti ir laimėti globalius konfliktus. Viešosios nuomonės apklausos duomenimis, už Rusijos kariuomenės pajėgų panaudojimą Ukrainoje vienaip ar kitaip pasisakytų apie 40 proc. Rusijos gyventojų. Beje, nėra abejonių, kad atvira agresija prieš Ukrainą taptų tikru globaliu konfliktu, kuriame galbūt ir nebūtų tiesiogiai naudojamos trečiųjų šalių karinės pajėgos, bet neabejotinai pasireikštų kiti globalaus konflikto požymiai – pirmiausia stiprinamas ekonominis spaudimas Maskvai ir taikoma politinė Kremliaus izoliacija.

Čia galima pritarti nuomonei, kad, sankcionavusi avantiūrą Ukrainoje, dabartinė Rusijos valdžia pati save įstūmė į savotiškus spąstus. Kaip ir 2008 metais Gruzijoje, taip ir dabar Ukrainoje Kremlius bandė pažiūrėti, kiek plačiai jam bus leista veikti posovietinėje erdvėje. Ši erdvė Maskvai yra ypač svarbi, nes Rusija laiko ją savo ypatingų interesų ir, atitinkamai, tiesioginės įtakos zona. Pirminė vangi Vakarų pasaulio reakcija (vėlgi – kaip ir 2008 metais konflikto su Gruzija metu) leido Kremliui suprasti, kad jis gali veikti gana plačiai – ir net plačiau negu Gruzijos atveju. To pasekmė – Krymo aneksija. Kartu buvo stiprinami ir propagandiniai pajėgumai, kurie turėjo nukreipti įaudrintos Rusijos visuomenės nuomonę numatyta vaga.

Tačiau užsitęsęs konfliktas Ukrainoje (pirmiausia – Ukrainos pajėgų atsisakymas reaguoti į Rusijos kariuomenės ir vadinamųjų savigynos būrių provokacijas Kryme) privertė bent jau iš dalies atsibusti ir Vakarų pasaulį. Kaip jau teko ne kartą rašyti, Vakarų pasaulis iki šiol bunda nenoriai, tačiau visiškai užmerkti akis į situaciją Ukrainoje ir Rusijos vaidmenį šioje situacijoje jis irgi negali. Esminiu Vakarų pasaulio prabudimo požymiu tapo ekonominės sankcijos. Nors Maskva bandė iš jų pasijuokti, atrodo, sankcijos vis dėlto turi poveikį.

Rusijos valdžia pajuto, kad jai pavojinga dar labiau eskaluoti padėtį Ukrainoje, nes tai gali lemti griežtesnį ekonominį spaudimą ir atitinkamas ekonomines problemas. Ši baimė gali paaiškinti sumažėjusį oficialiai rodomą Vladimiro Putino palaikymą „Lugansko liaudies respublikai“ ir „Donecko liaudies respublikai“. Atrodo, kad dabar nuspręsta pasirinkti kiek kitokią taktiką – bandyti pristabdyti konfliktą (priversti Ukrainą nutraukti antiteroristinę operaciją), pervesti jį į lėtinę stadiją, susodinant visas šalis prie derybų stalo (taip siekiant įteisinti separatistus), kur tarpininkautų ir Rusija, ir Vakarai. Toks planas irgi tenkina Maskvą, nes paverčia Ukrainą dar viena šalimi su įšaldytu konfliktu, buferine zona tarp jos ir Vakarų pasaulio. Kitaip sakant, negalėdama priversti Ukrainą prisijungti prie savo integracinių projektų (Eurazijos ekonominės sąjungos ir pan.), Maskva gali bent jau nepaleisti jos „į Vakarus“.

Apie tai savo paskyroje „Facebook“ tinkle liepos 8 d. rašė ir ekspertė Lilija Ševcova. Jos nuomone, V. Putinas negali visiškai atsisakyti karo diskurso, nes šį diskursą palaiko jo, kaip „Rusų pasaulio“ gynėjo, įvaizdis. Tačiau šio diskurso principai vis dėlto turėtų keistis. Vakarams tiktų V. Putino, kaip taikdario, vaidmuo (nes tai sugrąžintų viltį susitarti su Rusija geruoju). L. Ševcova prognozuoja, kad tokia strategija ir bus pasirinkta, tačiau realizuojant ją Rusijai teks atsiriboti nuo visų radikalių kovotojų grupių rytų Ukrainoje bei jų vadų (tokių kaip, pavyzdžiui, Lugansko separatistų lyderis Igoris Strelkovas (Girkinas). Kitaip sakant, greičiausiai bus pasirinktas subtilesnio žaidimo variantas, kuris galėtų nuraminti dar vis nenorintį iki galo atsibusti Vakarų pasaulį (o kartu įstumtų į kampą oficialią Ukrainos valdžią, paliktų ją be Vakarų palaikymo, jei ji nenorėtų sutikti su tokiu scenarijumi).

Tačiau propagandinė Rusijos mašina iš pat pradžių buvo orientuota į herojinį karinį pasakojimą, tad viešoji nuomonė dabar reikalauja iš Kremliaus kraujo. V. Putino vengimas aiškiai palaikyti separatistus ir nedelsiant suteikti jiems tiesioginę (o ne užslėptą) karinę pagalba vertinamas kaip jo silpnumas. Apibūdindamas šį reiškinį rusų apžvalgininkas Igoris Jakovenka pavartojo drakono dantų metaforą: pasak jo, dabartinė imperinė isterija, kunkuliuojanti viešojoje erdvėje, yra vaisiai tos propagandos, kuri, kaip drakono dantys graikų mite, buvo pasėta į dėkingą dirvą (šiuo atveju į visuomenės sąmonę). Drakono dantų metafora čia gali būti itin taikli, nes mite iš drakono dantų išaugusi kariuomenė užpuolė juos pasėjusį žmogų.

Vis garsiau skamba radikalų balsai, kurie kaltina V. Putiną išdavus „Novorosijos“ (taip naujausiame Rusijos propagandiniame diskurse pradėta vadinti rytų Ukraina) idėją. Pavyzdžiui, dėl to šiandien dejuoja radikalus filosofas ir šiuolaikinės eurazijizmo koncepcijos ideologas Aleksandras Duginas. Jo teigimu, V. Putiną nuo karo su Ukraina atkalbinėja „penktoji ir šeštoji kolona“, tačiau karas vis vien yra neišvengiamas.

Atsižvelgiant į visa tai, galima reziumuoti, kad įsibėgėjusi (ir jau nebegalinti sustoti) Rusijos propagandos mašina gali padaryti meškos paslaugą jos šeimininkams. Maskva pati nepasiliko vietos manevrams. Rusijos visuomenė pernelyg ilgai buvo įtikinėjama, kad Ukrainoje įvyko nacionalistinis perversmas, kad valdžią šioje valstybėje užgrobė mistiniai „banderininkai“. Kaip minėta, šiam mitiniam pasakojimui palaikyti plačiai buvo naudojama įvykių ir faktų falsifikavimo strategija (su falsifikavimo pavyzdžiais galima susipažinti čia). Tokioje situacijoje Maskvos bandymas keisti taktiką žaidime, nukreiptame prieš Ukrainą, gali būti įvertintas tik vienaip – kaip silpnybė. Rusijos valdžia gali tiesiog nepavyti įsibėgėjusio propagandinio diskurso, „netraukti“ iki jo lygio.

Ar propaganda gali tokiu atveju atsisukti prieš Rusijos valdžią? Vertinant tai, kad Rusijos visuomenė yra smarkiai radikalizuota (ir pirmiausia – dėl masinės propagandos), galima teigti, jog šis propagandinis karas iš tikrųjų gali pakenkti ir Kremliui. Skirtumas tarp propagandinių pareiškimų ir realių veiksmų, kurie apriboti įvairių veiksnių, kelia kognityvinį disonansą masinėje Rusijos visuomenės sąmonėje. Tai gali sąlygoti ir naujo lyderio, kurio radikalumas atitiktų mentalinį visuomenės radikalumą, poreikį. Kitaip sakant, įsibėgėjusiai Rusijos propagandos mašinai galima pritaikyti klasikinį fantastinį siužetą apie pabaisą, kuri atsikratė savo kūrėjo kontrolės ir dabar gali kelti pavojų pačiam kūrėjui. Tai taip pat rodo tik stiprėjantį Rusijos regresą ir jos slinkimą griežtos diktatūros link.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 127)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras