Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Žaidimai su raketomis (7)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 04 18

Ši istorija prasidėjo, kai amerikiečiai sumanė dislokuoti savo priešraketinės gynybos sistemos (PGS) elementus Lenkijoje ir Čekijoje. Kai JAV nusprendė nutraukti 1972 metų sutartį su Rusija, kilo panašus triukšmas, bet laikui bėgant situacija aprimo. Tačiau pastaruoju metu prasidėjo nauja problemos eskalacija, į kurią dabar yra įtrauktos ir Europos valstybės. Prieš keletą metų Rusija gana ramiai reagavo į Vašingtono sprendimą kurti PGS, o šįkart Miunchene Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prašneko apie vidutinio nuotolio branduolinių raketų galimą sugrąžinimą į rikiuotę (Sovietų Sąjungos ir Amerikos sutartį 1987 m. dėl tokių raketų sunaikinimo pasirašė Michailas Gorbačiovas ir Ronaldas Reiganas). Prezidento mintį vėliau atkartojo Rusijos gynybos ministras ir Generalinio štabo viršininkas. Šioje situacijoje svarbu suprasti, kas slypi už amerikiečių sprendimo įkurdinti PGS bazes Čekijoje ir Lenkijoje, kiek realiai tai yra pavojinga Rusijai ir kuo Maskvos ir Vašingtono konfliktas (jeigu jis tikrai yra) gali baigtis.

Kai žodžiai neatspindi tikrovės

Kiek realus yra pats amerikiečių sumanymas sukurti PGS? Ši mintis nėra nauja. Ji gimė R. Reagano laikais, kai atsirado „žvaigždžių karų“ koncepcija. Tuo metu viskas baigėsi fiasko. Jungtinių Valstijų specialistai (kariniai ir civiliniai) padarė išvadą, kad planuojama sistema yra neįgyvendinama. Lygiai tą patį šneka daugelis Amerikos specialistų ir šiandien. Kol kas techninės žmonijos galimybės neleidžia sukurti veiksmingos PGS. Geriausiu atveju amerikiečiams pavyktų sukurti sistemą, kuri galėtų garantuotai perimti tik kelias branduolines raketas (ypatingos sėkmės atveju – kelias dešimtis raketų, bet ne daugiau). Kitaip tariant, ji būtų tinkama apsaugai nuo vadinamųjų „blogio ašies“ valstybių. Tačiau, žinant tų blogųjų valstybių geografinę padėtį, nesuprantama, kodėl amerikiečiams PGS bazių reikia Rytų Europoje. Šiuo atveju tarsi pagrįsti atrodytų Maskvos priekaištai Amerikai, kad ši sistema yra nukreipta prieš Rusiją. Tačiau JAV PGS iš tikrųjų nėra pavojinga Rusijai. Kaip jau minėjome, ji nesugebės perimti visų ar bent didesnės dalies Rusijos branduolinių raketų. Rusijos kariškiai tai puikiai supranta. Todėl V. Putino kalbos apie vidutinio nuotolio raketas atrodo keistos, tuo labiau kad jų grąžinimas į rikiuotę nėra akimirksnio reikalas. Antai Leonidas Ivašovas (Geopolitinių problemų akademijos viceprezidentas), kuriam, kaip itin antiamerikietiškam analitikui, nėra pagrindo iškreipti tikrovės, teigia: „Ir čia daug problemų: technologijos išliko, tačiau nebėra kooperacijos tarp įmonių; reikia iš naujo ruošti raketas aptarnaujančių karininkų komandas. Tačiau turbūt sąlygas diktuoja situacija. Nors aš įtariu, kad šitas pareiškimas [Sergejaus Ivanovo, tada dar Rusijos gynybos ministro – straipsnio autoriaus pastaba] taps vien rinkiminės kampanijos dalimi, o realiai jokių veiksmų nebus imtasi.“

Taigi situacija paradoksali: amerikiečiai ketina dislokuoti PGS elementus ten, kur jie būtų nenaudingi apsisaugoti nuo Irano ar Šiaurės Korėjos (su pastarąja apskritai santykiai pastaruoju metu rutuliojasi dekonfrontacijos linkme). Lygiai taip pat jie nėra pavojingi Rusijai, kuri neaišku dėl kokių priežasčių bando gąsdinti vakariečius sunaikintomis raketomis. Tačiau, savaime suprantama, tiek Amerikos veiksmai, tiek Rusijos reakcija į juos nėra atsitiktiniai. Manytina, kad karinių kompleksų (ir Rusijos, ir Amerikos) interesai šiuo atveju nėra lemiama priežastis. Labiau tikėtina, kad abiejų šalių veiksmai turi politinę reikšmę.

Kokie tikrieji tikslai

Iš tikrųjų iki galo suprasti amerikiečių veiksmų tikslus yra sunku, nes jie sukuria nereikalingą konfliktiškumą, kurio pastaruoju metu Rusijos ir JAV santykiuose ir taip netrūksta. Be to, dabar nesutarimų grėsmė padidėjo ir Europoje. Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas pasakė: „Reikia veikti apgalvotai, kad Europa vėl nepasidalytų. JAV planas kelia keletą klausimų, kuriuos reikia apsvarstyti.“ Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Štainmajeris irgi pažymėjo, kad „saugumo kaina neturi tapti naujas nepasitikėjimas“ (tiek tarp ES ir Rusijos, tiek tarp ES narių).

Tikėtina, kad savo iniciatyvomis JAV kaip tik ir nori įnešti sumaišties Europoje. Kaip mano žinomas politologas, Rusijos užsienio ir saugumo tarybos pirmininkas Sergejus Karaganovas, Vašingtonas bando įrodyti europiečiams savo reikalingumą, siūlydamas jiems gynybą, kurios jiems nereikia. Tikroji priežastis šiuo atveju galbūt slypi giliau: ES vis dažniau tampa Amerikos konkurente, o ne partnere (nors jos pastangos sukurti vieningą ekonominę erdvę su ES tarsi ir liudytų priešingai). Todėl konkurentę reikėtų susilpninti, o geriausias būdas tai padaryti -  įnešti sumaištį jos gretose arba, kitaip sakant, paaštrinti nesutarimus tarp ES narių. Šiuo metu taip ir atsitiko. Lenkija teigia, kad JAV PGS dislokavimas jos teritorijoje yra tik jos nacionalinio saugumo reikalas. O, pavyzdžiui, kai kurie Europos Parlamento nariai mano kitaip. Antai Liberalų frakcijos pirmininko pavaduotoja (Vokietijos atstovė) Silvana Koch-Merin teigia: „Negalima leisti, kad atskiros valstybės ES narės lįstų į priekį be susitarimo su kitomis šalimis.“ Jos manymu, Europos Sąjunga pirmiausia turi suformuoti bendrą nuomonę JAV PGS dislokavimo Europoje klausimu, tik paskui galima bus svarstyti, ar jį tikslinga kelti NATO. Vokietijos kanclerė Angela Merkel mano, kad PGS elementų dislokavimo Europoje klausimą, kaip bendrą visai Europai, iš karto derėtų svarstyti ir spręsti NATO, įtraukiant į pokalbį ir Rusiją, kaip dvidešimtuko narę (nors Chavjeras Solana, ES atstovas užsienio ir saugumo politikos srityje, nežinia kodėl skeptiškai  vertina tokią galimybę – jo manymu, „kiekviena šalis yra laisva pasirinkti“). Be nesutarimų kiršinimo aspekto, svarbus ir įtakos svertas. Karinė bazė svetimoje valstybėje yra tam tikras įtakos ir galios plėtros šaltinis. Panašiai kaip ambasadose diplomatais dažnai dirba žvalgybininkai, karinėje bazėje irgi gali būti vykdoma žvalgybinė ir kitokio pobūdžio veikla, tiesiogiai nesusijusi su bazės paskirtimi. Bazės gali būti naudojamos ir kaip neoficialus tarpinis krovinių ar kalinių pervežimo punktas (garsus CŽV kalėjimų atvejis). Pagaliau bazės įsteigimas sukuria papildomą politinį ryšį (priklausomybę) tarp valstybių.

Įdomiausia, kad Rusijai Amerikos veiksmai, skaldantys Europą į blokus, yra ganėtinai naudingi (nors egzistuoja ir kita nuomonė, teigianti, kad Rusija yra suinteresuota JAV „išmetimu“ iš Europos). Šiandieninės Rusijos strategija ES atžvilgiu susiveda į dvišalių kontaktų plėtojimą su jai draugiškomis valstybėmis. Pastaruoju metu Rusijos ir Vokietijos santykiai pasidarė ne tokie artimi, kokie buvo Gerhardo Šrioderio laikais. Angelai Merkel labiau negu jos pirmtakui rūpi bendra ES pozicija. Dabar Rusijai yra gera proga parodyti, kad tuomet, kai Vokietija rūpinasi Europos vienybe, visokie ten lenkai galvoja vien apie save ir tik kuria problemas: „iš pradžių, siekdami savo ekonominių interesų, užblokavo derybas dėl naujos strateginės sutarties su Rusija; dabar, vėl remdamiesi tik savo saugumo sumetimais, rengiasi dislokuoti pas save JAV raketas.“ Tokioje situacijoje Rusija deklaruoja: „štai per tokius kaip tie lenkai Europa vėl gali atsidurti rusiškų raketų taikinyje“. O eiliniai europiečiai labai nervingai žiūri į vidutinio nuotolio raketas, tą rodo XX a. devintame dešimtmetyje dėl to kilęs rimtas triukšmas Europos valstybių visuomenėse. Tikėtina, kad ir šiandien emocinė europiečių reakcija turėtų būti (ir yra) panaši. Todėl Rusija sumaniai ir iškėlė vidutinio nuotolio raketų klausimą. Antras argumentas, kodėl rusai gąsdina raketomis ir rengiasi plėtoti savo PGS NVS erdvėje (Baltarusijoje, Armėnijoje, Kazachstane), yra susijęs su bendru konfrontaciniu JAV ir Rusijos santykių fonu. Nors realios grėsmės Rusijos saugumui JAV PGS bazės Rytų Europoje nekelia (skirtingai, pavyzdžiui, nuo galimo JAV radaro dislokavimo vienoje iš Kaukazo valstybių), Maskva iš principo prieštarauja amerikiečiams, norėdama parodyti, kad daugiau neketina taikstytis su JAV užgaidomis (panašus pavyzdys yra Rusijos ir JAV priešprieša dėl Kosovo). Be to, PGS klausimas yra susijęs su kosminės erdvės militarizavimu. Todėl, pasisakydama prieš PGS plėtrą Europoje, Rusija pasisako apskritai prieš PGS plėtrą (siekia kiek galima ją pristabdyti), vedančią prie karinės konkurencijos perkėlimo į kosmosą, kas pareikalautų nemažai lėšų (jau dabar Rusija, norėdama neatsilikti nuo Amerikos karinių technologijų srityje, rengiasi investuoti į raketines gynybos sistemas, kurios sujungtų priešlėktuvinės, priešraketinės ir kosminės gynybos charakteristikas).

Pabandžius įvertinti besiklostančią situaciją ir joje dalyvaujančiųjų veiksmus ir tikslus, išvada būtų tokia: toliau vyksta JAV ir Rusijos politiniai (turintys butaforinį karinį foną) žaidimai, kurių įkaite šiuo atveju tampa Europa. Naujo šaltojo karo mechanizmas aktyviai įsisuka, ir konstruktyvią išeitį iš gilėjančios Maskvos ir Vašingtono santykių krizės matyti vis sunkiau.

Prieš kurį laiką amerikiečių atstovas, JAV priešraketinės gynybos agentūros direktorius Henris Beringas pareiškė: „Kalbant apie šių galimybių [PGS elementų dislokavimo Europoje galimybių – straipsnio autoriaus patikslinimas] plėtrą, tai Rusija galėtų dalyvauti šiame procese. Esminis momentas čia yra tas, kad egzistuoja daug prisidėjimo prie šio projekto būdų.“ JAV ambasadorius Maskvoje Viljamas Bernsas savo ruožtu pažymėjo: „Mes taip pat norime pareikšti Rusijos Vyriausybei savo pasirengimą bendradarbiauti su ja priešraketinės gynybos srityje.“ Būtų puiku, jeigu už šių žodžių neslypėtų jokia potekstė, lygiai kaip už Rusijos ketinimų kurti bendrą Europos PGS skydą. Tačiau vargu ar taip yra iš tikrųjų. Galbūt amerikiečiai šiuo atveju nori gauti pažangias rusiškas PGS technologijas (prisimintina, kad pirmiau PGS elementai buvo sukurti Rusijoje ir dabar yra dislokuoti aplink Maskvą). Tačiau tikriausiai tai yra eilinis akių dūmimas iš abiejų šalių pusės. Amerikos pasiūlymas yra abejotinas, nes staiga pereiti nuo gilių nesutarimų prie strateginės partnerystės yra sunkiai įmanoma. Rusų idėja savo ruožtu atrodo tik kaip dar vienas mėginimas apkaltinti amerikiečius nenoru „bendradarbiauti visų labui.“

Išvados

Manytina, kad rusiškos raketos nekris ant Europos. Tačiau JAV PGS elementai vis dėlto turėtų atsirasti Lenkijoje (kad atsiras Čekijoje, tikimybė mažesnė, bet vis dėlto irgi didelė, nors galutinio sprendimo dar teks palaukti). Labai abejotina, kad JAV, dislokuodamos PGS elementus Europos valstybėse, tenori altruistiškai apsaugoti europiečius nuo galimos „blogųjų“ atakos, tuo labiau kad strategiškai reikšmingos karinės galios JAV bazės neturės. Užtat politinių komplikacijų Europos Sąjungai JAV veiksmai sukuria ganėtinai daug. Todėl Europai nereikia JAV raketų savo teritorijoje, ir vieno Čekijos kaimo simbolinio referendumo rezultatai, kai gyventojai vieningai nubalsavo prieš JAV PGS elementų dislokavimą jų gyvenamojoje vietoje, žiūrint iš bendros europinės perspektyvos, atrodo pagrįsti ir teisingi.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 7)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras