Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Gruzijos musulmonai: nei savi, nei svetimi (I) (1)

Inga Popovaitė, politikos apžvalgininkė
2014 07 21

Gruzija – šalis, kurioje beveik kiekvieno kalno ar kalvos viršūnę puošia kelių ar keliolikos amžių senumo bažnytėlė arba bent jau padangę remiantis kryžius. Bet važiuojant pietų keliais per kalnus netoli Turkijos sienos bažnyčias ir kryžius peizaže pakeičia minaretai, iš kurių penkiskart per dieną arabiškai skamba kvietimas maldai. Tai Adžarija, vienintelė Gruzijos sudėtyje išlikusi autonominė respublika, kurioje gruzinai ir gruzinės atvykus svečiui renkasi ne vyną ir kiaulienos šašlykus, o vietoje gaminamą „Buratino“ skonio limonadą ir aštroką troškintą jautieną.

Pasakojimą apie gruzines musulmones pradėsiu nuo bendresnių dalykų: pagrindinių Gruzijos istorijos naratyvų ir musulmonų vietos juose bei dabartinės privilegijuotos Gruzijos stačiatikių bažnyčios padėties šalyje. Antrojoje straipsnio dalyje konkrečiau atskleisiu, ką reiškia būti gruzine musulmone šių dienų Gruzijoje. Straipsnis parengtas remiantis mano magistrinio darbo „Religious and national aspects of Georgian Muslim women‘s identity in the autonomous republic of Adjara“, kurį šį birželį apgyniau CEU (Central European University – Vidurio Europos universitetas), medžiaga.

Adžarija – musulmonų kraštas

Adžarija iki XIX a. pabaigos buvo Osmanų imperijos sudėtyje, todėl ir musulmonų šioje autonominėje respublikoje yra daugiau nei apskritai visoje Gruzijoje. Tiesa, kiek musulmonų gyvena šioje Pietų Kaukazo valstybėje, nėra aišku: paskutinis visuotinis gyventojų surašymas buvo tik 2002-aisiais, kai šalį purtė konfliktai periferijoje ir kova dėl valdžios sostinėje. Tuo metu musulmonais save laikė 9,9 procento iš 4,4 milijono Gruzijos gyventojų (nei Pietų Osetija, nei Abchazija šiame surašyme nedalyvavo), o 83,9 procento gyventojų save priskyrė prie Gruzijos stačiatikių. Adžarijoje šie skaičiai buvo kiek kitokie: šioje autonomijoje save musulmonais laikė kiek per 30 procentų gyventojų, o stačiatikiais pasiskelbė beveik 64 procentai.

Taigi, matome, kad Adžarijoje musulmonai sudaro nemažą gyventojų dalį. Bet dar svarbiau yra tai, kad šiame regione musulmonai nėra kitos tautybės atstovai, nors kitur Gruzijoje didumą musulmonų sudaro azerbaidžaniečių ir kitų tautinės mažumos. Todėl, kalbėdami apie Adžarijos musulmonų atskirtį nuo stačiatikių daugumos, kalbame apie atskirtį ne dėl tautybės, o dėl religijos – kad ir ką gruzinai sakytų apie gyvuojančią nuo seno toleranciją visų religijų atstovams.

Stačiatikybė tautinėje sąmonėje

Beveik kiekvienas užkalbintas gruzinas pasakys, kad tikras gruzinas yra būtinai stačiatikis, nes Gruzija yra pastatyta ant krikščionybės pamatų ir ši religija yra neatskiriama jos istorijos dalis. Tokio požiūrio laikosi ir apie Gruzijos istoriją bei religiją rašantys Gruzijos ir kitų pasaulio šalių mokslininkai: kad stačiatikybė yra neatsiejama Gruzijos tautinės savimonės dalis, rašo ir Ronaldas Suny, ir Mathijas Pelkmanas, ir Medėja Badašvili, Giorgi Čedia bei kiti autoriai. Tiesa, nereikia net skaityti akademinių tekstų, užtenka pabūti viename kitame gruzinų suėjime, ir pastebėsime, kad pradžioje neišvengiamai teks kelti tostus už Dievo malonę, Gruzijos globėją šventą Jurgį ir kitus krikščionių šventuosius.

Gruzijos valstybingumo ir stačiatikybės tapatinimas į dabartinius laikus atėjo iš XIX a. pabaigos, tuomet Gruzijos neaplenkusio Tautų pavasario bei nacionalinio atgimimo metu vienas garsiausių inteligentijos atstovų Ilia Čavčavadzė pasiūlė tautiškumo formulę „Viena kalba, viena tauta, vienas tikėjimas“. Šį šūkį Gorbačiovo eros pabaigoje atgaivino radikalūs Gruzijos nacionalistai su pirmuoju šalies prezidentu Zviadu Gamsachurdija priešakyje.

Net ir į valdžią atėjęs provakarietiškų ir ganėtinai liberalių pažiūrų Michailas Saakašvilis neatsisakė Bažnyčios paramos. Tikriausiai ne visi žino, kad dabartinė Gruzijos vėliava (raudonas šv. Jurgio kryžius baltame fone), pakeitusi prieš tai buvusią tamsiai raudonos spalvos vėliavą, yra siejama ne tik su krikščionybe, bet ir su Gruzijos garsiausios valdovės Tamaros karaliavimo laikotarpiu (XII–XIII a.), kuris laikomas Gruzijos aukso amžiumi – esą ji pirmoji naudojo šv. Jurgio kryžių, kai siuntė savo karius prisijungti prie kryžiaus žygių.

Toks vėliavos pasirinkimas ne tik primena gruzinų tautai apie auksinius istorijos laikus, bet ir dar kartą patvirtina, kad krikščionybė yra neatsiejama ir Gruzijos istorijos, ir tautinės tapatybės dalis.

Gruzinai musulmonai – tarp brolių ir priešų

O musulmonams tenka priešingas vaidmuo – jie nuolat tapatinami su persais ir turkais, ištisus amžius besistengusiais užkariauti Gruzijos teritoriją ir krauju bei kardu skleisti islamą krikščioniškose žemėse. Antropologijos terminais kalbant, gruzinai stačiatikiai yra laikomi savais, o gruzinams musulmonams tenka svetimųjų vaidmuo.

O kaip suvokiami Adžarijos musulmonai, kurie nuo „tikrų“ gruzinų skiriasi tik religija, o ne kalba ar tautybe? Pasak M. Pelkmano, kuris rengdamas savo disertaciją porą metų praleido Adžarijoje, gruzinai musulmonai bendroje tautinėje savimonėje užima gana keistą vietą: jie nėra suvokiami kaip visiški priešai, nes vis dėlto yra gruziniško kraujo, bet ir tikrais broliais nėra laikomi, mat baiminamasi, kad ištikimybę tautai gali pakeisti lojalumas kaimyninei musulmoniškai Turkijai. „Adžarijos musulmonai yra suvokiami ne kaip visiškai svetimi, o labiau kaip „ne visai savi“, kartu ir broliai, ir potencialūs priešai“, – rašo M. Pelkmanas.

Lygesni už kitus sekuliarioje valstybėje

1995 metais priimta Gruzijos Konstitucija skelbia, kad valstybė yra nepriklausoma nuo tikėjimo ir religijos. Tačiau taip pat yra pripažįstamas išskirtinis Gruzijos stačiatikių bažnyčios vaidmuo šalies istorijoje ir Bažnyčios nepriklausomybė nuo valstybės.

Išskirtinį Gruzijos stačiatikių bažnyčios vaidmenį sustiprino ir 2002-aisiais pasirašytas konkordatas tarp tuometinio Gruzijos prezidento Eduardo Ševerdnadzės ir Gruzijos patriarcho Ilios II. Šia sutartimi ne tik dar kartą pabrėžta išskirtinė Gruzijos stačiatikių bažnyčios vieta šalies istorijoje, bet ir sutarta dėl žemiškesnių dalykų. Pavyzdžiui, šiuo konkordatu Stačiatikių bažnyčios patriarchui pažadėta teisinė neliečiamybė, Bažnyčios tarnai atleidžiami nuo privalomosios karo tarnybos, pati Bažnyčia atleista nuo mokesčių. Taip pat ši sutartis numato, kad Bažnyčia turi teisę patarti valstybei ugdymo klausimais.

O musulmonai, kaip ir kitos tradicinėmis laikomos religinės bendruomenės Gruzijoje (katalikai, protestantai, judėjai ir kt.) teisę registruoti savo bendruomenę kaip Bažnyčią gavo tik 2011 metais. Toks tada dar Michailo Saakašvilio vadovautos vyriausybės sprendimas sukėlė didžiulį Stačiatikių bažnyčios nepasitenkinimą ir tūkstantinius protestus Tbilisio gatvėse.

Bet nors tai ir buvo gana didelis žingsnis link įvairių religinių bendruomenių teisių sulyginimo oficialiai pasaulietiškoje valstybėje, Gruzijos musulmonai vis dar neturi tiek teisių, kiek pasaulietinės valstybės remiama stačiatikybė. Pavyzdžiui, Gruzijos musulmonų lyderiams nėra taikoma teisinė neliečiamybė, konsultuoti švietimo klausimais valstybę gali tik Stačiatikių bažnyčia, Gruzijos valstybė pripažįsta išsilavinimą, įgytą Stačiatikių bažnyčios švietimo institucijose, bet ne musulmonų medresėse, oficialiai pripažįstamos tik stačiatikių religinės santuokos ceremonijos, tik stačiatikių šventikai yra atleidžiami nuo tarnybos kariuomenėje ir tik šios religijos dvasininkai tarnauja kariniuose daliniuose bei kalėjimuose. Taip pat Stačiatikių bažnyčia yra atleista nuo visų mokesčių, o visoms kitoms religinėms bendruomenėms ir jų institucijoms tenka mokėti pelno bei pridėtinės vertės mokesčius, susijusius su religinių paslaugų teikimu ar kitomis veiklomis.

Be to, Gruzijos stačiatikių vadovybė yra vienintelė religinė institucija, turinti atskirą eilutę valstybės biudžete – nuo 2002 iki 2013 metų šiai Bažnyčiai paskirta apie 200 milijonų larių (per 287 milijonus litų), išreiškiamą ir finansine parama, ir nekilnojamuoju turtu. Vien 2013-aisiais valstybė Bažnyčiai skyrė 25 milijonus larių (36 milijonus litų), nors jokioms kitoms religinėms organizacijoms iš valstybės biudžeto pinigų nėra skiriama.

„Kiek žinau, ministrai žada, kad ir musulmonams bus skirtas kažkoks finansavimas, bet aš jais netikiu. Tai tik tuščios kalbos, kad nuramintų nepatenkintas religines mažumas. Išvis, nei krikščionims, nei mums nereikia duoti jokių pinigų – aš gyvenu pasaulietinėje valstybėje ir noriu, kad taip ir liktų“, – taip apie finansinę Gruzijos musulmonų padėtį kalbėjo jauna musulmonė Teona, kai kartu gėrėme arbatą ir žvelgėme į Juodąją jūrą Adžarijos sostinėje Batumyje.

Ji teisi: po rinkimų „Gruzijos svajonės“ koalicijos vyriausybė žadėjo keturioms tradicinėms religinėms bendruomenėms – katalikams, judėjams, musulmonams ir armėnų Apaštališkajai bažnyčiai – ateinančiais metais padalinti 4,5 milijono larių (beveik 6,5 milijono litų). Tiesa, iki šiol dar nėra nuspręsta, kaip tai bus daroma, taip pat neegzistuoja jokie teisiniai aktai (išskyrus jau minėtą konkordatą), apibrėžiantys valstybės ir religinių bendruomenių santykius bei finansavimą.

Taigi, nors „ant popieriaus“ Gruzija ir yra pasaulietinė valstybė, joje netrūksta išskirtinio dėmesio ir paramos pagrindinei šalies religijai – stačiatikybei. Gruzijoje Stačiatikių bažnyčia nuo seno yra susijusi su valstybingumo idėjomis, o dabartiniais laikais šią simbiozę dar labiau sustiprina egzistuojantys įstatymai – ir išskirtinis finansavimas Stačiatikių bažnyčiai, ir kitos šios Bažnyčios privilegijos. O pranašo Mahometo sekėjams lieka tenkintis „pusinių gruzinų“ vaidmeniu – būti lojaliais piliečiais, bet ne „tikrais“ gruzinais.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras