Avialinijų „Malaysia Airlines“ lėktuvo „Boeing 777“ (reisas MH17) katastrofa Donecko srityje tapo vienu tragiškiausių, bet ir vienu svarbiausių konflikto Rytų Ukrainoje įvykių. Ši tragedija leidžia aiškiau pamatyti ir identifikuoti, kas yra kas šioje dirbtinai sukurtoje konfrontacijoje, ir tiksliai sudėlioti akcentus. Galbūt vėliau šią katastrofą galima bus pavadinti esminiu šios sudėtingos geopolitinės istorijos įvykiu, tačiau taip pat nereikia pamiršti milžiniškos jo kainos – beveik 300 žuvusių keleivių ir ekipažo narių.

Šiandien nėra abejonių, kad lėktuvas buvo numuštas. Esminis klausimas būtų – kieno rankų tai darbas? Oficialaus atsakymo į šį klausimą kol kas nėra, galima kalbėti tik apie mažiau ar labiau tikėtinas versijas.

Iš esmės įtariamųjų, kurie galėjo numušti lėktuvą, yra trys – tai Ukraina, Rusija ir separatistai, kovojantys prieš Ukrainos kariuomenės dalinius Donecko ir Lugansko srityse. Galima priminti, kad reiso MH17 lėktuvas buvo numuštas virš konflikto zonos netoli sienos su Rusija ir nukrito separatistų kontroliuojamame sektoriuje.

Pradėsiu nuo teiginio, kad mažiausiai įtikinamai atrodo versijos, jog numušti „Malaysia Airlines“ lėktuvą galėjo Ukraina arba Rusija. Abiejose iš šių valstybių buvo žinoma, kad tai civilinis keleivinis lėktuvas. Nagrinėti versijas, jog Maskva ar Kijevas nusprendė numušti jį tam, kad galėtų apkaltinti šiuo nusikaltimu kitą pusę, reikštų plėtoti konspirologinę teoriją. Atsitiktinio raketos paleidimo ar tiesiog klaidos versija irgi mažai tikėtina – jai patvirtinti nėra jokių įrodymų ir dėl to ji viešajame diskurse iš esmės nenagrinėjama.

Įtikimiausiai atrodo spėjimas, kad „Malaysia Airlines“ lėktuvą numušė kovotojai, manydami, jog taiko į transportinį Ukrainos kariuomenės lėktuvą. Šią versiją iš esmės patvirtina gana daug „įkalčių“. Dar iki to momento, kai tapo žinoma, jog numuštas civilinis lėktuvas, vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ gynybos ministras Igoris Girkinas (Strelkovas) savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ pasidžiaugė, kad kovotojai numušė dar vieną Ukrainos kariuomenės lėktuvą – „transportininką“ „An-26“. Šią naujieną suskubo paskelbti ir kai kurios Rusijos žiniasklaidos priemonės – pavyzdžiui, toks propagandinis naujienų ruporas kaip „LifeNews“. Vėliau, kai paaiškėjo, jog iš tikrųjų buvo numuštas keleivinis lėktuvas, šie įrašai iš interneto dingo, tačiau praėjo pakankamai daug laiko, kad jie būtų pastebėti ir užfiksuoti. Todėl pirmas svarus argumentas – kovotojai iš esmės patys prisipažino įvykdę minėtą nusikaltimą.

Beveik nėra abejonių, kad lėktuvas buvo numuštas iš mobiliojo zenitinių raketų komplekso „Buk“ (SA-11 pagal NATO klasifikaciją), kai kurie šaltiniai nurodo konkretesnę komplekso modifikaciją – „Buk-M1“. Ekspertai pastebėjo ant lėktuvo liemens nuolaužų tipinius, tik šios tipo ginkluotės paliekamus pėdsakus. Minėtų kompleksų yra ir Rusijos, ir Ukrainos ginkluotėje. Separatistai suskubo pareikšti, kad jie tokios ginkluotės neturi, tačiau nesunku buvo atsekti, kad dar visai neseniai jie viešai (vėlgi – internete) gyrėsi ja. Pavyzdžiui, savo nuotrauką komplekso „Buk“ fone rusiškame socialiniame tinkle „Vkontakte“ buvo įdėjęs vienas iš „Donecko liaudies respublikos“ kovotojų – Sergejus Paščenka.

Kad raketa, numušusi lainerį, buvo paleista iš separatistų kontroliuojamos teritorijos, beveik iš karto pareiškė ir JAV atstovai. Žvalgybinės šios valstybės sistemos užfiksavo raketos paleidimą. Vėliau oficialiai buvo paviešintas užfiksuoto paleidimo žemėlapis, kuriame nurodoma, iš kur kilo raketa ir kurioje vietoje ji pasiekė lėktuvą (šį žemėlapį galima pamatyti oficialioje JAV ambasados Ukrainoje paskyroje„Facebook“ tinkle).

Be to, komplekso „Buk“ judėjimą separatistų kontroliuojamoje teritorijoje lemtingą dieną matė gana nemažai liudytojų. Atitinkama vizualinė medžiaga irgi akimirksniu atsidūrė internete. Kitu įrodymu tapo Ukrainos saugumo tarnybos paviešintas įrašas, kuriame užfiksuotas pokalbis tarp lėktuvą, tikėtina, numušusių kovotojų (pagal įrašą galima teigti, kad atsakomybė už šį incidentą atitenka Igorio Bezlerio, pravarde Besas, grupuotei).

Įtartinas buvo ir pačių kovotojų elgesys – trukdymas dirbti katastrofos vietoje ekspertams, delsimas perduoti jiems numušto lainerio „Boeing 777“ juodąsias dėžes ir pan. Apie tai, kad vadinamieji kovotojai katastrofos vietoje bando klastoti įrodymus, prakalbo net Australijos ministras pirmininkas, kurio tėvynainių irgi žuvo šioje katastrofoje. Pateiktų duomenų pakanka, kad šią versiją būtų galima laikyti pagrindine.

Pripažinti akivaizdžiausios versijos labiau už vadinamuosius separatistus, kurių kaltė mažai abejotina, nenorėjo tik Rusija. Tokia pozicija yra tiesiogiai susijusi su Maskvai kebliu klausimu – iš kur kovotojų rankose atsidūrė tokia galinga ginkluotė? Beje, apie tai, kad kovotojai gauna ginklus bei karinę techniką iš Rusijos, garsiai kalbėta nuo pat konflikto pradžios. Taip teigia ne vien oficialusis Kijevas, kurį Maskva kaltina visomis įmanomomis ir neįmanomomis nuodėmėmis. Oficialų pareiškimą, kad separatistų naudojama karinė technika nelegaliai ateina per sieną iš Rusijos, paskelbė ir JAV. Šiame pranešime teigiama, kad ir sistema „Buk“, iš kurios buvo numuštas lėktuvas, atkeliavo iš ten.

Šioje istorijoje ypač akcentuojama ir tai, kad patys separatistai vargu ar susitvarkytų su tokia sudėtinga sistema kaip mobilusis zenitinių raketų kompleksas. Numanoma, kad kartu su ginkluote Rusija „eksportavo“ į Ukrainą ir savo specialistus, o tai dabar leidžia įtarti Maskvą bendrininkavimu vykdant karo nusikaltimą. Šis svarbus aspektas ir paaiškina panišką Rusijos reakciją į nagrinėjamą tragediją.

Įdomu tai, kad kai tapo žinoma, jog numuštas ne karinis, o civilinis lėktuvas, Rusijos žiniasklaida, nelaukdama jokios oficialios informacijos, pažėrė aibę versijų, kurių pagrindinis bruožas buvo kaltės vertimas Ukrainai. Tarp skambėjusių ar specialiai paskleistų versijų buvo teiginiai, kad Ukrainos kariuomenė galėjo numušti lėktuvą atsitiktinai (arba tyčia), taip pat kad lėktuvą neva tyčia numušė ukrainiečių naikintuvas „Su-25“, arba net tokia odiozinė, kad ukrainiečiai reiso MH17 lainerį numušė manydami, jog tai yra prezidentinis Vladimiro Putino lėktuvas, grįžtantis iš vizitų Pietų Amerikoje.

Būtina paminėti ir tai, kad iš visų ką tik paminėtų versijų oficiali Rusijos valdžia po kelių dienų pasirinko versiją apie ukrainiečių „Su-25“, kuris neva prieš katastrofą lydėjo „Malaysia Airlines“ lėktuvą ir vėliau paleido į jį raketą. Maskva net perdavė Europos Sąjungai savo „turimus duomenis“, turinčius „įrodyti šią versiją“, tačiau atrodo, kad niekas Rusija jau netiki. Įdomu ir tai, kad tuo pat metu buvo bandoma falsifikuoti duomenis tokiame viešame šaltinyje kaip „Vikipedija“, nes realūs techniniai „Su-25“ duomenys sunkiai tinka rusiškai tragedijos „versijai“. Vargu ar tokiu diletantišku būdu galima būtų apgauti specialistus, tačiau šis užfiksuotas klastojimas tikriausiai buvo skirtas įtikinti abejojančius „liaudies atstovus“.

Ir vis dėlto vargu ar Rusija bus tiesiogiai apkaltinta dėl įvykusios tragedijos. Pavyzdžiui, JAV pareiškė, kad neturi tiesioginių Rusijos kaltės dėl „Boeing 777“ katastrofos Donecko padangėje įrodymų, tačiau pripažino, kad Maskva prisidėjo sukuriant sąlygas tragedijai. Atrodo, kad tai iš esmės yra bendra Vakarų pasaulio pozicija. Tačiau akivaizdu, kad tiek Rusijos, tiek asmeniškai V. Putino įvaizdis ir reputacija gavo dar vieną stiprų smūgį. Kraupi tiesa yra ta, kad įvykusi tragedija padėjo dar labiau atverti pasauliui akis į rytų Ukrainoje vykstantį konfliktą ir matomus bei nematomus jo dalyvius. Rusijai tai pirmiausia reiškia naujas, skausmingesnes ekonomines sankcijas, kurių Maskva taip stengėsi išvengti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.