Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  JAV jungtinio štabų vadų komiteto viršininko generolo Martino Dempsey’io pastebėjimai Aspeno saugumo forume (6)

2014 08 18

Apie „Irako ir Levanto islamo valstybę“ (ILIV)

Aš manau, kad svarbu suprasti, su kuo mes turime reikalą – su salafitais džihadistais, religiniais ekstremistais ar tiesiog ekstremistais. Svarbu suprasti skirtumus tarp šių grupių, nes jos yra skirtingos. Kai kurios iš jų yra oportunistinės. Kitos siekia įtvirtinti politinį islamą ir teokratijas šariato pagrindu. Dar kitos yra apokaliptinės, ir jų pasaulio vizija yra išskirtinai pavojinga.

ILIV yra grupė, siekianti religinio teisėtumo, kuris susijęs su kalifatu. Iš esmės jie – bent jau pagrindiniai ILIV lyderiai – tiki, kad yra kalifato įpėdiniai. Jie gali religiškai įsiteisinti, tik jeigu juos lydės sėkmė. Todėl tai nėra grupė, kuri sustos pusiaukelėje. Ji turi siekti realizuoti savo apokaliptinį naratyvą arba praras paramą, nes praras religinį teisėtumą.

Jie griežtai žiūri į savo narius. Esi jų dalis, tik jeigu visiškai tiki tuo, kuo tiki jie. Jie yra labai brutalūs, net palyginti su kitomis teroristinėmis organizacijomis. Ir jiems tai nekelia problemų, nes jiems sekasi. Juos pirmiausia reikia sulaikyti, paskui sužlugdyti ir galiausiai nugalėti. O viską apsunkina tai, kad juos galutinai nugalėti gali tik sunitų bendruomenė. Mes galime padėti, bet nugalėti jie bus tik tuomet, kai prieš juos pakils nuosaikūs regiono ir pasaulio sunitai.

Jiems pradėjo sektis todėl, kad iš pradžių jie, naudodami, mūsų požiūriu, dezinformaciją, paskleidė savo ideologiją informacinėje erdvėje ir taip patraukė į savo pusę jaunimą bei beteisius žmones tose pasaulio vietose, kurios nėra tinkamai valdomos. O paskui vieną dieną jie tiesiog iššovė, ir tu privalai su jais skaitytis.

Taigi, ILIV bus nugalėta, kai pajus spaudimą iš įvairių pusių ir įvairių partnerių. Todėl kalbėti reikia ne apie mūsų sprendimą įvertinti ILIV kaip pirminę grėsmę ir veikti patiems. Kalbėti pirmiausia reikia apie valdžią Bagdade, apie tai, ar mes galime ja pasikliauti, nes tai nėra akivaizdu. Mes turime galvoti apie turkus ir kurdus, kurie gali paspausti iš įvairių pusių. Tai turi būti regioninis reikalas. Tai turi būti partnerystė, koalicija. Mes turime suburti partnerius, kurie sugriaus ILIV iš vidaus.

Bet aš nemanau, kad mes šiuo atveju turėtume bendradarbiauti su Asadu. Aš manau, kad ir be jo užtenka patikimų partnerių regione ir Europoje. Europai ši problema turėtų rūpėti tiek pat, kiek ir mums. [Klausimas: Ar prasminga bendradarbiauti su Iranu?] Ne. Žinote, ant Irano rankų daug amerikiečių kraujo Irake. Tai nereiškia, kad mes niekada nesusitaikysime, bet šiandien dar ne ta diena. Aš galiu jums pasakyti, kad, nors derybose su Iranu dėl jo branduolinės programos pasiekta tam tikra pažanga, jo grėsmės tinklas yra ne tik regioninis, bet ir globalus. Todėl aš nematau prasmės susidėti su valstybe, kuri sukuria tiek daug problemų.

Kurdai: jeigu nesusiformuos Irako vienybės vyriausybė arba jeigu ji nesugebės įvykdyti pažadų, kuriuos davė ankstesnė valdžia dėl didesnės Irako resursų dalies perskirstymo kurdų naudai, aš manau, gali ateiti momentas, kai jie nuspręs eiti savo keliu. Irako kariuomenė nestojo į kovą todėl, kad jos vadovybė nematė priežasties ginti Malikio vyriausybę.

Trumpai tariant, aš nenoriu pasakyti, kad nesijaudinu dėl ILIV grėsmės. Tačiau, kaip minėjau anksčiau, ILIV tikslai yra ilgalaikiai ir mes privalome turėti ilgalaikę strategiją, kaip neleisti jiems juos pasiekti. Neatidėliotina užduotis yra nustatyti, ar Irakas turi politinę ateitį, nes, jeigu jis ją turi, mes be kitų veiksime per Iraką, kad neutralizuotume ILIV grėsmę. Jeigu Irakas neturi politinės ateities kaip įvairias grupes vienijanti valstybė, turėsime surasti kitus partnerius. Todėl mes savo politikams ruošiame strategiją, kuri numato įvairius variantus, kaip sulaikyti, sužlugdyti ir galiausiai nugalėti ILIV ilgojoje perspektyvoje.

Ukraina, Rusija ir Europa

Aš manau, Rusijos valdžia priėmė sąmoningą sprendimą panaudoti karinę jėgą kitos suverenios valstybės viduje, kad pasiektų savo tikslus – turbūt pirmą kartą nuo 1939 metų. Taigi, mes gavome visiškai naują saugumo aplinką Rytų Europoje.

Kartu turėtume pripažinti, kad nerimaujame ne tik dėl rytų Ukrainos. Pasikeitė Rusijos ir Europos, Rusijos ir Jungtinių Valstijų santykiai. Šiandien aš negaliu pasakyti, kas tai per pasikeitimas, bet situacija tikrai pasikeitė, ir dabar turės keistis santykiai.

Žiūrėkite, nuo 2008 m. Rusijos kariuomenės galimybės padidėjo, išaugo jos profesionalumas, ji tapo aktyvesnė – strateginės aviacijos pratybos, oro bazavimo sparnuotųjų raketų bandymai. Jie aiškiai nori pozicionuoti save kitaip, ir ne tik Rytų Europoje – visoje Europoje ir santykiuose su JAV. Kur tai mus nuves, aš kol kas nežinau.

Aš manau, kad pirmas dalykas, kurį turėtume padaryti, būtų paklausti NATO, ką tai reiškia. Aljansas buvo sukurtas tam, kad padidintų stabilumą, įtvirtintų jį Europoje, atsvertų tuometinę sovietinę grėsmę. Ir mums sekėsi tai daryti 60 metų. Trumpai sakant, pirmas žingsnis – NATO aptarti pasikeitusią situaciją, kritiškai įvertinat mūsų pajėgumus, parengtį, atgrasymo galimybes. Beje, rudenį kaip tik bus suvažiavimas.

Jungtinių Valstijų kariuomenė nėra pavargusi kariauti. Šalis – galbūt. Spręsti jai. JAV kariuomenė yra pasiruošusi padaryti tai, ko paprašys tauta. Aš jus galiu užtikrinti, kad mūsų oponentai pasaulyje tai žino. Todėl Rusijos kariuomenė, jeigu ji turi kokią nors įtaką Putinui, nepasakys jam, kad dabar šalis gali ramiai vykdyti ekspansiją tik todėl, kad per kelerius pastaruosius metus mes tam tikrais atvejais abejojome dėl karinės jėgos naudojimo ar nenaudojimo.

Aš manau, kad čia konkrečiai Putinas su savo Europos vizija nori atsitiesti po skaudaus Sovietų Sąjungos subyrėjimo, o kartu apeliuoja į etninius rusų anklavus Rytų Europoje, tai jam yra ir užsienio, ir vidaus politikos tikslas. Ir jis labai agresyvus. Jam jau du ar tris kartus pavyko, ir jis nesustos...

Nors Rusijos karinės pajėgos tapo profesionalesnės, tai ne mūsų ir kai kurių artimiausių mūsų sąjungininkų profesionalumo lygis. Tačiau jie patobulėjo. Padidino savo pajėgumą, akivaizdžiai pagerino savo parengtį. Buvo laikotarpis, – maždaug tarp 1995 ir 2005 metų, – kai jie nesitreniravo ir nedarė kitų dalykų, kurie reikalingi, kad kariuomenė būtų judri ir mobili. Tačiau nesuklyskite. Labiausiai jie investavo į savo strateginius pajėgumus. Jie labai daug investavo į technologijas, kad niveliuotų mūsų pranašumą.

Dabar, kai Rusija priėmė sprendimą pakeisti įtvirtintą tvarką, pažeisti suverenumo šventumą, aš bijau, kad Putinas realiai gali įžiebti ugnį, kurios nesuvaldys. Kitaip tariant, minėtuose etniniuose anklavuose stiprėja nacionalizmas. O nacionalizmas yra/gali būti labai pavojingas instinktas ir impulsas. Ir šitie Rusijos veiksmai šiandien kursto nacionalizmą Europoje, kas, mano nuomone, gana pavojinga. (...)

Kodėl mane neramina nacionalizmas? Per pastaruosius maždaug 20 metų Europa bendromis pastangomis bandė susivienyti, tapti kažkuo daugiau negu atskirų dalių suma: Europos Sąjunga, euro zona – visi šie dalykai buvo impulsas didesnei europietiškai vienybei. O dabar ne vien dėl Rusijos ryžto, bet ir dėl tam tikrų nesutarimų Europos viduje atsitiko štai kas: jeigu tu esi Pietų Europos valstybė, kalbant konkrečiai – Viduržemio jūros valstybė, ir matai saugumo iššūkius, kurie kryptingai artėja link tavęs iš Artimųjų bei Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos, tavo partneriams Europoje tai iš esmės nerūpi, nes jiems tai tik tavo problema, nes tu esi pietiniame sparne, ir būk geras – nepraleisk šios grėsmės į šiaurę. Tai neišvengiamai daro įtaką Europos požiūriui į savo subjektiškumą. Štai kodėl aš sakau, kad šiandien mes turime truputį šizofrenišką Europą. Jie vis dar siekia didesnės ekonominės vienybės ir kitų dalykų, tačiau jų saugumo interesai pradeda skirtis, ir aš manau, kad tai pastatys juos į gana keblią padėtį. Mes šioje situacijoje turime jiems padėti, nes mūsų ryšiai su Europa ir jos aljansais glaudūs. (...)

Kartu kažkas gali bandyti įtikinti save, kad V. Putinas ieško kelio įtampos sumažinimui, bet iš tikrųjų jis priėmė sprendimą ją padidinti. (...) Aš manau, kad Rusijos kariuomenė ir jos lyderiai, kuriuos aš pažįstu, galbūt nenoriai dalyvauja šiame naujo tipo kare, kurį aš apibrėžčiau kaip betarpišką prievartą ir ardomąją veiklą (kai konvencinės karinės pajėgos dislokuojamos pasienyje, kad galėtų neoficialiai siųsti į kaimyninę valstybę savo karius etninės įtampos kurstymui) bei aktyvų informacinės erdvės naudojimą priešo demoralizavimui. Ir, kaip sakiau, aš labiausiai bijau, kad ugnis, įžiebta izoliuotoje Rytų Europos dalyje, gali peržengti jos ribas. Tai reali grėsmė. (...)

Mes nuolat aktyviai svarstome, kaip galėtume padėti Ukrainai. Vertiname savo reagavimo modelius, žiūrime į dalykus, į kuriuos, tiesą pasakius, nežiūrėjome 20 metų (bazės, komunikacijų linijos, jūrų keliai). Mes kalbamės su savo NATO sąjungininkais apie jų pajėgumų stiprinimą ir parengties gerinimą. Ir aš galiu jus užtikrinti, kad mes padedame NATO sąjungininkams pajėgomis, kad jie galėtų atgrasyti priešą. (...)

Mūsų pirmu atsaku į Krymo ir rytų Ukrainos situaciją tapo didesnis dėmesys Aljansui, mūsų sąjungininkų (ypač tų, kurie ribojasi su Rusija ir kuriuose gyvena didelės rusų etninės mažumos) užtikrinimas, kad mes ištikimi 5 straipsniui, teigiančiam, kad vieno gynyba yra visų gynyba. Ir aš manau, kad šis atsakas buvo gana efektyvus.

Rugsėjį mes susitiksime Vilniuje. Pagrindinis klausimas: ką mes kaip Aljansas turėtume padaryti kitaip, reaguodami į šią provokaciją? Ir šiuo atveju mes galime kalbėti apie daugybę dalykų, tokių kaip NATO greitojo reagavimo pajėgų parengties gerinimas ir jų pajėgumo stiprinimas. Taip pat mes galime nuspręsti kitaip išdėstyti savo pajėgas Europoje. Mes svarstome viską.

Aš nujaučiu, kad jūs nepamatysite pajėgų sugrįžimo į Europą nuolatiniam dislokavimui, bet aš tikiuosi, kad pamatysite mūsų pripažinimą, jog mes per pastaruosius 10–15 metų turbūt pernelyg atlaidžiai žiūrėjome į Europą. Daugiau taip žiūrėti į Europą mes sau leisti negalime. Ir mes turime padidinti tempą, pagerinti parengties ir pratybų kokybę užtikrinant mūsų europinių sąjungininkų saugumą.

Kinija

Kinija seniai kalba apie ilgalaikius dalykus, ir ilgalaikė perspektyva yra gerai, kai mes šnekame apie saugumą ir karines operacijas. Kinija iš esmės turi aiškią strategiją – realizuoti savo teritorines pretenzijas Rytų Kinijos ir Pietų Kinijos jūrose.

Aš jums pasakysiu, kad mūsų kariniai santykiai su Kinija yra geriausi per visus 40 metų, kuriuos man teko išbūti kariuomenėje. Aš manau, kad taip turi būti ir toliau. Aš manau, kad Kinija ir mes tikrai vertiname atvirumą. Žinote, mes labai atviri vienas su kitu.

Mūsų atgrasymo sistema Ramiojo vandenyno regione yra tokia, kokia ir turi būti. Tai nereiškia, kad Kinija nesiruošia toliau siekti savo tikslų, o mes nesieksime daugiašalio bendradarbiavimo ir institucijų kūrimo, kad neleistume Kinijai traiškyti mūsų sąjungininkų.

Kitaip tariant, mūsų strategija pakankamai nuosekli. Aš manau, kad mūsų atgrasymo sistema Ramiojo vandenyno regione yra stipri. Tačiau, žinote, šiuolaikinėje saugumo aplinkoje yra dalykų, kurių negali atgrasyti. Mes kalbėjome apie tokias organizacijas kaip ILIV, kurios negali atgrasyti konvencine karine galia. Jie bus atgrasyti, kai mes ir mūsų partneriai sėkmingai atskirsime juos nuo visuomenių, kuriose jie klesti.

JAV kariuomenė ir jos naudojimas

Mes, vilkintys uniformą, nenorime, kad į mus žiūrėtų kaip į dar vieną interesų grupę, kuri nori didesnės biudžeto dalies. Todėl mes kalbame apie grėsmes ir parengtį. Sekvestravimas riboja strategines galimybes. Per visą mano keturiasdešimties metų tarnybą niekada neturėjome situacijos, kad kas nors nurodytų man ką nors padaryti, o aš atsakyčiau – gerai, bet jeigu aš eisiu ten, negalėsiu būti kitoje vietoje. To niekada nebuvo. Šiandien mes artėjame prie tokios situacijos. To neužteks mūsų globalių įsipareigojimų vykdymui.

Kitaip tariant, Biudžeto įstatymas (Budget Control Act) paveiks Jungtinių Valstijų saugumą. Mes daugiau neturėsime imuniteto prievartai.

Labai sveika aptarti kariuomenės naudojimą. Aš žiūriu į pasaulį, ir Ramiojo vandenyno regione matau suprantamą tradicinę saugumo aplinką, paremtą valstybių galios pusiausvyra. Tradicinis karinių pajėgų naudojimas, skirtingi klasikinio, jėga paremto atgrasymo variantai, sulaikymo planavimas, buvimo regione modeliai, kurie atgraso priešą ir nuramina sąjungininkus – visa tai aišku kaip dukart du.

Kai žiūriu į Artimuosius ir Vidurio Rytus, aš matau istorinį silpnumą. Ten žlunga nacionalinės valstybės ir jų valdymo sistemos, santykiai tarp valdančiųjų ir valdinių. Karinių priemonių naudojimas ten turėtų būti kur kas subtilesnis ir sudėtingesnis, nes kitaip gausi priešingą rezultatą nei tas, kurio tikėjaisi.

Europa šiame kontekste yra kažkur per vidurį. Joje kaip atsakas į Rusijos ryžtingumą kelia galvą nacionalizmas, bet kartu norima sukurti stambesnes organizacijas, tokias kaip Europos Sąjunga, kuri iš esmės prašo dalyvių pažaboti savo nacionalistinius jausmus. Taigi, mes turime tris visiškai skirtingus iššūkius bandydami išsiaiškinti, kaip naudoti karinę jėgą.

Jūs klausėte manęs, kas atsitiko mūsų dviejų karų vienu metu strategijai. Manau, kad kylant naujoms grėsmėms ji tampa neaktuali. Jeigu jūs paklaustumėte manęs, ar mes galime vienu metu veikti dviejose, trijose ar keturiose vietose, aš atsakyčiau – žinoma. Tačiau aš manau, kad mums derėtų kruopščiau galvoti apie tai, ką mes norime pasiekti ir kaip naudoti karinę jėgą, kad tai pasiektume.

Aš nesakau, jog Amerika ar jos kariuomenė patiria nuosmukį. Gal tai atsitiks ateityje, bet šiandien mes turime pakankamai resursų, kad užtikrintume Jungtinių Amerikos Valstijų ir jų sąjungininkų saugumą. Tai nereiškia, kad aš galiu eiti į bet kokią pasaulio vietą, kai kas nors pasiūlys man tą padaryti. Tai reiškia, kad, kai apsispręsime dėl savo prioritetų, mes galėsime realizuoti savo saugumo interesus.

(…) Mes turime geriau integruoti įvairias nacionalinės galios priemones. Antra, mes privalome mąstyti plačiau nei vienos krizės, vienos grupės ir vienos šalies kategorijomis. Aš negaliu galvoti, kad krizė neperžengs šalies, kurioje ji prasidėjo, ribų, nes tai paprasčiausiai netiesa. Pažiūrėkime vien į tą Rusijos reikalą. Rusija yra globali galia. Todėl, galvojant apie Rusiją ir Ukrainą, reikia turėti omenyje, kad šis konfliktas gali turėti globalių pasekmių. Aš įsitikinęs, kad mes labiau privalome taikyti regioninį, o ne atskiros šalies požiūrį. Taip pat aš manau, kad, atsižvelgiant į grėsmių, su kuriomis mes susiduriame, kiekį ir dydį, mums reikėtų pradėti kurti kažką panašaus į didžiąją strategiją (grand strategy). Ir kai prieini prie tokios išvados, tu norėsi adaptuoti savo organizacinę struktūrą, sistemas ir procesus prie naujų realijų, kad sprendimų priėmimo procesas ir jėgos naudojimas taptų lankstesnis negu dabar.

(...) Yra penki dalykai, kurių Jungtinių Valstijų kariuomenė negali prarasti jokiu atveju. Pirma, laisvas noras tarnauti. Antra, vienybė, kad apkarpyto biudžeto sąlygomis kokia nors kariuomenės rūšis nepradėtų galvoti pirmiausia apie savo interesus visos armijos sąskaita. Trečia, karinės pramonės kompleksas. Ketvirta, sąjungininkai ir aljansai, nes mes negalime visko daryti patys. Maža to, mes neturėtume visko daryti patys. Apie kokią pasaulio vietą bekalbėtume, mes veikiame kur kas efektyviau, kai turime partnerių, ypač jeigu tai pajėgūs partneriai. Todėl turime likti ištikimi mūsų aljansams ir negalime leisti biudžeto mažinimui jų sugriauti. Ir penkta – mūsų profesija. Mes vertiname tai, kad gyvename neeilinį gyvenimą.

(Originalus video ir tekstas; 2014 m. liepos 24 d.)

 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 6)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (70)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (47)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (138)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (4)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (12)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras