Baltarusijos provakarietiškos orientacijos požymiai

Praėjusių metų antroje pusėje suintensyvėjusi Rusijos ir Baltarusijos kritika viena kitai dėl užsienio politikos apogėjų pasiekė šių metų pradžioje. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, kuris anksčiau buvo vienas uoliausių Kremliaus įgyvendinamos užsienio politikos rėmėjų, nusprendė žengti jam nebūdingą žingsnį - kelioms savaitėmis nusisuko nuo Rusijos, flirtavo su Europa ir deklaravo savo ketinimus vykdyti provakarietišką užsienio politiką. Šį ketinimą patvirtinančių argumentų esama nemažai.

Vasario pradžioje vykusioje spaudos konferencijoje A. Lukašenka pabrėžė, kad jo vadovaujama šalis galėtų pradėti rengtis stojimui į ES. Vasario 14 d. buvo surengtas Baltarusijos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Latvijoje Aleksandro Gerasimenkos, Baltarusijos Nacionalinės Asamblėjos ir Latvijos Seimo narių susitikimas, kuriame greta kitų klausimų aptartos Baltarusijos ir Latvijos dvišalio bendradarbiavimo užsienio politikos srityje galimybės. Vasario viduryje vykusio vizito Vašingtone metu Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pareiškė, kad Baltarusija yra pasirengusi prisidėti prie Lietuvos ir Ukrainos pastangų mažinti Rusijos dominavimą Rytų Europos šalių energetinėje rinkoje ir kt.

Šie ir panašūs oficialių pareigūnų pareiškimai galėtų būti laikomi dialogo tarp Baltarusijos ir Vakarų  užuomazga. Kitaip sakant, pradžia proceso, galinčio ilgainiui paskatinti Baltarusijos gravitaciją vakarietiškos vertybių sistemos link, lemiančio laipsnišką Vakarų demokratijos įsitvirtinimą šioje paskutine Europos diktatūra vadinamoje valstybėje bei sąlygojančio Europos Sąjungai ir JAV palankų Rusijos geopolitinės ir geoekonominės galios „artimajame užsienyje“ mažėjimą ir kitus Vakarams naudingus procesus. 

Orientaciją į Vakarus vėl keičia Rytų kryptis?

Vis dėlto ši galimybė praktiškai pradėjo nykti Baltarusijai vasario pabaigoje vėl ėmus gręžtis į Rusiją. Kaip teigia nepriklausomas ekspertas Jurijus Drakochrustas, provakarietiškos orientacijos vizija, lydima demokratinių ketinimų ir pažadų užtikrinti pagrindines žmogaus teises, ėmė griūti, kai Baltarusija kreipėsi į Rusijos vyriausybę su prašymu suteikti 1,5 mlrd. JAV dol. kreditą. Jis reikalingas išaugusiai energetinių išteklių kainai padengti ir Baltarusijos ekonomikai subsidijuoti. Šylančius šių šalių santykius taip pat rodo vasario 20 d. ir 27 d. oficialūs Baltarusijos pareiškimai. Pasak jų, Baltarusija ketinanti siekti pasirašyti susitarimą su Rusija dėl bendros priešlėktuvinės gynybos ir tarpvyriausybinį susitarimą dėl karinės technikos tiekimo karo metu ir kt. Kad Baltarusijos santykiai su JAV ir ES šąla, rodo kovo pradžioje ES priimtas sprendimas pratęsti ekonominių sankcijų taikymą Baltarusijai dar 12 mėnesių. O JAV Baltarusijos valdininkų sąrašą, kuriems šioje šalyje taikomos ekonominės sankcijos, papildė šešiomis naujomis pavardėmis.

Šiuos politiškai motyvuotus žingsnius galima laikyti grįžimu prie anksčiau demokratiškosios Vakarų bendruomenės naudoto daugiašalių santykių su Baltarusija modelio -  Vakarų valstybės vėl tampa bene pagrindiniu A. Lukašenkos režimo kritiku. Tuo pačiu sukuriama prielaida Rusijai, nors dėl to ir patiriančiai akivaizdžių ekonominių nuostolių ir politinį Vakarų spaudimą, susigrąžinti vienos iš nedaugelio Baltarusijos rėmėjų vaidmenį tarptautinėje arenoje. Kitaip sakant, iš esmės grįžtama prie dar šių metų pradžioje buvusios A. Lukašenką remiančių-kritikuojančių tarptautinės reikšmės jėgų sanklodos. Šiame kontekste pagrįstai kyla du klausimai: kokios priežastys lėmė tokį Baltarusijos politinį vingį ir kokie tikėtini jo padariniai?  

Kokios yra tikrosios tokios nepastovios Baltarusijos užsienio politikos priežastys?

Atsakant į šį klausimą neabejotinai tenka remtis Baltarusijos užsienio politikai įtaką darančiais kintamaisiais. Pirma, Baltarusija, nors neabejotinai ir siekia didinti savo įtaką tarptautiniams procesams, pagal daugumą parametrų atitinka „mažosios valstybės“ apibrėžimą. Tai savo ruožtu lemia poreikį derintis prie didesnę įtaką tarptautiniams procesams turinčių Rusijos, ES ir JAV interesų. Taigi prieš keletą savaičių Baltarusijos imtas deklaruoti formalus ketinimas suartėti su Vakarais vertintinas kaip mėginimas rasti šiai šaliai palankią pusiausvyrą tarp ekonominės priklausomybės nuo Rusijos ir stiprėjančio kai kurių Vakarų valstybių spaudimo Jungtinėms Valstijoms ir ES baigti Baltarusijos izoliaciją.

Antra, Baltarusija, kurios gerovė ženklia dalimi priklauso nuo Rusijos subsidijų ir šios valstybės tiekiamų vis dar palyginti pigių energetinių išteklių, praktiškai neturi jokių efektyvių poveikio Rusijai priemonių. Savo ruožtu Rusijai geopolitiškai nepalanki Baltarusijos tariama gravitacija į Vakarus laikytina vienu iš nedaugelio A. Lukašenkos svertų, galinčių padėti įtikinti Rusiją peržiūrėti neseniai jos priimtus Baltarusijai nepalankius ekonominius ir energetinius sprendimus.

Trečia, Baltarusija, jau daugiau nei dešimtmetį deklaruojanti ketinimą jungtis su Rusija sąjunginės valstybės saitais, tuo pat metu yra linkusi siekti išlaikyti savo suverenitetą. Tai patvirtina gausybė oficialių Baltarusijos valdžios atstovų pareiškimų šia tema. Todėl pastarųjų savaičių Baltarusijos dialogas su Vakarais gali būti papildomas argumentas, pabrėžiantis šios valstybės ketinimą išlaikyti distanciją santykiuose su didžiąja kaimyne.

Ketvirta, Baltarusijos politiką galima laikyti daugiakrypte. Pasak A. Lukašenkos, tokia užsienio politika labiausiai atitinka Baltarusijos nacionalinius interesus, todėl jos ketinama ir toliau laikytis. Tad Vakarams palankūs vasario mėnesio A. Lukašenkos pareiškimai vertintini kaip naujo politinio vektoriaus paieška, deja, nesėkminga.

Baltarusijos valdžios atstovų vasario mėnesio pareiškimus, deklaruojančius šios šalies valdančiojo elito ketinimą ieškoti potencialių sąjungininkų Vakaruose, vargu ar galima laikyti atsitiktinumu. Veikiau šį politinį manevrą derėtų vadinti (geo)politiškai ir ekonomiškai motyvuotu sprendimu, atitinkančiu Baltarusijos įgyvendinamos užsienio politikos gaires santykių su Rusija, Vakarų ir kitomis valstybėmis kontekste. 

Galimos Baltarusijos flirto su Vakarais pasekmės

Kalbant apie galimas tokio (geo)politinio manevro pasekmes Rusijos ir Baltarusijos santykiams, tenka pripažinti, kad ženklios naudos Baltarusijai jis greičiausiai neduos, veikiau priešingai. Komentuodamas Baltarusijos flirtą su Vakarais Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkas Borisas Gryzlovas pabrėžė, kad Rusija ketina ir toliau teikti ekonominę-finansinę paramą Baltarusijai, bet ji niekam neleis tos paramos nukreipti prieš savo nacionalinius interesus. Tad tikėtina, kad Rusija santykius su Baltarusija bus linkusi konstruoti remdamasi griežtesne negu iki šiol ekonomine-finansine politika. Tai savo ruožtu gali sąlygoti tiek Rusijai, tiek Baltarusijai nepalankios įtampos dvišaliuose santykiuose stiprėjimą. Kraštutinė šių santykių raidos alternatyva - Maskvai akivaizdžiai neparankiu tampančio A. Lukašenkos pakeitimas kitu. Pasak Rusijos spaudoje pasirodžiusių pranešimų, Maskvoje šiuo metu svarstoma galimybė ieškoti įpėdinio dabartiniam Baltarusijos lyderiui. Vis dėlto šis dvišalių santykių raidos scenarijus praktiškai galimas tik tolimoje ateityje (iki naujų Baltarusijos prezidento rinkimų dar daugiau nei ketveri metai, dabartinė Baltarusijos opozicija demonstruoja didesnį artumą Vakarams nei Rusijai ir t. t.).

Kita vertus, pasak JAV dirbančio žurnalisto Davido Wallachinsky, Baltarusijos ir Rusijos santykiams išliekant įtemptiems ir Baltarusijai ignoruojant ES bei JAV reikalavimus įgyvendinti demokratines reformas, A. Lukašenkai gali tekti atsigręžti į valstybes, kurių vadovai vykdo panašią į jo politiką. Baltarusija gali imti plėtoti aktyvesnius santykius su Kinija, Indija, Pakistanu ir Afrikos valstybėmis. Pažymėtina, kad Baltarusija jau šiuo metu palaiko palyginti intensyvius santykius su Kuba, Iranu ir Venesuela.

Taigi vos kelias savaites trukęs Baltarusijos flirtas su Vakarais gali tapti naujų išbandymų šiai valstybei pradžia. Šiuo metu tiksliai pasakyti, kokios bus šios trumpalaikės Baltarusijos naujosios politikos pasekmės, vargu ar galima. Vis dėlto tai neabejotinai atsilieps Baltarusijos santykiams su didžiąja kaimyne ir pakoreguos jos santykius su kitais tarptautinės sistemos veikėjais.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.