Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  „Jie pasiklydo“: kaip Rusijos kariuomenė kariauja Ukrainoje (62)

Viktoras Denisenko
2014 09 08

Tarptautinėje politikoje ir ypač diplomatijoje atėjo metas, kai daiktai ir reiškiniai pradedami vadinti savo vardais. Rugpjūčio pabaigoje NATO vadovas Andersas Foghas Rasmussenas viešai prabilo apie tai, kad Rusijos kariuomenė dalyvauja karinėse veiksmuose Ukrainoje (Kijevas kalbėjo apie tai jau seniai) ir kad tai yra šiurkštus Ukrainos suverenumo ir teritorinio vientisumo pažeidimas. Vargu ar tai galima pateikti kaip naujieną, nes realiai Ukrainos teritorinis vientisumas buvo pažeistas dar pavasarį, kai Rusija aneksavo Krymo pusiasalį. Tačiau NATO vadovo pareiškimas bet kuriuo atveju yra reikšmingas, nes parodo, kad didžiausias pasaulyje gynybinis aljansas ryžtasi pripažinti karčią tiesą: tai, kas vyksta Rytų Ukrainoje, yra ne separatizmo proveržis, o agresija, kurią prieš Ukrainą vykdo Rusija.

Krymo aneksija šio straipsnio pradžioje paminėta neatsitiktinai. Tiek ji, tiek vėlesni įvykiai Rytų Ukrainoje buvo uždengti tam tikru paslapties šydu – pirmiausia juos bandyta paslėpti už specifinės retorikos. Ir Krymo, ir susidūrimų Rytų Ukrainoje atveju Rusija veikia beveik atvirai, tačiau šiame teiginyje kol kas esminis yra žodis „beveik“. Maskva siekia iki paskutinio momento išvengti tiesioginių kaltinimų agresija, žaidžia ties praraja, ir šis apgaulių žaidimas jai kol kas sekasi. Sekasi, nors Maskvos interesai regione ir tiesioginis dalyvavimas konflikte (ne tik moralinis, bet ir materialinis teroristų iš „Luhansko liaudies respublikos“ ir „Donecko liaudies respublikos“ palaikymas) yra vieša paslaptis. Rusijos sėkmę šiame žaidime ilgą laiką lėmė kaip tik tai, kad Vakarų pasaulis vengė vadinti įvykius Ukrainoje tikraisiais vardais, iš dalies pasiduodamas Maskvos retorikai.

Krymo precedentas yra labai svarbus, nes jis žymi atviros agresijos pradžią. Verta prisiminti, kad ne tik Ukraina, bet ir visas pasaulis kurį laiką negalėjo susigaudyti, kas vyksta Kryme. Buvo kalbama apie neaiškius ginkluotus žmones – „žaliuosius žmogeliukus“, kurie blokavo Ukrainos kariuomenės bazes. Šiandien galima teigti, kad viena iš didžiausių problemų buvo tai, kad Kijevas nesugebėjo aiškiai artikuliuoti situacijos kaip agresijos ir tinkamai reaguoti į ją (klausimas, ar tai būtų ką nors pakeitę, šiandien yra retorinis). Dabar jau nėra beveik jokių abejonių, kad įvykiuose Kryme aktyviai dalyvavo atvykėliai iš Rusijos, taip pat ir kariškiai. Įvykiai Kryme tapo pirmuoju karinės agresijos etapu. Tiksliau, tenka kalbėti apie „išmaniąją agresiją“ – naujo tipo karą, kuriam pasaulis vis dar nėra pasirengęs.

Panašų modelį buvo norima realizuoti ir rytų Ukrainoje. Vadinamųjų „liaudies respublikų“ atveju Maskva siekė modeliuoti situaciją, kurioje Ukrainos kariuomenės veiksmai atrodytų kaip pilietinio karo kurstymas, o Kremlius nominaliai turėjo likti nuošalyje, pasilikdamas galimybę įsitraukti į aktyvius veiksmus prisidengiant neva kilniais tikslais (iš esmės tokį scenarijų visiškai atitiko istorija su vadinamuoju „humanitariniu konvojumi“). Tačiau ryžtinga antiteroristinė operacija rytų Ukrainoje, kurią vykdo šios šalies karinės pajėgos, neleidžia Maskvai realizuoti minėtą scenarijų ramiai, todėl Rusijai tenka siųsti į Ukrainą karinę techniką ir savo karius.

Įdomu tai, kad Rusijos kariuomenės dalyvavimą mūšiuose rytų Ukrainoje bandoma slėpti iki šiol, tačiau vienaip ar kitaip yla pradeda lįsti iš maišo.

Rugpjūčio 20 d. viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad Ukrainos teritorijoje kariauja ne tik samdiniai iš Rusijos, bet ir reguliariosios Rusijos kariuomenės daliniai. Apie tai prabilta po to, kai Ukrainos pajėgos Lutugino gyvenvietės rajone užgrobė kovinę desanto mašiną BMD-2, priklausančią Pskovo desantininkų divizijai (taip, tai pačiai, kuri 1991 metais dalyvavo įvykiuose Vilniuje prie televizijos bokšto bei Televizijos ir radijo komiteto pastato). Kartu su kovine mašina į ukrainiečių rankas pateko ir atitinkama dokumentacija.

Panašiu metu atsiranda žinių ir apie Ukrainoje žuvusius (ar sulaikytus) Rusijos kariuomenės karius.

Dalis šios informacijos pirmiausia pasirodė socialiniuose tinkluose, kur ją patalpino žuvusiųjų giminės, tačiau ja susidomėjus žurnalistams diduma informacijos dingo, o žuvusiųjų giminaičiai pradėjo neigti savo artimųjų žūtį. Labai iškalbinga yra istorija, kurią pirmiausia papasakojo rusų laikraštis „Novaja gazeta“ (vienas iš paskutiniųjų nepriklausomų leidinių, besipriešinančių oficialiai Kremliaus retorikai). O ji tokia.

Rugpjūčio 22 d. Pskovo desantininkų divizijos vyresniojo seržanto Leonido Kičiatkino žmona Oksana paskelbė jo puslapyje rusų socialiniame tinkle „Vkontakte“ žinią apie jo žūtį. Tačiau vėliau – rugpjūčio 23 d. – L. Kičiatkino puslapis buvo iš šio socialinio tinklo ištrintas. Kitą dieną – rugpjūčio 24-ąją – „Novaja gazeta“ korespondentui pavyko prisiskambinti O. Kičiatkinai. Ji telefonu paneigė informaciją apie savo vyro žūtį, korespondentui taip pat buvo suteikta galimybė pakalbėti telefonu su L. Kičiatkinu prisistačiusiu vyriškiu. Atrodytų, kad čia galima būtų padėti tašką, tačiau rugpjūčio 25 d. atvykę į Vybuto miestelio Pskovo srityje kapines, kur pagal pirminę informaciją turėjo būti palaidotas L. Kičiatkinas, „Novaja gazeta“ žurnalistai aptiko jo kapą (taip pat ir kito desantininko, minimo BMD-2 ukrainiečių aptiktuose dokumentuose – Aleksandro Osipovo – palaidojimo vietą). „Novaja gazeta“ korespondentams taip pat pavyko pabendrauti su L. Kičiatkino giminaičiu – Danilu Kičiatkinu. Jis papasakojo žurnalistams, kad L. Kičiatkino giminėms buvo pranešta, jog jis žuvo „vykdydamas karinę pareigą prie Luhansko“. Vėliau nepriklausomas televizijos kanalas „Dožd“ pranešė, kad nuo L. Kičiatkino ir A. Osipovo kapų buvo nuimtos lentelės su jų vardais.

Rugpjūčio 26 d. Ukraina pranešė, kad jos teritorijoje buvo sulaikyta dešimt iš Rusijos atvykusių desantininkų, priklausančių 98-ajai Rusijos desantininkų divizijai (331 pulkas, kuriam priklauso ši divizija, yra dislokuotas Kostromoje). Internete taip pat pasirodė ir sulaikytųjų tardymo vaizdo įrašai. Desantininkai teigė, kad jiems buvo pasakyta, jog jie dalyvaus pratybose. Kitaip sakant, jie patys nežinojo, kad vyksta kariauti į rytų Ukrainą.

Rusijos gynybos ministerijai, priremtai tiesioginiais įrodymais, teko pripažinti, kad sulaikytieji iš tikrųjų yra Rusijos kariuomenės desantininkai. Tiesa, Maskva pateikė savo versiją: šie kariai esą patruliavo palei Rusijos ir Ukrainos sieną ir viename iš nepažymėtų jos ruožų atsitiktinai nuklydo į Ukrainos gilumą. Čia būtina pažymėti, kad desantininkai buvo sulaikyti prie gyvenvietės, esančios daugiau nei 30 kilometrų nuo sienos.

Šios istorijos rodo, kad Rusija yra pasiuntusi savo karius į Ukrainą. Tačiau gali kilti klausimas: kodėl informacija apie Rusijos karinių dalinių dalyvavimą konflikte pasirodė tik dabar, nors antiteroristinė operacija vyksta rytų Ukrainoje jau nebe pirmą mėnesį? Čia reikia paminėti, kad faktų apie „separatistų“ pusėje kovojančius Rusijos Federacijos piliečius buvo prasisunkę į informacinę erdvę seniai (o ir tarp vadinamųjų „liaudies respublikų“ vadovų buvo pilna žmonių iš Rusijos), tačiau tuo metu buvo kalbama apie vadinamuosius samdinius. Tiesa, yra duomenų, kad samdinių verbavimas taip pat vyko ir per karinius komisariatus, t. y. su valstybės žinia. Kovoti į rytų Ukrainą dažniausiai vyko žmonės, turintys atitinkamą karinį pasirengimą ir dalyvavimo kariniuose veiksmuose patirtį. Kita vieša paslaptis yra ta, kad Rusija teikė ir tebeteikia vadinamiesiems kovotojams ginklus bei karinę techniką ir vykdo Ukrainos teritorijos apšaudymą iš pasienio rajonų, tačiau galima numanyti, kad iki pat rugpjūčio vidurio Rusijos reguliariosios kariuomenės daliniai kariniuose veiksmuose Ukrainos teritorijoje vis dėlto nedalyvavo.

Kas lėmė, kad Rusija, nors ir paslapčia, nusprendė panaudoti Ukrainoje savo karius? Čia yra kelios versijos. Viena jų – Rusijoje jau neatsiranda pakankamai samdinių, kurie norėtų vykti ginti „Novorosijos“. Tai galėjo lemti antiteroristinės operacijos, kurią vykdo Ukrainos kariuomenės daliniai, sėkmė. Tapo aišku, kad samdinių nelaukia lengvas pasivaikščiojimas svetimoje teritorijoje, kad ukrainiečiai irgi moka ir yra pasiryžę kariauti. Gana didelė tikimybė žūti mūšio lauke atšaldė Rusijos „patriotų“ norą vykti į rytų Ukrainą, todėl dabar juos tenka keisti reguliariosios armijos kariais.

Taip pat yra versija, kad Rusija tiesiog perėjo prie kitos savo strateginio plano dalies ar paprasčiausiai keičia taktiką. Pasaulis aiškiai mato Rusijos interesus ir veiksmus Ukrainoje. Strateginė maskuotė neatnešė norimo rezultato – Maskva sulaukia vis daugiau kaltinimų dėl to, kas vyksta rytų Ukrainoje, prieš Rusiją taikomos ekonominės sankcijos. Gali būti, kad Kremlius ruošiasi atidengti savo kortas, nes slėpti jas nėra didesnės prasmės. Rusijos kariuomenė jau nuo antiteroristinės operacijos pradžios buvo telkiama prie sienos su Ukraina, tad atviro ir tiesioginio įsiveržimo, kurį, tikėtina, bus bandoma pridengti vis tais pačiais netikrais „humanitariniais“ šūkiais, grėsmė nėra išnykusi.

Kita vertus, visi aprašyti faktai pirmiausia rodo, kad teisūs yra tie, kurie teigia, jog dabartinis Rusijos režimas yra visiškai amoralus. Apie tai byloja ne tik jo veiksmai, nukreipti prieš Ukrainą, bet ir požiūris į savo karius, kuriuos jis paslapčia (o jeigu tikėtume desantininkų parodymais – tai ir be jų žinios) siunčia kariauti į svetimą žemę. Rusija vėl demonstruoja požiūrį, kad žmogaus gyvenimas, palyginti su valstybės ambicijomis, nieko nekainuoja. Šiame kontekste šiandien Rusijoje prisimenamos tiek vadinamojo Didžiojo Tėvynės karo, tiek Pirmojo Čečėnijos karo pamokos.

Tai, kad įlindusi į Ukrainą Rusija greitai sulauks savo „Gruz 200“ („Krovinys 200“ – Rusijos kariuomenėje naudojamas kodinis krovinio su žuvusių kareivių kūnais žymėjimas), buvo pranašauta seniai. Atrodo, kad dabar tokios pranašystės pildosi, tačiau niekas negalvojo, kad šie kariai guls į slaptus, nepažymėtus kapus (kaip iš esmės nutiko L. Kičiatkinui ir A. Osipovui), o atmintį apie juos bus bandoma ištrinti. Čia gali būti netikėtas, bet svarbus psichologinis Ukrainos, kuri laidoja savo kritusius karius kaip didvyrius, laimėjimas. Apgailėtini Rusijos bandymai nuslėpti dalyvavimą agresijoje ir paslėpti savo nusikaltimo pėdsakus rodo, kad net Kremliuje supranta, jog tiesa yra Ukrainos pusėje. Tačiau Maskvą tradiciškai domina ne tiesa, o strateginiai interesai, kurių siekdama ji nepaiso jokių taisyklių.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 62)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras