Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kur eina Irako Kurdistanas? (5)

Justina Poškevičiūtė, politikos apžvalgininkė
2014 09 15

Pasaulio akiratyje atsidūrus „Irako ir Levanto islamo valstybės“ (ILIV) kovotojams, vis dažniau girdėti ir apie Irako kurdų vaidmenį šiame konflikte. Kas gi tie kurdai, kur plyti Kurdistanas, kokia Irako Kurdistano istorija ir ką ILIV atakos gali reikšti jo tolimesnei geopolitinei situacijai – tai daug svarbių klausimų, į kuriuos šių dienų kontekste pasigilinti įdomu ir naudinga.

Kurdai ir nesėkmingos pastangos įkurti Kurdistano valstybę

Anot skirtingų šaltinių, kurdų tautybės žmonių skaičius pasaulyje svyruoja tarp 30 ir 38 milijonų, t. y. maždaug kaip tarp Venesuelos ir Lenkijos populiacijų. Ši didžiulė etninė grupė, kurios dauguma išpažįsta islamą, nėra arabai ir turi savo – kurdų – kalbą, artimą persų ir paštunų kalboms. Natūralu, kad kurdai turi savo tradicijas ir istoriją, kuri, deja, jų nacionaliniams siekiams iki šiol nebuvo palanki. Ta istorija lėmė, kad kurdai neturi savo valstybės, o tai, kas vadinama Kurdistanu, driekiasi per penkių šalių teritorijas: Turkijos, Irako, Irano, Sirijos ir Armėnijos. Diduma kurdų gyvena Turkijoje (apie 14 milijonų, apytiksliai 18 procentų visų Turkijos gyventojų), apie 8 milijonus kurdų gyvena Irane, apie 5 milijonus Irake ir iki 2,5 milijono Sirijoje.

Įdomu paklausti, kodėl atsitiko taip, kad Kurdistanas nebuvo sukurtas ir kurdai iki šiol yra didžiausia pasaulyje etninė grupė, neturinti savo valstybės. Trumpai tariant, tam kelią gana tvirtai užkirto sutartys, pasirašytos po Pirmojo pasaulinio karo subyrėjus Osmanų imperijai. 1920 metais Paryžiaus priemiestyje Serves pasirašyta sutartimi Kurdistanui buvo žadėtas autonominės teritorijos statusas, tačiau 1923-iaisiais pasirašyta Lozanos taikos sutartis Kurdistaną išdalino kitoms naujai Vakarų suformuotoms valstybėms. Dar karui nesibaigus Prancūzija su Didžiąja Britanija susitarė (Sykes-Picot susitarimu), kaip pasidalins prieš tai Osmanų imperijai priklausiusias žemes. Karą laimėjusios valstybės taip ir padarė, nė trupučio neatsižvelgdamos į kurdų nacionalinius siekius. Irako „priežiūros“ mandatą pasiėmė Didžioji Britanija, šių dienų Siriją valdė Prancūzija, o kurdai taip ir negavo jokios autonomijos iš jų remto Kemalio Atatiurko, vadovavusio monarchijos Turkijoje nuvertimui, vyriausybės. Galima sakyti, skaudi kurdų istorija yra vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip Vakarų imperijų žemėlapiuose linijos buvo brėžiamos nekreipiant dėmesio į svarbius tautinius ir demografinius veiksnius.

Irako Kurdistanas iki ILIV

Nors Irako Kurdistanas, plytintis šalies šiaurėje ir šiaurės rytuose, Irako valstybės sudėtyje turi autonomijos statusą, kokio nėra pasiekę kurdai kitose istorinio Kurdistano teritorijos valstybėse, kelias jo link pareikalavo didžiulių aukų. Štai 1961 metais Irako vyriausybės užgniaužtas kurdų sukilimas laikomas Pirmojo kurdų ir Irako karo pradžia. Jis tęsėsi iki 1970-ųjų, kai Saddamo Husseino vyriausybė pasiūlė Kurdistano demokratinei partijai (KDP) autonomiją garantavusį susitarimą, kuriuo ir buvo oficialiai įkurtas Irako Kurdistanas. Vis dėlto de facto autonomijos Irako Kurdistanas tada negavo, o 1971 metais Irako agentai pasikėsino į KDP lyderį Mustafą Barzanį. Nuo 1973-iųjų prieš Irako vyriausybę kovojusios kurdų pajėgos – karinės formuotės, įprastai vadinamos pešmerga, buvo kelerius metus remiamos JAV, Izraelio bei Irano. Beje, šios kurdų grupuotės tapo faktiška dabartinio Irako Kurdistano armija.

1974 metais prasidėjęs Antrasis kurdų ir Irako karas kulminaciją pasiekė pabaigoje, 1975-aisiais, S. Husseinui pradėjus bombarduoti kurdų kaimus. Nuo praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio iki devintojo pabaigos Irako vyriausybė vykdė aktyvią kurdų trėmimo iš gimtųjų regionų politiką. Anot organizacijos „Human Rights Watch“, baigiantis aštuntam dešimtmečiui Irako vyriausybė buvo ištrėmusi apie ketvirtadalį milijono kurdų ir sunaikinusi jų kaimus. Per Irako ir Irano karą (1980–1988) Irako kurdų pajėgos palaikė Iraną (ir buvo jo remiamos), už tai sulaukė itin žiaurios bausmės: etninio valymo operacijoje „Anfal“ (dar vadinamoje kurdų genocidu), per kurią „dingo“ apie 100 000 kurdų, naudotas cheminis ginklas, kaip pagarsėjusiose Halabja žudynėse 1988-aisiais. Po trejų metų prasidėjusio Pirmojo įlankos karo metu apie 1,5 milijono Irako kurdų buvo priversti palikti savo namus ir ieškoti prieglobsčio Irane bei Turkijoje.

Reikia paminėti, kad Irako kurdai savo politine organizacija nėra vienalytė tautinė ar visuomeninė grupė. Tarp minėtosios KDP ir Kurdistano patriotinės sąjungos su Jalaliu Talabani priešaky nuo aštunto dešimtmečio iki pat JAV invazijos į Iraką 2003 metais vyko susirėmimai, nusinešę ne vieną tūkstantį kurdų gyvybių. Vis dėlto 2002 metais abi partijos pasirašė taikos sutartį, o 2005-aisiais J. Talabani tapo pirmuoju ne arabų tautybės Irako prezidentu, šiame poste išbuvusiu iki pat 2014 metų ir gerinusiu kurdų teisinę padėtį šalyje. Žinoma, trumpai apžvelgti kurdų situacijos Irake tiesiog neįmanoma: atskirų rubrikų reikalautų ir Kurdistano naftos telkinių, kaip geopolitinio veiksnio, įtaka regionui ir net pasauliniu mastu, ir neigiamos į Iraką persimetančios Turkijos pajėgų kovos su savo šalies kurdais pasekmės.

Kova su ILIV ir ką ji gali reikšti Irako kurdams

Nors dauguma Irako kurdų yra sunitų islamo šakos sekėjai (kaip ir ILIV kovotojai), Irako Kurdistano karinės pajėgos (pešmerga) nepalaiko „Islamo valstybės“ kovotojų, o stengiasi intensyviai atremti ILIV plėtimąsi į šalies šiaurę. Pavyzdžiui, savo pajėgomis ir su kontroversiškų JAV bombardavimų pagalba pešmerga neleidžia ILIV užimti Mosulo miesto su garsiąja užtvanka. Be abejo, kovoti su žiaurumu garsėjančiais ILIV kovotojais pešmerga turi ir kitokių priežasčių, tačiau šios kovos Irako Kurdistanui suteikia ir galimybę įgyvendinti keletą kitų – geopolitinio pobūdžio – siekių.

Štai pešmerga pajėgoms atrėmus ILIV įtakos plitimą į šalies šiaurę, kurdų armija užėmė naftos gavybos ir perdirbimo centrą – Kirkuko miestą, kurį kurdai jau seniai norėjo matyti Irako Kurdistano sudėtyje, tačiau Irako vyriausybės jį norėjo laikyti už oficialių kurdų autonomijos ribų. Taip pat galima numanyti, jog, ILIV išpuoliams neblėstant ir gilėjant šalies pasidalijimui pagal islamo atšakas (tuo kaltinimas ir šalies premjeras Nouri al Maliki), Irakas gali atsidurti ant subyrėjimo ribos, ir tai teoriškai galėtų būti naudingas kurdų nacionaliniams siekiams. Halgordas Hikmatas, Irako Kurdistano regioninės vyriausybės atstovas, kalbėdamas su „The Wallstreet Journal“ korespondentu apie ILIV, pripažino, kad jei kurdai šiuo metu paskelbtų nepriklausomybę nuo Irako, šiuo pavyzdžiu galėtų pasekti ir kitos tautinės Irako grupės. Atstovas pridūrė: „Suvienytas Irakas šiuo metu nėra išeitis. Pats Irako valstybės sukūrimo praeitame šimtmetyje būdas negali užtikrinti Irako išlikimo suvienyta šalimi.“

Ar Irakas toks išliks, ar pradės skilti – parodys laikas, iki šiol nepriklausomo Kurdistano valstybės įkūrimui nebuvęs palankus.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 5)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras