Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Minsko viltys ir iliuzijos (24)

Roman Jakovlevskij
2014 09 19

Kuo labiau nutolsta įvykiai Minske, susiję su Putino ir Porošenkos susitikimu, tuo didesnis stebėtojams kyla nerimas dėl A. Lukašenkos, pozicionavusio save kaip taikdarį, pastangų pasekmių. Jo užsienio reikalų ministro Makėjaus tvirtinimas, kad jau patį Ukrainos ir Rusijos prezidentų susitikimo faktą, ypač dalyvaujant ES atstovams, jis laikąs Minsko parodytos iniciatyvos sėkme, verčia tos sėkmės tikrumu abejoti. Juk vos tik spėjus Lukašenkai išlydėti aukštuosius svečius iš karto prasidėjo pavojingas prorusiškų Ukrainos separatistų kovos veiksmų eskalavimas, kurį Porošenka pavadino Rusijos įsiveržimu. O Vakarai eilinį kartą ėmė klausinėti klastingojo Putino: kas tai yra? Ir esant tokiam fonui imamos kitaip suvokti kalbos apie viltis atsirasti Minske dar vienai nuolat veikiančiai ESBO grupei, skirtai Ukrainos krizei sureguliuoti, pagal analogiją su jau daugelį metų veikiančia Kalnų Karabacho grupe. Ne paslaptis, kad atsidūręs ant Ukrainos bangos keteros šiandien oficialusis Minskas visaip stengiasi išplėsti savo išorės politikos sėkmę ir per ESBO. Paskelbtas antras maištininkų iš Ukrainos ir jų globėjų iš Maskvos pasirodymas Minske žada suinteresuotų pusių ilgai trunkančius „šokius“.

Kaip žinome, Kijevas yra nusistatęs prieš šio konflikto pavertimą rusenančiu, kaip kad Kalnų Karabache ir Padniestrėje. Reikėtų priminti, jog prezidentų ir jų pašnekovų „šokio“ Minske metu Putinas primygtinai reikalavo, kad derybos vyktų išskirtinai laikantis dviejų Ukrainą atstovaujančių pusių formato, ir neigė tiesioginį savo dalyvavimą tame, kas vyksta suverenios Ukrainos pietryčiuose, o tai sukėlė nevienareikšmišką ten dalyvavusių ir kitų stebėtojų reakciją. Dėl Putino veiksmų neadekvatumo po to sekusių įvykių kronika taikdarių viltis pavertė iliuzijomis. Tokio įžūlaus Kremliaus šeimininko elgesio logikos paieškos Vakarų politikus ir analitikus vis labiau verčia tikėti niūriomis išvadomis, kad Putinas realizuoja, ir visai ne spontaniškai, o gana nuosekliai, jau seniai parengtą planą pakeisti pasaulinę tvarką.

Paskutinė Putino atviravimų įvairiomis temomis serija prieš Seligero auditoriją, atrodo, turi dar labiau prablaivinti ne „rusų pasaulį“, o visą likusįjį. Tarp jų – ir Putino partnerius įvairiose integracinėse struktūrose. Šį kartą Putinas įsigudrino atvirai suabejoti ne Ukrainos, o Kazachstano valstybingumu. Tarp kitko, atsitiktinai ar ne, bet kaip tik per jo nacionalinę šventę – Kazachstano Respublikos Konstitucijos dieną. Pačiame Kazachstane šie Putino pareiškimai neliko nepastebėti ir sukėlė gana priešišką reakciją. Neatmestina, kad ši reakcija gali tapti grandinine, ji gali turėti pastebimos įtakos tolimesnių jo eurazijinių projektų likimui. Kazachstano prezidentas jau priminė apie savo šalies teisę, susidarius atitinkamoms aplinkybėms, išstoti iš Eurazijos ekonominės sąjungos.

Reikia pripažinti, kad tam tikrą susidomėjimą oficialiojo Minsko ir Kijevo santykiais ėmė rodyti ES, taip pat ir JAV. Ir vėl, kaip ir prieš penkerius metus, ėmė rastis įvairių politinių sluoksnių viltys kokiu nors būdu atitraukti Lukašenką nuo Maskvos. O pačiame Minske iš naujo, kol kas nedrąsiai, ėmė svajoti apie geidžiamus Vakarų kreditus. Ir išminčiai-darboholikai ir Vakaruose, ir Rytuose su pavydėtinu uolumu ėmė ieškoti „kažko tokio“ Lukašenkos užsienio politikoje, kartais ją pavadindami net „gana išmania“. Taip pat atkreipdami ypatingą dėmesį į du paskutinius Baltarusijos užsienio reikalų ministro vizitus – į Bagdadą ir Varšuvą. Pirmasis įvyko Minsko pasitarimo Ukrainos klausimais išvakarėse, antrasis – tuojau pat po jo. Ir tarp šių ministro Makėjaus žaibo vizitų imtas įžiūrėti tam tikras tarpusavio ryšys.

Kaip galima suprasti iš viešai paskelbtos Baltarusijos delegacijos sudėties, pagrindinė Makėjaus pokalbių Bagdade tema buvo nafta. Yra pagrindo įtarti, kad Minske puoselėjamos viltys vėl pakartoti Venesuelos patirtį pristatyti naftą į Baltarusiją naudojantis Ukrainos tranzito galimybėmis. Kaip žinoma, naftotiekis „Odesa–Brodai“ jau buvo naudojamas Venesuelos naftai transportuoti į Mozyriaus naftos perdirbimo gamyklą Baltarusijoje.

Praėjusį pavasarį Lenkijos vyriausybės vadovas Donaldas Tuskas pažymėjo: „Šiandien naftotiekis, kuris Centrinės Azijos versloves per Ukrainą ir Lenkiją sujungtų su Europa, yra politiškai įdomus, tačiau dėl to, kas vyksta Ukrainoje, jo realizacija tampa dar sudėtingesnė, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau.“ Vėliau Tuskas ne kartą išsakė įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gali sustiprinti savo energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Rugpjūčio pabaigoje jį išrinko Europos Tarybos prezidentu, taigi galima užtikrintai prognozuoti, jog eidamas naująsias pareigas Tuskas šią temą padarys kur kas aktualesnę jau Europos mastu.

Prie to dar galima būtų pridurti klausimą: kiek techniškai realu būtų prie projekto „Odesa–Brodai“ prijungti Irako versloves naudojantis tranzito per Turkiją galimybėmis? Kai kuriais duomenimis, dalyvaudamas prezidento Erdogano inauguracijoje, Baltarusijos premjeras Miasnikovičius daugelio dvišalių susitikimų Ankaroje metu zondavo tokios perspektyvos galimybes. Nereikėtų užmiršti, kad Irako naftos eksporto į Europą per Ukrainą galimybės buvo svarstomos dar prie Janukovyčiaus. Ir tada Rusija gana nervingai reagavo į tokio pobūdžio Irako ir Ukrainos bendradarbiavimo perspektyvas. Šiandien taip pat nėra pagrindo tikėtis ramios Maskvos reakcijos į bet kokias pastangas sumažinti jos, kaip energetinės supervalstybės, reikšmę, ypač kai prasidėjo pasaulinių naftos kainų svyravimai į mažėjimo pusę.

Tačiau kol kas neaišku, kiek netikėti pasirodė Maskvai Makėjaus žaibo vizitai į Bagdadą ir Varšuvą. Taip pat ir energetinio saugumo stiprinimo tema per Lenkijos ir Baltarusijos užsienio reikalų ministerijų vadovų pokalbius. Kaip šiuo klausimu juokauja savimi pasitikintys „Gazprom“ valdininkai: svajoti niekam nekenkia. Ir kaip argumentą primena neeilinio ES viršūnių pasitarimo, vykusio rugpjūčio 30 d. Briuselyje, rezultatus.

Kaip žinome, keturios ES šalys (Vengrija, Čekija, Slovakija ir Kipras) išreiškė susirūpinimą dėl sankcijų prieš Putino režimą sugriežtinimo. Todėl paskutiniu Europos Tarybos sprendimu sankcijos nebuvo įvestos – sprendimas atidėtas savaitei. Apie tai pranešė „Financial Times“ šaltiniai.

„Nors Rusijos reguliariosios kariuomenės veikimas rytų Ukrainoje tampa vis akivaizdesnis, griežtesnių sankcijų taikymo klausimu ES lieka susiskaldžiusi“, – sakoma straipsnyje remiantis Europos aukščiausio lygio pasitarimo rezultatais. Tiems rezultatams neturėjo įtakos nei Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimas apie ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai kilusias akivaizdžias grėsmes, nei asmeninis prezidento Petro Porošenkos dalyvavimas Briuselyje. O keturių „sunerimusių“ ES šalių elgesys iš esmės gali būti paaiškinamas Kremliaus Damoklo kardu, pakibusiu virš jų. Ir aktyvios Kremliaus lobistų veiklos efektyvumu šių, kaip ir kitų, Europos valstybių, sostinėse. Apie šiuos įtakos veiksnius nuolat primenama žiniasklaidoje ir įvairiuose tarptautiniuose forumuose.

Ukrainos dėka pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre atsidūręs Minskas tapo tik viena iš Europos sostinių, kur Putino politika pasireiškė ir reiškiasi visu savo imperiniu blizgesiu ir cinizmu, kuris kažkodėl vadinamas pragmatizmu. Daugumos stebėtojų nuomone, Porošenka Minske atsisveikino su paskutinėmis iliuzijomis dėl Putino, Lukašenkai sušvito džiugios viltys dėl savo politinės ateities, o Putinas liko su savo koziriais.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 24)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras