Kariniai politiniai Rusijos strategai, atvirai deklaravę siekį „išeinant pasilikti“, 1993 m. vasaros pabaigoje turėjo dvi šio pobūdžio galimybes. Pirmoji: delsti užbaigti kariuomenės išvedimą iš Lietuvos „šiek tiek“ sulaužant sutarties terminą ir tarptautinius įsipareigojimus, o pretekstų tam kaip antai „rusakalbių persekiojimas“, vis dar neišreikalauta karinio tranzito į Karaliaučių sutartis arba tiesiog paskutinių išvedamų dalinių nors trumpalaikis legitimizavimas Lietuvoje, atsitempus jos pragmatiškąjį prezidentą į Maskvą, - tokių pretekstų būtų parinkę be vargo.

Antroji galimybė: išvesti kariuomenę šiek tiek už sienos ir, Lietuvoje kilus neramumams bei „pavojui demokratijai“, teisėtos valdžios prašymu vėl kokį dalinį laikinai sugrąžinti. Bent į Vilnių, kad trapi Lietuvos demokratija būtų apsaugota nuo „naujo fašistinio perversmo“.

Vilkindama išvedimą, pažeisdama JTO patvirtintą (aprobuotą rezoliucijoje) 1993 m. rugpjūčio 31 d. datą, Rusija vis vien būtų atrodžiusi kaip nesąžininga priekabių, dirbtinių „paketų“ ieškotoja. Be to, Lietuva jau buvo įrodžiusi sugebanti blokuoti naujų pakaitinių jėgų įvedimą.

Kas kita antroji opcija. Demokratinė Rusija sąžiningai vykdo tarptautinius įsipareigojimus, o prireikus pasireiškia kaip viso regiono – tai „Pribaltijskij okrug“, Baltarusija, Kaliningradas – demokratijos ir stabilumo garantas. Europa dėkinga. Apie sutarčių vykdymą su Estija, Latvija galima pamiršti. Neveltui tomis pačiomis dienomis organizuotas ir protestuojančių estų savanorių „Kaitseliit“ nepaklusnumas, atsistatydino tenykštis gynybos ministras.

Rusijos genštabui ir GRU bereikia rimto lietuviško preteksto, tad jam sukurti parengtas scenarijus gauna eigą. Ilgalaikės socialinės savanorių skriaudos sudaro palankų emocingą foną. Kaune tarp savanorių, nusikalstamų grupių ir teisinės valdžios kylanti įtampa (susišaudymas gatvėje, mėginimai suimti J. Maskvytį) eina į kulminaciją, kuri nuskambės kaip abejotino teisėtumo, bet stipriai provokuojantis vietinio vado įsakymas savanoriams nusiginkluoti. Likit beginkliai, ir tiek. Galbūt jus gins policija. Išvakarėse tarsi nieko nenujaučiąs krašto apsaugos ministras išvyksta į Turkiją, o įvykiams prasidėjus premjeras – į Kiniją. Ir štai tą pačią (!) dieną, kai keliasdešimties ginkluotų vyrų buvimas Pakaunės miške tampa viešu faktu, jų vadai J. Maskvytis ir A. Pangonis pasirašo Kreipimąsi į Lietuvos žmones, Seimą ir Vyriausybę apie pasirinktą neprievartinio pasipriešinimo kelią, o įtartinas laikraštėlis skelbia net „sukilimą“, Lietuvos užsienio reikalų ministras P. Gylys pareiškia esant būtinybę ... suartėti su Rusija!

Iš Kauno kaip užsakyti skamba pseudopatriotiniai ano laikraštėlio, „Kauno laiko“, trimitai: „Sukilimas apima Lietuvą“, „Žygis į Vilnių“, „Savanoriai užima Kauną“. Nepėsčia nė „Respublika“: „savanoriai paskelbė karą“. Jokia teisėsauga, berods, to kurstymo netramdo. GRU trina rankas. Jeigu keli šimtai naivių savižudžių pajudėtų į Vilnių, tai iš kitos pusės broliškai padėti kur kas arčiau.

Kas Vilniuje?

Čia sudaroma komisijų, ir viena jų, N. Medvedevo vadovaujama Seimo narių komisija nedelsdama imasi veikti taikaus sprendimo kryptimi; pasiekia anų savanorių dislokaciją ir protą, gauna valdžios pažadų nebausti už savivalę ir galų gale išgelbsti padėtį.

Tačiau čia pat Vilniuje ir visai tuo pačiu metu vyksta kiti labai pavojingi pasitarimai, skamba siūlymai pavartoti jėgą. Už tokį sprendimą pasisako vidaus reikalų ministras R. Vaitiekūnas, generalinis prokuroras A. Paulauskas, Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Petkevičius.

- Per kiek minučių galėtumėt juos likviduoti?

- Per penkiolika (atsako R. Vaitiekūnas, liudija A. Bendinskas).

Smegenų turinčioms galvoms turėjo būti aišku, kad tada tai jau tikriausiai sukiltų ne būrelis, o Lietuvos savanorių pajėgos prieš tokią jų brolių žudikų valdžią. Tikras kariuomenės maištas NATO narystės siekiančioje šalyje – garantuotas!

Pabūgusi LDDP viršūnė, ko gera, pultų net prašyti kaimynės pagalbos, apsaugos. „Raudonoji Armija – mūsų saugumo garantas“ (AMB vos prieš pusketvirtų metų). Galima buvo tikėtis. O praeityje pakakdavo juk net ir slapto, neformalaus grupės draugų komunistų iš Čekoslovakijos kreipimosi ar tūlo M. Burokevičiaus laiško savam Kremliaus prezidentui gelbėti Lietuvoje tarybų valdžią.

Taip Lietuva praėjo jai parengtos naujos bedugnės kraštu. Gelbėjo Seimo narių nedelsiama iniciatyva ir prezidento A. Brazausko santūrumas, atsakomybės jausmas. Štai čia būdingai skamba naujausia – kažkodėl pamiršta, o gal dabar sukurta – informacija apie kulką Brazauskui. Vienas pagrindinių Pakaunės priešpriešos veikėjų anuomet neva lengvai priėjęs iki Prezidento, kad ne apsaugai, ne VSD, o pačiam asmeniškai papasakotų, ką šneka, kokiom temom niūriai juokauja Jonas su Petru. Jeigu tai tikra istorija, ji liudija apie pastangą kiršinti, paveikti patį A. Brazauską. Šio santūrumas, nurodymai spręsti savanorių problemas, susitikimas su vadais buvo kliūtis į didįjį tikslą. Ot, jeigu už tą rengiamą kulką įnirštų ant nenaudėlių savanorių!

Dar yra krūvos faktų apie žemesnio lygmens provokacinę veiklą, bet pakaks apskritai priminti, kad nei kaip sumaiščių kurstymas, nei kaip sąmokslas prieš valstybę, ji ligi šiol dar nebuvo atsakingai tiriama. Ir ko čia tirsi, jeigu generalinis tyrėjas A. Paulauskas po kelerių metų tapęs atviru politiku padarė generalinį Pakaunės „maišto“ ideologą R. Kazėną, visaip trukdžiusį susitarti, savo kuriamos partijos šulu.

Tebus čia šiek tiek medžiagos, minčių ir išvadų tolesniems kitų darbams.

Lietuvos kino studijai, jeigu tokia būtų.

Generalinei prokuratūrai, jeigu ji drąsi.

Bernardinai.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.