Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Kodėl Putinas – (ne) Hitleris ir kitos nepatogios analogijos (61)

Viktoras Denisenko
2014 09 29

Tarp analogijų, kurios dažnai laikomos „nepatogiomis“, yra Rusijos prezidento Vladimiro Putino palyginimas su nacistinės Vokietijos lyderiu Adolfu Hitleriu.

Vieniems ši analogija atrodo itin vykusi. Tai atsispindi net rusiškoje opozicinėje leksikoje: V. Putinas pravardžiuojamas Putleriu (pagal sąskambį su Hitleriu). Taip pat galima priminti, kad kitados labai aktyviai veikęs jaunimo „patriotinis“ judėjimas „Naši“ („Mūsiškiai“) buvo pravardžiuojamas putinjugendu (pagal sąskambį su jaunimo judėjimu nacistinėje Vokietijoje – hitlerjugendu).

Gana ironiška, kad V. Putiną dažniausiai lygina su Hitleriu, o ne su kitu žinomu „politiniu žmogėdra“ – Stalinu. Palyginimas su sovietiniu diktatoriumi atrodytų logiškiau vien dėl to, kad dabartinis politinis Rusijos naratyvas grindžiamas dar sovietiniu pergalės Didžiajame Tėvynės kare (t. y. prieš nacių Vokietiją ir Hitlerį) naratyvu. Be to, kaip tik atėjus į valdžią V. Putinui pradėta po truputį, iš pradžių – atsargiai, vėliau – vis drąsiau reabilituoti Staliną. Taip šis politinis ir istorinis veikėjas rusiškuose istorijos vadovėliuose atsikratė žiauraus diktatoriaus, be gailesčio naikinusio savo šalies gyventojus lageriuose, įvaizdžio ir pavirto „efektyviu vadybininku“, sukūrusiu stiprią industrinę imperiją (nors žodis „imperija“ šiuose vadovėliuose kalbant apie SSRS, suprantama, nevartojamas). Matyt, tai, jog V. Putiną vis dėlto lygina su Hitleriu, o ne su Stalinu (kuris irgi pasižymėjo agresyvia, ekspansine politika), lemia prielaida, kad palyginimas su Stalinu jam, ko gero, tiesiog imponuotų.

Kiti mano, kad panašios analogijos yra nekorektiškos. Jie teigia, kad nėra jokios priežasties lyginti V. Putiną su Hitleriu ir plėtoti kitas panašias paraleles. Tačiau tenka pripažinti, kad nuo palyginimų ir analogijų visgi sunku susilaikyti. Galiausiai, juk tai V. Putino ir jo sukonstruotos politinės sistemos „nuopelnas“, kad pagal tam tikrus parametrus dabartinė Rusija primena nacistinę Vokietiją, ir tai yra dar viena analogija iš minėtų nekorektiškų analogijų serijos.

Vienam iš tokių panašumų aptarti jau buvo skirti keli straipsniai šiame portale – modernią Rusiją su nacistine Vokietija sieja plataus masto propagandos naudojimas politiniame ir visuomeniniame gyvenime, taip pat propagandos paveiktų masių ryžtas palaikyti bet kokią politinę avantiūrą vardan „stiprios valstybės“ idėjos ar siekiant „atsakyti priešams“, kurie „apsupo šalį“ (principas „priešas prie vartų“). Rusijos visuomenę šiandien valdo stipri ir labai pavojinga (pirmiausia pačiai visuomenei) mitologija.

Tačiau ne tik vidiniai, bet ir išoriniai – tarptautinės politikos – aspektai verčia vis grįžti prie nepatogių analogijų temos. Tam galima panaudoti kai kurių istorinių įvykių palyginimą. Pradėkime nuo nacistinės Vokietijos.

Hitleris atėjo į valdžią 1933 metais. Galima priminti, kad tuo metu Vokietija išgyveno smarkią ekonominę krizę, be to, ji iš esmės buvo neatsigavusi po pralaimėjimo (ir atitinkamai – pažeminimo) Pirmajame pasauliniame kare.

1936 metais Berlyne įvyko Olimpinės žaidynės. Jas buvo bandyta paversti propagandiniu reginiu (prisiminkime garsųjį Leni Riefenstahl filmą „Olimpija“), „arijų pranašumo“ principų įtvirtinimu ir demonstravimu.

1938 metais įvyko vadinamasis Miuncheno suokalbis: bet kokia kaina bandančios išvengti karo Europos senbuvės – pirmiausia Prancūzija ir Jungtinė Karalystė – paaukojo Hitleriui Čekoslovakiją.

1939 metų rugsėjo 1 dieną Vokietija įsiveržė į Lenkiją (prieš tai buvo įvykdyta provokacija prieš radijo stotį Gleivice, kurią neva užpuolė lenkai – iš tikrųjų šį išpuolį surežisavo patys vokiečiai). Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Po kelių dienų Prancūzija ir Jungtinė Karalystė, vykdydamos savo įsipareigojimus Varšuvai, paskelbė karą Vokietijai (tačiau Lenkijos tai neišgelbėjo).

Žinoma, tai tik keletas įvykių iš nacistinės Vokietijos istorijos, tačiau jų visiškai pakanka nepatogioms analogijoms plėtoti.

Dabar pažiūrėkime į šiuolaikinę Rusiją.

2000 metais atsistatydinus pasiligojusiam ir nepopuliariam pirmajam Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui valdžia atsidūrė tuometinio ministro pirmininko Vladimiro Putino rankose. Šis politikas greitai užsiaugino savo reitingus (ne be vadinamosios Jelcino „šeimos“ pagalbos) – tam padėjo ryžtinga karinė kampanija maištingoje Čečėnijoje (Antrasis Čečėnijos karas). Be to, sergančio B. Jelcino fone V. Putinas atrodė kaip jaunatviškas naujos kartos politinis lyderis, galintis padėti Rusijai atsipeikėti po istorinių traumų (Sovietų Sąjungos subyrėjimo, iš esmės pralaimėtos pirmosios karinės kampanijos Čečėnijoje, sustingusios ekonomikos ir pan.).

2008 metais (tuo metu V. Putinas ėjo ministro pirmininko pareigas, dirbdamas tandemu su Dmitrijumi Medvedevu) Rusija pradėjo karinę operaciją Pietų Osetijoje, argumentuodama tai būtinybe apsaugoti Rusijos piliečius ir tėvynainius, gyvenančius šioje nepripažintoje respublikoje. Prieš tai buvo vykdomas plataus masto propagandinis karas, nukreiptas prieš Gruziją. Tbilisis buvo provokuojamas aktyviems veiksmams. Karas baigėsi taikos susitarimu, kuris buvo pasirašytas tarpininkaujant Prancūzijos prezidentui (Medvedevo-Sarcozy planas), tačiau Rusija šio susitarimo iš esmės neįvykdė, demonstruodama panieką tarptautinės teisės normoms.

2014 metų vasario mėnesį Rusijoje įvyko Žiemos olimpinės žaidynės (tai kol kas yra brangiausiai kainavusi olimpiada). Jos turėjo tiesiogiai pademonstruoti Rusijos gebėjimą organizuoti tokio lygio renginius (o netiesiogiai – šios šalies stiprumą ir galią).

2014 metų pavasarį, pasinaudojusi sudėtinga politine padėtimi Ukrainoje ir realizavusi naujo pobūdžio – hibridinio – karo strategiją, Rusija užgrobė Krymo pusiasalį (argumentuodama tai istorinės teisybės atkūrimu). Vakarų pasaulis išreiškė gilų susirūpinimą tokiais Maskvos veiksmais. Kiek vėliau hibridinio karo principus bandyta realizuoti rytų Ukrainoje, imituojant ten separatizmo protrūkį ir pilietinį konfliktą.

Šių istorinių įvykių palyginime tinkamų argumentų gali rasti ir nepatogių analogijų šalininkai, ir jų priešininkai. Minsko susitarimas, kuris iš esmės legalizuoja pilkąją zoną Ukrainos rytuose ir sukuria dar vieną įšaldyto konflikto precedentą, jau šiandien yra lyginamas su Miuncheno suokalbiu (susitarimas iš esmės neišsprendžia problemos, bet nuramina Europą).

Suprantama, ginčuose dėl nepatogių analogijų vieni teigs, kad istorinių sutapimų pernelyg daug ir kad tai byloja, jog V. Putinas, kaip anuomet Hitleris, stumia Europą prie naujo pasaulinio karo slenksčio, o kiti sakys, kad šie įvykiai parinkti tendencingai, ištraukti iš istorinio konteksto ir apskritai nieko neįrodo. Nesiimsiu vargo vertinti, katra iš tų pusių yra teisi, juolab kad vargu ar čia įmanoma pritaikyti kokią nors „tiesos“ kategoriją, nes kalbama iš esmės apie požiūrį.

Ko gero, nepritarčiau tiesioginiam V. Putino tapatinimui su A. Hitleriu. Šis tapatinimas greičiau priklauso šiuolaikinės internetinės juoko kultūros sferai nei rimtai geopolitiniai analizei. Tačiau nepatogios analogijos atsiranda ne dėl to, kad dabartinė Rusija schemiškai atkartoja kai kuriuos nacistinei Vokietijai būdingus aspektus (pavyzdžiui, aklą neapykantą kitaip mąstantiems). Atsirasti tokioms analogijoms padeda platesnis kontekstas – tarptautinės politikos klimato panašumas prieškariu ir šiandien.

Pripažįstama, kad savo veiksmais Rusija išbando savo galimybių ribas. Maskva veikia kuo toliau tuo ryžtingiau, o pagrindinė to priežastis yra tai, kad į visus savo veiksmus ji sulaukia gana vangios Vakarų pasaulio reakcijos. Vakarai reiškia susirūpinimą ir bando sureguliuoti situaciją ekonominėmis sankcijomis, tačiau kratosi bet kokios minties apie galimybę (jei ne būtinybę) reikalui esant panaudoti ir karinę jėgą. Kartu tai devalvuoja ir tarptautinių susitarimų vertę – Krymo užgrobimas ir vėlesnė Vakarų pasaulio reakciją parodė, kad, pavyzdžiui, 1994 metų Budapešto memorandumas, pagal kurį Ukraina atsisakė branduolinio ginklo mainais už saugumo garantijas, nevertas net popieriaus, ant kurio jis buvo surašytas.

Tačiau ir nacistinė Vokietija iš pat pradžių veikė atsargiai. 1936 metų kovo 7 dieną Vokietijos kariuomenė demonstratyviai įžengė į demilitarizuotą zoną (kairysis Reino krantas ir 50 km ruožas dešiniajame Reino krante), nustatytą po Pirmojo pasaulinio karo. Taip Vokietija pažeidė taikos susitarimą, tačiau Prancūzija nerado jėgų tinkamai atsakyti į šį žingsnį. Prancūzija (ir visa Europa) nenorėjo naujo karo, tad buvo nuspręsta, kad paprasčiau atleisti Hitleriui šį žingsnį nei pradėti naują konfrontaciją. Bet vėliau Vokietijos apetitas tik augo.

Tam tikru jėgų išbandymu (ir galimybių ribų nustatymu) Rusijos atveju tapo 2008 metų agresija prieš Gruziją. Vakarų pasaulio reakciją į tuos įvykius buvo vangi. Jos neišjudino net demonstratyvus Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės pripažinimas iš Rusijos pusės, kuris parodė, jog Maskva net nesiruošia vykdyti taikos susitarimo.

Aukodamos Čekoslovakiją Europos valstybės irgi manė, kad tai yra galimybė išvengti karo. Daug kas žino apie Jungtinės Karalystės ministro pirmininko Nevillo Chamberlaino žodžius, kuriuos jis ištarė grįžęs iš Miuncheno: „Mes iš Vokietijos Europai parvežėme taiką.“ Tačiau jau po metų prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Taigi, lyginti šiandieninę Rusiją su nacistine Vokietija verčia pirmiausia tai, kad Maskvos veiksmai, kuriuos ji bando slėpti už mitų apie „rusų pasaulį“, „ukrainietišką fašizmą“, „pavojų tėvynainiams“ (ir būtinybę juos išgelbėti) bei kitų panašių konstrukcijų, šiandien stumia Europą prie naujo globalaus karo slenksčio. Pavyzdžiui, nepatogių analogijų šalininkas, istorikas J. Felštinskis savo tinklaraštyje prognozuoja, kad Putino Rusija galiausiai pakartos Hitlerio Vokietijos kelią. Jis net įvardija numanomą Trečiojo pasaulinio karo pradžios datą – 2015 metų rugsėjis. Su tuo galima ginčytis, teigiant, kad V. Putino apetitas yra gerokai menkesnis, kad Rusija siekia veikti tik posovietinėje erdvėje, tačiau tai yra silpnas argumentas. Tikėtina, kad Rusijos (kaip anuomet nacistinės Vokietijos) apetitas tik didės. Tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau Maskva gali pabandyti pritaikyti savo naujus agresijos metodus Baltijos šalims, kurios yra NATO narės. Tokiu atveju Vakarų pasaulį akimirksniu ištiks 1939 metų „lenkiškoji dilema“. Prieš 75 metus Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir kai kurios kitos Vakarų pasaulio šalys vis dėlto paskelbė karą Vokietijai. Galima numanyti, kad ir hipotetinės agresijos prieš Baltijos šalis atveju NATO teks reaguoti, nes priešingu atveju tai reikš NATO ir kolektyvinio saugumo idėjos fiasko. Tad naujo globalaus konflikto pavojus yra gana realus.

Kita vertus, Rusija vis dėlto nėra nacių Vokietija. Maskva neturi tokių sąjungininkų, kuriuos turėjo Hitlerio laikų Berlynas (Kazachstanas ir Baltarusija nėra Italija ir Japonija). Europa yra kur kas vieningesnė nei prieš aštuoniasdešimt metų (nors Jungtinės Tautos savo neveiksnumu vis labiau primena savo pirmtakę – Tautų Lygą). Be to, yra suformuluoti kolektyvinio saugumo principai ir jų įgyvendinimo mechanizmai.

Suprantama, taikydami nepatogias analogijas mes vykdome tam tikrą Rusijos stereotipizaciją – šiuo atveju formuodami Rusijos stereotipą pagal nacių Vokietijos analogą. Tačiau tai nėra vien blogas (ar vien geras) veiksmas. Mokslo pasaulyje sutariama, kad stereotipai ne tik gali formuoti išankstinę nuomonę, bet taip pat sugeba padėti greičiau ir tiksliau orientuotis aplinkoje. Rusijos stereotipas, kurio konstrukcijoje yra analogija su nacių Vokietija, tiesiog padeda mums suprasti, kad šiuo metu ši šalis vykdo agresyvią ir pavojingą politiką, keliančią grėsmę ne tik jai pačiai ir jos kaimynams, bet ir vadinamajai pasaulinei tvarkai. Šis stereotipas gimsta ne tuščioje vietoje – jis remiasi Rusijos veiksmų analize. Nepatogios analogijos (ir atitinkamai stereotipizacija) per jau žinomus istorinius pavyzdžius padeda geriau suprasti dabartinės Rusijos veiksmų principus. Kitas klausimas – ar bus sugebėta pasinaudoti šiomis analogijomis ir pasimokyta iš istorijos, nekartojant jos klaidų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 61)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras