Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Škotijos „Ne“ pasekmės

Inga Popovaitė, politikos apžvalgininkė
2014 10 06

Vos per plauką Europoje neatsirado nauja valstybė: Škotijos nepriklausomybės referendume 45 procentai visų balsavusiųjų pareiškė norą atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos, bet juos nusvėrė 55 procentai Jungtinės Karalystės (JK) šalininkų.

Kebli padėtis dėl atstovavimo

Nors JK ir išsaugojo nepakitusią sudėtį, pokyčiai Škotijos santykiuose su Londonu neišvengiami. Rugsėjo 19-ąją Davidas Cameronas pažadėjo, kad peržiūrės konstitucinį susitarimą ne tik su škotais, bet ir su airiais bei velsiečiais dėl didesnių įgaliojimų perdavimo Jungtinės Karalystės regionų parlamentams. Tačiau kartu jiems būtų apribotos teisės Didžiosios Britanijos parlamente balsuoti vien tik Angliją liečiančiais klausimais.

Škotija, Velsas ir Šiaurės Airija turi ne tik savo atstovus JK parlamente, bet ir savo regioninius-nacionalinius parlamentus, o anglai teturi atstovus Vestminsteryje. Jei Anglijos atstovas Vestminsteryje negalės spręsti Škotijos klausimų, tai kokią teisę Škotijos atstovas turi tame pačiame JK parlamente spręsti Anglijos klausimus?

Taigi Škotijos sprendimas likti Jungtinės Karalystės sudėtyje privers Londoną iš esmės peržiūrėti dabartinę teisinę visos valstybės santvarką.

Trumpai apie referendumo priežastis

Škotijos nacionalinė partija (ŠNP) susikūrė ir Škotijos nepriklausomybės ėmė siekti prieš aštuoniasdešimt metų.

Nors 1998-aisiais JK vyriausybė ir suteikė daugiau galių vietinei savivaldai Škotijoje, Velse ir Šiaurės Airijoje – pavyzdžiui, priimti teisės aktus, susijusius su švietimu, aplinkosauga ar sveikatos apsauga, JK parlamentas Londone liko pagrindiniu organu, sprendžiančiu tarptautinės ir ekonominės politikos, gynybos ir panašius klausimus.

ŠNP Škotijoje iškilo 2007-aisiais, kai, sudariusi mažumos vyriausybę, pakeitė kurį laiką valdžioje dominavusius leiboristus. O 2011-aisiais ŠNP užsitikrino daugumos rinkėjų paramą dėl savo atvirų pasisakymų už nepriklausomybės referendumo organizavimą. Siūlydama socialinės gerovės programas, ŠNP į savo pusę palenkė tuos škotus, kurie buvo nepatenkinti tiek valdančiųjų britų konservatorių ekonomine ir tarptautine politika, tiek ir jų pagrindinių oponentų leiboristų nesugebėjimu pasiūlyti realių alternatyvų.

Vienu pagrindinių ŠNP argumentų už nepriklausomybę buvo tai, kad didžiausi Jungtinės Karalystės naftos atsargų telkiniai yra Škotijos teritoriniuose vandenyse Šiaurės jūroje. O tai esą garantuotų Škotijai Norvegijos pragyvenimo lygį. Tiesa, čia reiktų paminėti, kad užsienio ekspertai abejoja tokia sėkme, nes šios atsargos nėra begalinės ir po poros dešimtmečių tikriausiai išseks.

Nepripažintų valstybių parama Škotijai

Referendumo dieną pirštus sukryžiavę laikė ne tik nepriklausomybę palaikantys škotai, bet ir kitų Europos teritorijoje atsiradusių nepripažintų „valstybių“ gyventojai. Pavyzdžiui, politikos ekspertas Thomas De Vaalas rašo, jog lankydamasis Kalnų Karabache jautė labai stiprų susidomėjimą Škotijos referendumu ir palaikymą nepriklausomybės siekiantiems škotams; Abchazijoje referendumo dieną susirinkusi jaunimo minia garsiai reiškė savo solidarumą su Škotija; o naujasis Kremliui lojalus Krymo vadovas Sergejus Aksionovas aiškino, jog jei Škotija taps nepriklausoma, tai esą Vakarų valstybės bus priverstos pripažinti ir pusantros paros gyvavusią Krymo „nepriklausomybę“.

Tiesa, tiek Krymo, tiek Kalnų Karabacho, Abchazijos ar kitų nepripažintų valstybių viltys galėjo subliūkšti net ir Škotijai tapus nepriklausoma. Juk beprecedentis Kosovo nepriklausomybės pripažinimas jam 2008 m. pasiskelbus nepriklausoma valstybe nei Abchazijai, nei Kalnų Karabachui išsvajoto pripažinimo neatnešė.

Škotų „Ne“ nepriklausomybei nesustabdė to paties siekiančio Ispanijos autonominio regiono Katalonijos. Šio regiono parlamentas rugsėjo 19 dieną priėmė įstatymą, leidžiantį Katalonijos prezidentui rengti nepriklausomybės referendumą. Referendumas, kurį Ispanijos vyriausybė laiko antikonstituciniu, numatytas lapkričio 9 dieną.

Škotija ir Krymas

Škotijos referendumas svarbus ne tik tuo, kad jame JK piliečiams buvo demokratiškai leista pasirinkti savo būsimą kelią. Šiuo referendumu taip pat galima naudotis kaip atspirties tašku ir pavyzdžiu užginčijant separatistų referendumų Ukrainoje teisėtumą.

Nenuostabu, kad Kremliui lojalūs asmenys, Škotijai nutarus likti JK sudėtyje, pareiškė, kad šie rezultatai yra suklastoti. Buvęs Rusijos centrinės rinkimų komisijos pirmininkas Igoris Borisovas per interviu „RIA Novosti“ pareiškė, kad Edinburge balsų skaičiavimas buvo neskaidrus, o balsadėžės buvo nesaugomos. Kitame interviu laikraščiui „Pravda“ I. Borisovas teigė, kad asmenys galėjo balsuoti nepateikę jokio asmens tapatybės dokumento. Taip pat, pasak jo, draudimas filmuoti ir fotografuoti balsavimo vietose užkirto kelią sukčiavimui atskleisti. Tokią pačią nuomonę išsakė ir nepripažintos Donecko liaudies respublikos atstovas Miroslavas Rudenka. Pasak jo, negalima atmesti, kad JK vyriausybė suklastojo rinkimų rezultatus, nenorėdama paleisti škotų.

O Ukraina išreiškė paramą tokiems rezultatams, pabrėždama skirtumus tarp demokratiško ir techniškai tvarkingo referendumo Škotijoje ir balsavimo aplinkui patruliuojant ginkluotiems kariams Kryme.

Škotijos pamokos

Bet Škotijos referendumas nėra tiesiog geras pavyzdys, iliustruojantis neteisėtą balsavimą Kryme ir kituose Ukrainos regionuose. Škotų nuosprendis „Ne“ nepriklausomybei taip pat reiškia, kad vien tik patriotizmo ir stiprios nacionalinės tapatybės negana. Nepriklausoma apklausa po referendumo parodė, kad nacionalinis pasididžiavimas ir tapatybė nebuvo tarp svarbiausių priežasčių, lėmusių škotų apsisprendimą. Daugiau nei pusė pasakiusių „Ne“ (57 proc.) tai darė dėl to, kad baiminosi, jog nepriklausomybė keltų pavojų Škotijos narystei Europos Sąjungoje, valiutai, padidintų nedarbą ir infliacijos lygį. Vos daugiau nei ketvirtadalis pasakiusių „Ne“ (27 proc.) teigė, kad jaučia stiprius sentimentus britų istorijai, britiškoms vertybėms ir tradicijoms. O tie škotai, kurie pasisakė už nepriklausomybę, taip pat nebuvo vedami patriotizmo – diduma (74 proc.) savo pasirinkimą aiškino netinkama JK parlamento politika. Taigi, abi pusės rėmėsi gan pragmatiškais motyvais.

Dėl tokio pragmatiškumo, abipusių debatų ir galų gale dėl Jungtinės Karalystės vyriausybės sutikimo leisti rengti tokio pobūdžio referendumą Škotijos atvejis išsiskiria iš visų kitų nepriklausomybės siekiančių judėjimų tiek Europoje, tiek ir už jos ribų. Iš Škotijos galima pasimokyti, kad tautinė tapatybė ne visada yra pagrindinis atsiskyrimo variklis, o ir centrinė vyriausybė nebūtinai pralaimi suteikdama progą demokratiškam referendumui. Lieka tik laukti, kaip šios pamokos atsispindės Katalonijoje lapkričio mėnesį.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras