Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Sankcijos Rusijai – lėtai trenkiantis žaibas (28)

Viktoras Denisenko
2014 10 13

Kai į Rusijos agresiją prieš Ukrainą (Krymo aneksiją) Vakarų pasaulis atsargiai ir nenoriai reagavo pirmąja sankcijų banga – Maskva tik juokėsi. Vėliau, rodydamas, kad yra pasirengęs ilgai konfrontacijai su Vakarais, Kremlius įvedė atsakomąsias sankcijas, uždarydamas savo rinką kai kurioms produktų grupėms iš Vakarų pasaulio, taip pat demonstratyviai pradėdamas ekonomikos perorientavimo į Kiniją procesą. Tačiau, rodos, Maskvos arogancija po truputi blėsta. Sankcijos savo funkciją atlieka – lėtai, bet nenumaldomai.

Galima priminti, kad sprendimas dėl Vakarų atsako Rusijai sankcijų pavidalu buvo gana plačiai kritikuojamas (kritikos tokiam sprendimui negailėjo ir šio straipsnio autorius). Atsakas Rusijai, akiplėšiškai pažeidusiai Ukrainos suverenumą ir teritorinį vientisumą, turėjo būti aiškus, stiprus ir, svarbiausia, žaibiškas. Tačiau tokio pobūdžio atsakui nei Europa, nei JAV nebuvo pasirengusios. Iš esmės, griežtai reakcijai pritrūko politinės valios. Sankcijos tapo kompromisiniu sprendimu tarp galimybės veltis į atvirą konfrontaciją su Rusija ir atvirkščiai – visiškai užmerkti akis į Maskvos veiksmus posovietinėje erdvėje.

Nepaisant visos kritikos, šiandien akivaizdu, kad sankcijos pradėjo veikti. Vaizdžiai tariant, žaibas vis dėlto trenkė ir, matyt, dar trenks, bet tai yra gana lėtas žaibas (suprantama, ši frazė skamba nelogiškai, bet ji gerai charakterizuoja situaciją).

Sankcijų poveikį pajuto didžiosios Rusijos įmonės, atsidūrusios juoduosiuose Vakarų pasaulio sąrašuose. Dėl finansinės pagalbos jos jau kreipėsi į Nacionalinės gerovės fondą (dalis buvusio Stabilizacijos fondo). Tarp kenčiančių dėl sankcijų įmonių – valstybinė naftos ir dujų kompanija „Rosneft“, akcinė bendrovė „Rosnano“ (orientuota į nanotechnologijas) ir dujų bendrovė „Novatek“.

Vis garsiau kalbama ir apie tai, kad draudimas tiekti Rusijai naujausias technologijas žlugdo jos ambicijas. Pavyzdžiui, šis draudimas yra susijęs su naudingųjų iškasenų gavybos technologijomis. Tai užkerta kelią Maskvos svajonėms apie dominavimą Arktyje ir šio regiono išteklių panaudojimą savo tikslams.

Yra nemažai ir kitų požymių, rodančių sankcijų efektyvumą. Pirmiausia tai pingantis rublis. Rusijos valiuta jau pasiekė kelis kurso dolerio ir euro atžvilgiu antirekordus. Pažymima, kad rublio stabilumą neigiamai veikia kitų valiutų pirkimo ažiotažas, kurį demonstruoja stambios Rusijos įmonės (valiuta yra aktyviai superkama dėl poreikio dengti valiutinius kreditus ir baiminantis tolesnio rublio smukimo). Išaugęs valiutos poreikis yra tiesiogiai susijęs su Vakarų sankcijomis, nes jos apsunkino galimybę Rusijos įmonėms gauti valiutinius kreditus užsienyje.

Centriniam Rusijos bankui tenka gelbėti rublį nuo nuvertėjimo. Pranešama, kad per pirmas devynias spalio dienas jis išleido šiam tikslui 4,4 mlrd. JAV dolerių. Kitaip sakant, rublio gelbėjimas kainuoja, ir nemažai. Kitas svarbus dalykas – neatrodo, kad situacija artimiausiu metu galėtų gerėti. Rubliui ir toliau prognozuojami sunkūs laikai.

Nors pažymima, kad piniginio vieneto nuvertėjimas gali pastūmėti ir tam tikrus pozityvius procesus – pavyzdžiui, eksporto skatinimą, eiliniams šalies gyventojams tai dažniausiai tampa rimtu išbandymu. Rusijoje veikiančio Globalizacijos problemų instituto direktorius ekonomistas Michailas Deliaginas akcentuoja socialines rublio nuvertėjimo pasekmes. Jo teigimu, tai yra pirmiausia kainų kilimas ir šalies gyventojų realios perkamosios galios mažėjimas. Pasak M. Deliagino, šie procesai jau atsispindi oficialioje Rusijos statistikoje.

Dar vienas veiksnys, kertantis per rublio stabilumą (ir keliantis grėsmę visai Rusijos ekonomikai), – tai pinganti nafta. Jos kainos kritimą lemia pasaulinis (ir pirmiausia Kinijos) naftos poreikio mažėjimas, švelninamos sankcijos Iranui, bendra didėjanti naftos gavyba pasaulyje (įskaitant ir JAV skalūnų dujų gavybos metu gaunamą naftos kondensatą) ir Saudo Arabijos nuolaidos šio gamtinio ištekliaus pirkėjams.

Jau seniai buvo kalbama, jog Maskva daro didžiulę klaidą, grįsdama šalies ekonomiką vien energetinių išteklių prekyba. Tokie nuogąstavimai skambėjo iš opozicijos atstovų lūpų, bet buvo Kremliaus ignoruojami. Aukštos naftos ir dujų kainos leido Maskvai jaustis absoliučiai ramiai. Tačiau dabar Rusijos valdžia gali įsitikinti, kad liaudiškas patarimas nelaikyti visų kiaušinių vienoje pintinėje vis dar yra aktualus – ir ne tik paprastiems žmonėms, bet ir didelėms valstybėms.

Dėl sankcijų ir pingančios naftos Rusija tampa itin ekonomiškai pažeidžiama. Jau pranešta, kad šiemet Maskva neįneš papildomų lėšų į savo Stabilizacijos fondą, o jeigu nafta ir toliau pigs – neatmetama galimybė, kad gali tekti pasinaudoti ir turimomis fondo lėšomis, kurios buvo kaupiamos juodai dienai.

Kitos Rusijos problemos, susijusios su sankcijomis, yra gerokai mažesnės, nei planuota, ekonomikos augimas (taip, Rusijos ekonomika vis dėlto auga, bet ne 2 proc., kaip buvo prognozuojama iki visą regioną sudrebinusių įvykių, o ne daugiau kaip 0,5 proc., ir galimas dalykas, kad iki metų pabaigos augimas taps nulinis). Apskritai atrodo, kad pildosi blogiausios prognozės, kurios buvo minėtos ankstesniame straipsnyje šia tema.

Tenka konstatuoti, kad pinigai ir toliau bėga iš Rusijos. Pirmą šių metų pusmetį kapitalo prognozė buvo padidinta nuo 25 mlrd. iki 60–100 mlrd. JAV dolerių. Šiandien jau galima kalbėti ne apie prognozes, o apie realybę. Rusijos centrinio banko paskaičiavimais, per devynis šių metų mėnesius iš Rusijos nutekėjo jau kiek daugiau nei 85 mlrd. JAV dolerių.

Kaip yla iš maišo lenda ir informacija apie strateginio lygmens ekonominius Rusijos susitarimus su Kinija, kurie, pasirodo, artimiausio dešimtmečio perspektyvoje bus naudingi Pekinui, o ne Maskvai. Jei susitarimą dėl dujotiekio „Sibiro galia“, kuris turėtų perorientuoti rusiškų dujų srautus iš Europos į Kiniją, ir galima būtų vertinti kaip Maskvos pergalę – tai tik kaip simbolinę ir propagandinę, nes ši „pergalė“ neturi nieko bendro su realiu finansiniu interesu. Atrodo, kad savo sąlygas šiame bendradarbiavime Rusijai diktuos Kinija, o ne atvirkščiai. Neatmetama galimybė, kad realizuodama šį susitarimą Maskva galiausiai patirs nuostolį.

Visa tai nežada nieko gero Rusijai (be to, Maskva dar labiau stumia save į kampą „atsakomosiomis sankcijomis“ ir pavojingu flirtu su Kinija). Atrodo, kad Kremliui ateina juodos dienos, kurias jis pats sau sukūrė.

Žinoma, vargu ar realizuosis kokie nors apokaliptiniai scenarijai, jog itin kritusios naftos kainos lems Rusijos Federacijos subyrėjimą. Galiausiai, pernelyg žema vadinamojo juodojo aukso kaina yra nenaudinga ne vien Rusijai, bet ir daugeliui kitų naftos eksportuotojų, tad prognozuojama, kad artimiausiu metu ji stabilizuosis ir vis vien išliks palyginti aukšta. Tačiau Maskvai vis dėlto teks susiveržti diržus, o tai reiškia, kad sankcijos veikia, jos yra jaučiamos ir, galima sakyti, yra veiksmingos.

Kita vertus, nereikia pamiršti, jog tuomet, kai Rusija pagaliau pajuto sankcijų poveikį, Ukraina atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Prie prarasto Krymo problemos tenka paminėti ir besiformuojančią įšaldyto konflikto situaciją rytų Ukrainoje. Kitaip sakant, Rusijai taikomos sankcijos nepadėjo (ir greičiausiai nepadės) atkurti Ukrainos teritorinio vientisumo, neišsprendė sudėtingos politinės situacijos, kurioje atsidūrė Kijevas. Tačiau ar tikrai sankcijos buvo skirtos Ukrainai gelbėti? Šis klausimas yra filosofinio pobūdžio.

Pakartosiu nenaują mintį, kad užpuldamas Ukrainą (o anksčiau – Gruziją) V. Putinas tikrino savo galimybių ribas, norėjo pamatyti, kiek plačiai jam bus leista veikti. Vakarų pasaulis iš pat pradžių nenorėjo žaisti šio žaidimo, naiviai manydamas, kad bet kokias ribas tarptautinėje politikoje turi brėžti tarptautinės teisės normos ir valstybių vadovų sveikas protas. Tačiau Maskvos veiksmai vis dėlto privertė Vakarų pasaulio atstovus pažymėti šias įsivaizduojamas stop linijas sankcijomis.

Tikėtina, kad sankcijų poveikis jei ne sustabdys, tai bent pristabdys Rusiją ir apribos jos apetitą. Esant finansiniams sunkumams nėra lengva planuoti ir vykdyti ekspansinę politiką. Kita vertus, galima svarstyti ir blogąjį scenarijų. Ko gero, tokiu scenarijumi taptų Rusijos slinktis Šiaurės Korėjos modelio link – isteriška mobilizacija aplink lyderį, kaltės dėl visų nesėkmių suvertimas „klastingiems Vakarams“, visos kasdienybės pajungimas pasirengimui globaliam konfliktui ir pan. Deja, bet tokio varianto (su visomis nemaloniomis jo pasekmėmis) atmesti irgi negalima.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 28)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras