Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rusija: informacinė visuomenė ir nauja geležinė uždanga (26)

Viktoras Denisenko
2014 10 22

Žiniasklaidos laisvės suvaržymas tapo vienu iš kertinių dabartinio politinio Rusijos režimo akmenų. Kita vertus, šiais laikais jau nebeįmanoma pasiekti informacinio lauko kontrolės vien apribojant žiniasklaidos priemonių nepriklausomybę ir savarankiškumą. Globali informacinė erdvė paverčia totalios informacijos kontrolės idėją visiška utopija. Tačiau nelaisvos šalys nenori taikytis su tokia situacija, nes mato joje tiesioginę grėsmę sau. Kovoti su nevaržoma informacijos laisve bando ir Maskva.

Politika ar verslas?

Nauju puolimu prieš nepriklausomą žiniasklaidą tapo Rusijos Dūmos priimtas įstatymas, kad užsienio kompanijos ar privatūs asmenys užsieniečiai negali valdyti daugiau negu 20 proc. Rusijoje įregistruotos žiniasklaidos priemonės akcijų. Toks įstatymas buvo vienareikšmiškai įvertintas kaip dar vienas žingsnis, apribojantis žiniasklaidos laisvę, tačiau dėl tikrų jo intencijų galima ir pasiginčyti.

Patys Dūmos deputatai neslepia, kad toks įstatyminis aktas yra vykstančio informacinio karo išdava. Tebesitęsiant Rusijos konfrontacijai su Vakarų pasauliu dėl Ukrainos, valdžios vyrai ir moterys susirūpino, kad informacinėje erdvėje atsispindėtų tik „teisinga“ (suprask – naudinga Kremliui) informacija.

Apribodami užsienio kapitalo dalį žiniasklaidos priemonėse iki 20 proc. akcijų, deputatai užkirto kelią užsienio kapitalo įmonėms valdyti jas ir daryti įtaką jų redakcinei politikai. Čia galima matyti gana aiškią strategiją: užsienio kapitalas, ypač jeigu jam priklauso kontrolinis akcijų paketas, gali daugiau ar mažiau apsaugoti žiniasklaidos priemonę bent jau nuo politinės įtakos, o (vien) Rusijoje dirbančios įmonės pačios priklauso nuo režimo nuotaikų, yra pažeidžiamos ir paveikiamos.

Žiūrint iš šio požiūrio taško, tenka kalbėti apie dar vieną Rusijos valdžios veiksmą, nukreiptą prieš spaudos (ir plačiau – žiniasklaidos) laisvę.

Tačiau taip pat galima užduoti klausimą: ar tikrai Maskvai reikėjo šio apribojimo kaip priemonės informaciniame kare, siekiant „apsaugoti“ savo vidinę auditoriją nuo kitokio nei Rusijoje oficialiai įtvirtintas požiūrio į įvykius Ukrainoje? Kremlius ir taip gana efektyviai kontroliuoja visas pagrindines žiniasklaidos priemones (tiesiogiai ar per valdžiai artimas struktūras ir verslininkus). Taip pat nepastebėta jokių tendencijų, kurios leistų įtarti, jog dabar užsienio kapitalo įmonės pradės masiškai steigti Rusijoje žiniasklaidos priemones, kurios galėtų sugriauti Rusijos visuomenės sąmonėje sukonstruotą pasaulio vaizdą.

Įtariama, kad už sprendimo apriboti užsienio kapitalo dalį Rusijos žiniasklaidoje iš tikrųjų slypi verslo interesai. Šis sprendimas pirmiausia palies ne aktualijų žiniasklaidą, o iliustruotus žurnalus (tokius gerai žinomus prekės ženklus kaip „Esquire“, „GQ“, „Cosmopolitan“, „National Geographic“ ir pan.) bei pažintinius ir pramoginius televizijos kanalus („Discovery“, „Disney“, „Eurosport“ ir t. t.). Tad esminis tokio politinio sprendimo rezultatas – galimybė sumažinti konkurenciją pramoginės televizijos srityje ir padalinti tarp savų iliustruotų žurnalų reklamos rinką.

Kad verslo interesas (suprantama, pasinaudojus politine konjunktūra) šiuo atveju gali būti pirminis, rodo ir tai, jog žiniasklaidos priemonių savininkams iš užsienio suteiktas gana ilgas terminas, per kurį akcijų dalies klausimas turi būti sutvarkytas pagal naujus reikalavimus. Viskas turi būti padaryta iki 2017 metų vasario mėnesio. Rimtam atsakui į informacinį karą tai pernelyg lėtai veikianti priemonė.

Kinijos keliu

Labiau neraminti Rusijos gyventojus turėtų šalies valdžios pasvarstymai apie internetą. Šis globalus informacijos perdavimo kanalas iš esmės yra nekontroliuojamas (ir tai vėlgi yra visų nelaisvų režimų galvos skausmas).

Ramiai miegoti Kremliui neleidžia ir tai, kad internetas (pirmiausia – įvairaus pobūdžio socialiniai tinklai) atlieka vis didesnį vaidmenį ir vadinamosiose spalvotose revoliucijose bei apskritai pilietiniuose neramumuose, kurių taip bijo dabartinė Rusijos valdžia.

Kita vertus, rusiškasis interneto segmentas (vadinamasis runetas) yra gana neblogai išplėtotas, turi turtingą istoriją (įvairių entuziastų pastangomis runetas pradėjo sparčiai augti dar praėjusio amžiaus pabaigoje) – dėl šių priežasčių supančioti jį nėra taip lengva. Maskvai tenka ieškoti pretekstų, kurie leistų taikyti apribojimus globaliai informacinei erdvei. Tokį procesą kaip tik galima stebėti šiuo metu.

Didelę paslaugą Rusijos valdžiai padarė žinomas bėglys iš JAV Edvardas Snowdenas, kuris prabilo apie slaptųjų Amerikos tarnybų vykdomą veiklą, susijusią su paprastų piliečių šnipinėjimu informacinėje erdvėje. Iš čia atsirado idee fix, kad visa Rusijos interneto vartotojų informacija (jų registracijos duomenys įvairiuose tinklalapiuose, tinkle vartojami slapyvardžiai bei slaptažodžiai ir pan.) būtų perkelta ir laikoma serveriuose šalies teritorijoje. Visi pagrindiniai runeto resursai taip pat turėtų būti laikomi vien rusiškuose serveriuose. Ši idėja pateisinama noru apsaugoti asmeninius Rusijos piliečių duomenis nuo užsienio (pirmiausia – JAV) žvalgybos struktūrų. Net pats Vladimiras Putinas yra viešai pareiškęs, kad internetas „atsirado kaip specialusis CŽV projektas“, ir pasidalijo idėja apie internetą, kuris „užtikrintų mūsų (t. y. Rusijos – V. D.) interesus“.

Tačiau iš tokio pobūdžio retorikos kyšo didelės svajonių apie interneto kontrolę ausys. Priverstinis runeto segmentų – pirmiausia serverių su atitinkamais duomenimis – perkėlimas į Rusijos teritoriją suteiktų valstybei galimybę efektyviau kontroliuoti šiuos išteklius (blokuoti tam tikrus tinklalapius, kontroliuoti informacijos sklaidą). Taip pat numanoma, jog interneto vartotojų duomenų saugojimas šalies teritorijoje yra reikalingas Rusijos valdžiai pirmiausia dėl to, kad jos specialiosios tarnybos turėtų prieigą prie šių duomenų ir galėtų identifikuoti ir atsekti valdžiai potencialiai pavojingus asmenis (pavyzdžiui, bet kurį žmogų, bandantį su socialinių tinklų pagalba koordinuoti kokios nors protesto akcijos organizavimą).

Natūrali tokių tendencijų raida – judėjimas link savo – apriboto ir iš dalies kontroliuojamo (arba „prijaukinto“) – interneto. Čia Rusijai nereikia toli ieškoti pavyzdžių – užtenka pažiūrėti į Kiniją.

Iš tikrųjų Rusijai nebūtų labai sunku padaryti tokį žingsnį. Dauguma populiarių internetinių priemonių turi atitinkamas rusiškas alternatyvas. Visiškos runeto „autonomijos“ atveju paieškos sistemą „Google“ pakeistų Rusijoje sukurtos sistemos „Rambler“ ir „Yandex“, socialinį tinklą „Facebook“ – rusiški „Odnoklasniki“ ir „Vkontakte“ (beje, šio tinklo įkūrėjas Pavlas Durovas 2014 metų pradžioje pardavė savo aktyvus ir išvažiavo į užsienį, pareiškęs, kad šiuo metu Rusijoje neįmanoma nepriklausomai plėtoti internetinio verslo), vaizdo įrašų svetainę „Youtube“ galutinai pakeistų „Rutube“ ir pan. Kol kas runete nėra analogo gal tik mikrotinklaraščių tinklui „Tweeter“, tačiau čia savo paslaugas vėlgi galėtų pasiūlyti kinai su patikimu (t. y. kontroliuojamu) analogu „Weibo“. Žinoma, prieš įgyvendinant šį grandiozinį projektą – rusiškas internetas Rusijai – Maskvai tektų pasirūpinti, kad iš visų minėtų tinklalapių būtų išstumtas užsienio kapitalas (tačiau tam galbūt užtektų tiesiog dar vieno atitinkamo įstatyminio akto).

Kontrolė: utopija ar realybė?

Aptariamoje temoje yra tik vienas paradoksalus aspektas. Nors Rusijos atveju netenka kalbėti apie pilietinę visuomenę, yra galimybė kalbėti apie informacinę visuomenę. Šiuo metu apie 66 proc. suaugusių Rusijos gyventojų priskiriami prie nuolatinių interneto vartotojų (pagal metodologiją – bent kartą per mėnesį naršo internete). Dauguma jų ieško virtualioje erdvėje ne alternatyvios politinės informacijos, o pramogų. Tačiau sprendimas apriboti internetą – labiau jį kontroliuoti – gali paliesti ir apolitiškų interneto vartotojų interesus, sukelti nepasitenkinimą valdžios veiksmais.

Kita vertus, internetas yra pirmiausia jaunų žmonių, o tai iš esmės reiškia – ateities – medija (pagal tuos pačius statistinius duomenis, 89 proc. 12–17 metų paauglių Rusijoje naršo internete kasdien). Rusijos valdžiai, norinčiai ir ateityje turėti galimybę efektyviai skleisti propagandą ir kontroliuoti informacinę erdvę, norom nenorom tenka svarstyti įvairius interneto kontrolės variantus.

Lieka klausimas: ar globalios informacijos amžiuje iš viso įmanoma lokalaus informacinio lauko kontrolė? Net straipsnio pradžioje minėtas sprendimas apriboti užsienio kapitalą Rusijos žiniasklaidos priemonėse 20 proc. dalimi iš esmės yra niekinis (ir greičiausiai, kaip ir buvo minėta, atspindi tik kai kurių suinteresuotų asmenų verslo interesus). Pavyzdžiui, buvusi portalo „Lenta.ru“ redakcija, išėjusi iš šios žiniasklaidos priemonės kartu su pašalinta iš jos vyriausiąja redaktore Galina Timčenko, šiuo metu pradeda naują informacinį projektą „Meduza.io“. Įdomu tai, kad projekto redakcija yra įsikūrusi Rygoje, o pats tinklalapis įregistruotas kaip žiniasklaidos priemonė Latvijoje, nors iš esmės tai bus naujienų portalas, skirtas Rusijos informacinei erdvei ir orientuotas į ją.

Panašių pavyzdžių galima aptikti ir daugiau. Informacija XXI a. iš tikrųjų neturi ribų, tad, siekiant išlaikyti monopolį ir kontrolę, Maskvai teks išrasti naują geležinę uždangą – tik dabar informacinėje erdvėje. Tačiau nėra jokių abejonių, kad toje uždangoje akimirksniu atsiras nemažai plyšių. Jų galima būtų išvengti tik vienu atveju – jei Rusija nueitų Šiaurės Korėjos keliu, tačiau toks scenarijus yra beveik neįmanomas (nebent – kaip šiandieninio valdančiojo režimo visiškos nevilties gestas).

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 26)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras