Metų pradžioje žiniasklaidoje garsiai nuskambėjo pranešimai, kad Irano dvasinis vadovas ajatola Ali Khamenei pasiūlė Rusijos vyriausybei bendradarbiauti dujų gavybos ir tiekimo srityje ir sukurti panašų į OPEC kartelį. Pasiūlymas pateiktas Rusijos Federacijos Saugumo tarybos sekretoriaus Igorio Ivanovo vizito Irane metu. Tai ypač suneramino Europos Sąjungą, kuri labai jautriai reaguoja į bet kokius įvykius, galinčius paveikti jos ir taip trapų energetinį saugumą. Kaip teigiama Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje, ES priklausomybė nuo energijos šaltinių dabar yra 50 proc., o iki 2030 metų padidės iki 94 proc. nuo naftos ir iki 84 proc. nuo dujų importo. Dar 2006 metais NATO ekspertų grupė slaptoje ataskaitoje, kuri vis tiek tapo žinoma žiniasklaidai, teigė, kad Rusija rengiasi kurti „dujų OPEC”, o tai smarkiai padidintų Kremliaus įtaką Senajame žemyne. Ekspertai pateikė pavyzdį: NATO bombarduojant Jugoslaviją, Rusijos vyriausybė ketino nutraukti dujų tiekimą Europai. Komentuodamas garsiai išsakytą Irano lyderių pasiūlymą, prezidentas Vladimiras Putinas mįslingai pareiškė, kad idėja įdomi. Gali būti, kad šios įdomios idėjos įgyvendinimas ir prasidėjo nuo Rusijos vadovo kelionės po Persų įlankos šalis: Katarą, Saudo Arabiją, Jordaniją, per kurią daugiausia dėmesio buvo skiriama ekonominiam bendradarbiavimui.

Dabartinės Rusijos elitas, kur daugumą sudaro išeiviai iš SSRS specialiųjų tarnybų, verslininkų ir politikų lūpomis išsakė paramą šiam projektui. Daugelis jų mano, kad Rusija pirmiausia laimėtų ekonomiškai, nes galėtų kontroliuoti dujų gavybos lygį, pasaulines kainas, reguliuoti paskirstymą vartotojams. Taip pat, o gal net daug labiau, masina ir politinės įtakos didėjimo perspektyva. Tačiau kartelio su Iranu kūrimas yra labiau politinis sprendimas, nes jame svarbiausias Rusijos partneris būtų Iranas, kurio tarptautinė padėtis dėl neaiškios atominės programos sudėtinga, ir jis savaime suinteresuotas Rusijos užnugariu. Rusijos vadovus baugina nestabilumas ir galimos JAV ir Izraelio atakos prieš Iraną. Demonstratyvus Rusijos ir Irano sąjungos sudarymas pablogintų ir taip jau ne pačius geriausius ES ir Rusijos santykius, sustiprintų antirusiškas nuotaikas Senojo kontinento sotinėse ir vadovų kabinetuose, o tai Kremliui būtų ne į naudą, ypač po skandalingų A. Litvinenkos ir A. Politkovskajos nužudymų ir energijos tiekimo nesklandumų.

Irano pasiūlymas iš esmės yra politinis manevras, tačiau Rusija, labai tikėtina, pasinaudos juo. „Dujų OPEC” idėja negali būti realizuota labai greitai, nes reikia suderinti daug svarbių klausimų: kaip organizacija bus valdoma, kokia bus sprendimų priėmimo tvarka, pasaulinės dujų kainos nustatymo metodika (juk dujų biržos nėra). Vis dėlto kartelio kūrimo svarstymas aukščiausiu lygiu rodo, kad dujų eksportuotojai gali rasti bendrą kalbą. Europai tokia įvykių eiga nieko gero nežada. Kadangi ji yra pagrindinė importuotoja, susidūrimas su stipria dujų monopolija būtų neišvengiamas. Palyginimui: naftos kartelį sudaro 11 šalių, kurios kontroliuoja 2/3 naftos išteklių ir 35 proc. gavybos. Dujų kartelis būtų gerokai  mažesnis: 3 šalys – Rusija, Iranas, Kataras kontroliuotų 57 proc. visų žinomų pasaulio dujų išteklių. Europai kelia nerimą ir Rusijos sandėriai su Alžyru, kuris yra dalinė alternatyva Rusijos dujų tiekimui. Alžyro prezidentas Abdulazizas Buteflika pareiškė, kad pritaria minčiai sukurti tokią organizaciją. Rusijos pramonės ir energetikos ministras V. Christenko vizito Alžyre metu pasirašė memorandumą su šios šalies energetikos ministru dėl bendradarbiavimo, o „Gazprom” savo ruožtu - su Alžyro dujų kompanija „Sonatrach”. Memorandumas atveria plačius kelius glaudžiam ir visapusiam bendradarbiavimui dujų sektoriuje: keitimuisi aktyvais žvalgybos ir gavybos srityje, bendrų įmonių steigimui, bendram dalyvavimui kontraktuose dėl telkinių žvalgybos, dujų tiekimo rinkos optimizavimui. Memorandume užfiksuoto „rinkos optimizavimo” principo (iš esmės tai „guminis“ terminas) taikymas gali turėti svarią įtaką ES energetinio saugumo politikai, ypač žinant, kad Alžyras ir Rusija tiekia 40 proc. Europai reikalingų dujų kiekio. Pavyzdžiui, Lenkija stato suskystintų dujų terminalą, kuris priimtų dujas iš Alžyro, tačiau kartelis palaidotų lenkų planus apsisaugoti nuo Rusijos įtakos. Nebeveiksmingi atrodo ir Briuselio valdininkų reikalavimai liberalizuoti Rusijos ir ES šalių energetikos rinką. ES biurokratai tikėjosi, kad susikūrusios dujų bendrovės konkuruos dėl tiekimų Europai ir tai savaime laiduos ES saugumą energetikos srityje.

Dujų kartelio sudarymas leistų Rusijos valdžiai sustiprinti savo pozicijas Kinijos atžvilgiu tiek ekonomiškai, tiek politiškai, nes augančiam šios šalies ūkiui reikia labai daug energijos, kurios pati Kinija neturi pakankamai. Kol kas Kinija gali spausti Rusiją sumažinti dujų kainas, nes „Gazprom” konkurentai tebėra Vidurinės Azijos šalys (pirmiausia Turkmėnistanas ir Kazachstanas). Tų šalių įstojimas į „dujų OPEC” sumaišytų Pekino kortas ir Kinija būtų priversta daryti nuolaidų Kremliui, ko jis ir siekia.

Galingo ir politiškai įtakingo pasaulinio dujų kartelio kūrimas masina ne tik Rusiją. Parama šiam projektui ateina iš įvairių pasaulio vietų. Venesuela ir mažutė valstybėlė Trinidadas ir Tobagas taip pat parėmė projektą, o jos turi gana solidžius dujų išteklius. Žodžiu, užsimota plačiai.

Nors Dujas eksportuojančių valstybių forumo (DEVF) susitikimas Dohoje, Kataro sostinėje, kartelio neįkūrė, o Kataro naftos naftos ministras dievagojosi, kad nekenčia žodžio „kartelis”, tačiau visiems aišku, kad ketinimo neatsisakyta, tik finalinis veiksmas nukeltas į kitus metus. Tai rodo darbo grupės sudarymas dujų kainų metodologijai nustatyti, Rusijos užmojis vadovauti dujų rinkos tyrimams ir pažadai apmokėti darbo grupės išlaidas. Senovėje buvo sakoma, kad galutinis žodis priklauso Romai. Dabar galima sakyti, kad jis priklausys Maskvai, nes lemiamas DEVF susitikimas vyks Maskvoje 2008 metais. Ten planuojama įkurti ir nuolatinę vykdomąją instituciją – sekretoriatą. Ar tik neteks sudainuoti rusišką liaudies dainą: „kak izvestno, vsia zemlia načinajetsia s Kremlia” („kaip žinia, visas pasaulis prasideda nuo Kremliaus”)!?

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.