Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Apie vieną JAV viceprezidento J. Bideno paskaitą (25)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2014 10 24

Spalio 2 d. perskaitęs paskaitą Harvardo universiteto Politikos institute, JAV viceprezidentas J. Bidenas tapo žinių žvaigžde ir diplomatinės įtampos tarp Amerikos ir jos sąjungininkų priežastimi. Didžiausią ažiotažą sukėlė du jo teiginiai: apie spaudimą Europai dėl sankcijų Rusijos atžvilgiu ir apie kai kurių Artimųjų ir Vidurio Rytų valstybių vaidmenį kovos su „Irako ir Levanto islamo valstybės“ (ILIV) radikalais kontekste. Kaip galima interpretuoti tokius Jungtinių Valstijų viceprezidento pareiškimus?

Pradėkime nuo citavimo. „Tai tiesa – jie nenorėjo to daryti, bet Amerikos lyderystė ir prezidento Obamos atkaklumas, dažnai pastatantis Europą į nepatogią padėtį dėl jos nenoro naudoti išlaidas atnešančių ekonominių smūgių padarė savo“, – pažymėjo J. Bidenas. Taip pat jis pareiškė: „Aš nuolatos sakydavau, kad didžiausia mūsų problema – mūsų sąjungininkai regione, kurie buvo mūsų didžiausia problema Sirijoje. Turkai, (...) sauditai, Emyratų atstovai ir t. t. Ką jie darė? Jie taip norėjo nuversti Assadą ir galiausiai sukelti sunitų ir šiitų karą, [kad] įpumpavo šimtus milijonų dolerių ir dešimtis, tūkstančius tonų ginklų į visų, kas tik buvo pasiruošęs kariauti su Assadu, rankas, nepaisydami to, jog paramą gaudavo „Al Nusra“, „Al Qaeda“ ir džihadistai, atkeliaujantys iš kitų pasaulio vietų.“

Europa į J. Bideno pastebėjimus sureagavo švelniai. Naujoji ES atstovė užsienio politikai F. Mogherini pažymėjo, kad ją „truputį nustebino“ JAV viceprezidento žodžiai. „Buvo globalios pastangos, kurios buvo koordinuojamos tarptautiniu lygmeniu. Sprendimai, kuriuos priimdavo Europos Taryba, niekada nebuvo lengvi, bet jie visuomet buvo nepriklausomi (...) ir rėmėsi (...) europinėmis diskusijomis“, – konstatavo ES diplomatijos vadovė. Tie, kuriuos apkaltino parama teroristams, pareikalavo atsiprašymų (pavyzdžiui, Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas).

J. Bidenas visų atsiprašė, bet esmės tai nekeičia. Kaip sakoma, žodis – ne žvirblis. Pagaliau, tarptautinėje politikoje nebūna atsitiktinių nežinia kam adresuotų pareiškimų (ypač tokios svarbos). Todėl verta paanalizuoti, kokią žinią norėjo pasiųsti JAV viceprezidentas.

Europos atveju viskas atrodo gana paprasta. Didelė dalis tarptautinės politikos ekspertų pažymi, kad tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos atsinaujina šaltasis karas (kieno iniciatyva – kitas klausimas). Darant tokią prielaidą, Ukraina yra kovos dėl geopolitinės įtakos arena ir geras pretekstas padaryti taip, kad Maskvai skaudėtų (įvesti ekonomines sankcijas). Bet bėda ta, kad ekonominiai Rusijos ryšiai su JAV nėra stiprūs, todėl vien amerikietiškos sankcijos Kremliui yra nekenksmingos. Taigi Vašingtonui reikalinga Briuselio parama, nes ekonominis Europos bendradarbiavimas su Rusija yra kur kas glaudesnis. Savaime suprantama, kad europiečiai dėl tos pačios priežasties skeptiškiau žiūri į naują šaltąjį karą su Maskva: vertybės, žinoma, gerai, bet pelnas irgi svarbu, juolab kad Ukrainos praradimas Europos Sąjungai geopolitine prasme nėra gyvybės ar mirties klausimas (istoriškai tai – ne europinė geopolitinė erdvė).

Todėl Amerikai teko paspausti Briuselį, kad jis su didesniu entuziazmu spaustų Rusiją. O J. Bideno pareiškimą galima traktuoti kaip žinią, jog Europai „turėtų būti gėda dėl savo elgesio“ (nenoro aukoti savo ekonominių interesų vardan vertybių). Kitaip tariant, dabar, jeigu Rusija tęs agresiją Ukrainoje, Europos Sąjungai bus dar sunkiau paaiškinti savo neveiksnumą, nes tada vertybių požiūriu principingos Amerikos fone ji atrodys kaip ciniška realistinė galia (nors vaizduoja save kaip vertybinę).

Dar J. Bideno pareiškimas reiškia, kad JAV balsas Europoje išlieka stiprus (dominuojantis). Kaip geopolitinės tapatybės prasme neapibrėžtas subjektas su daugybe skirtingų interesų, ES yra lengvas grobis didelėms galioms su aiškia strategija. Pasirinkimas paprastas – eurazijizmas arba atlantizmas, ir pastarasis, atrodo, laimi. Taigi, atrodo, iš tiesų grįžta šaltojo karo, kurio vieną frontą sudaro vieningi Vakarai su JAV priešakyje, laikai.

Vienintelis dalykas, kuris dar būtinas šioje situacijoje – energetinė Amerikos pagalba Europai. Rusija iš dalies pagrįstai teigia, kad, realizuodamas Vašingtono interesą, Briuselis iš esmės mažina ne tik Rusijos, bet ir savo ekonominį konkurencingumą. Šiame kontekste kyla klausimas: gal Amerika nori susilpninti ne tik Rusiją, bet ir Europą kaip konkurentę? Toks požiūris į ES duotų tik trumpalaikį rezultatą – anksčiau ar vėliau europiečiai pasakys „gana“ ir pereis į Rusijos pusę. Tačiau toks perėjimas mažai tikėtinas. Tik Amerika privalo duoti europiečiams „saldainį“ (pigesnius energetinius resursus). Tuomet Europa ne tik laipsniškai atsikratys energetinės priklausomybės nuo Rusijos, bet ir taps nuoseklia Vašingtono sąjungininke, kurios nereikės įtikinėti veikti kolektyviai vardan bendrų geopolitinių interesų.

Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose situacija kitokia. Savo ankstesniuose straipsniuose esu daręs prielaidą, kad Amerikos elite konkuruoja dvi stovyklos, kurios savaip įsivaizduoja, kas yra pagrindinis šalies priešas ir kaip geriau siekti JAV interesų: „vanagai“ nori nestabilumo Rusijos pasienyje ir arabų pasaulyje, o jų priešininkai (su B. Obama priešakyje) siekia stabilizuoti pastarąjį (pasiekiant kompromisą su Iranu), susitarti su Maskva (atiduodant jai posovietinę erdvę) ir imtis Kinijos.

Ukrainos krizė ir ILIV grėsmė pastebimai komplikavo B. Obamos padėtį. Su Rusija konfliktas („vanagai“ parėmė Maidaną, o Rusija sureagavo, nepalikdama JAV prezidentui erdvės manevrui). Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose teko pradėti naują karinę operaciją, kurios B. Obama labai nenorėjo (kol kas tai tik oro smūgiai, bet Amerikos jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas M. Dempsey jau pareiškė, kad be normalių veiksmų žemėje – kas tai bebūtų – nieko nebus).

Šiame kontekste J. Bideno paminėti turkai, sauditai ir Emyratų atstovai yra pagrindiniai Amerikos „vanagų“ talkininkai regione, siekiantys (taip pat JAV rankomis) geopolitinio Irano pralaimėjimo (t. y. žlugdantys B. Obamos pastangas pasiekti su juo susitarimą), o tai per krizę Sirijoje ir Irake veda prie regioninės suirutės. Jie iš tiesų gerokai prisidėjo prie ILIV atsiradimo, ir B. Obama, kaip ir Ukrainos atveju, negalėjo nereaguoti, o viceprezidento žodžiai gali reikšti štai ką: „Jūs užsižaidėte ir prisidirbote, tai dabar ir kariaukite ant žemės su ILIV“ (pavyzdžiui, Turkija). Kitaip tariant, JAV vadovas bando pritaikyti garsios sovietinės komedijos principą „Kas mums trukdo, tas mums padės“, bet kol kas iniciatyva tiek Ukrainoje (Europoje), tiek Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, atrodo, yra „vanagų“ rankose.

Štai tokia paskaita.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 25)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras