Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rusija pradeda, Kinija laimi (45)

Viktoras Denisenko
2014 10 29

Besitęsiant Rusijos santykių su Vakarų pasauliu krizei, kilusiai dėl įvykių Ukrainoje, Maskva demonstratyviai perorientuoja savo ekonomikos vektorių į Aziją. Tiksliau, į pagrindinę regiono žaidėją – Kiniją. Tačiau tai, kas Kremliui atrodo kaip sėkmingas strateginis ėjimas, iš tikrųjų gali būti kelias į spąstus.

Potencialaus Kinijos pavojaus Rusijai tema nėra nauja. Ji gana aktyviai aptarinėjama pastarąjį dešimtmetį, kai tapo aišku, kad geopolitinėje priešpriešoje su Vakarų pasauliu Rusija aktyviai ieško sąjungininkų ir kad jos žvilgsnis vis dažniau krypsta link Pekino. Šiame straipsnyje bus pabandyta išvardinti santykių su Kinija iliuzijas, kuriomis gyvena dabartinė Rusijos valdžia, ir atitinkamus pavojus, atsirandančius dėl šių iliuzijų (ar tiesiog Kremliaus užsispyrimo).

Esminė iliuzija: Kinija –Rusijos draugė. Maskva yra gana nuoširdžiai susigyvenusi su šia mintimi. Atrodytų, kad tokiam požiūriui apie šiltą Pekino ir Maskvos draugystę iš tikrųjų yra pagrindo. Kinija nejaučia didesnės simpatijos Vakarų pasauliui – ir dėl istorinių, ir dėl ideologinių priežasčių. Taip pat Kinija, kaip pagrindinė kylanti pasaulio ekonominė galybė, natūraliai dalyvauja konkurencinėje kovoje su Vakarų pasaulio flagmanu – JAV. Tačiau konkurencija automatiškai nereiškia konfrontacijos. Pekinas supranta, kad JAV kol kas vis dar yra pirmoji pasaulio ekonomika, o ir Vašingtonas jau seniai vertina Kiniją labai rimtai. Tad šiame lygmenyje tarp Pekino ir Vašingtono yra, ko gero, net daugiau tarpusavio supratimo nei tarp Pekino ir Maskvos. Žinoma, čia irgi aptinkama tam tikrų niuansų. Metų pradžioje žurnale „Foreign Affairs“ pasirodė straipsnis, kuriame teigiama, kad Kinija pradeda stumti užsienio (pirmiausia JAV) įmones iš savo rinkos, o tai gali atšaldyti Pekino ir Vašingtono santykius, kuriuose pastaruoju metu labiau dominavo ne grynai politinis, o minėtas ekonominis lygmuo.

Kitas dalykas – vertybiniai Kinijos ir Vakarų pasaulio nesutarimai. Šiame lygmenyje kaip tik savo dvasinį artumą su Kinija jaučia dabartinė Rusija. Tiek Kinija, tiek Rusija sulaukia daug priekaištų dėl žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų. Ir Kinija, ir Rusija mano, kad tai yra jų vidinis reikalas, ir pasisako prieš bet kokius tarptautinės bendruomenės bandymus viešai kelti atitinkamus klausimus. Tačiau šis sąlyčio taškas vis dėlto yra pernelyg silpnas (ir nepakankamas), kad taptų tvirtos ir nuoširdžios tarptautinės draugystės pamatu.

Taip pat pastebima Rusijos ir Kinijos sąveika Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje ir platesniu – Jungtinių Tautų Organizacijos – lygmeniu. Tai leidžia Maskvai teigti, kad Pekinas palaiko jos politiką, tačiau šis teiginys irgi yra pernelyg spekuliatyvus. Kinija – ir dėl Tibeto klausimo, ir dėl dabartinių protestų Honkonge – negatyviai žiūri į bet kokias separatistines tendencijas ir jų palaikymą. O žaisti „separatizmą“ kaimyninėse teritorijose yra esminė dabartinės Rusijos taktika, kurią Kremlius puoselėja ir tobulina.

Tad stipria draugyste su Kinija tiki pirmiausia pati Rusija. Vargu ar tokia iliuzija egzistuoja Kinijoje, tačiau griauti jos Pekinas irgi neskuba. Kinija žino, kad ši iliuzija leidžia jai pasiekti kai kurių savų tikslų.

Kaip ir minėta, puoselėdama amžinos draugystės su Kinija iliuziją Maskva pradėjo savo rinkos perorientavimą į Rytų kaimynę. Kalba pirmiausia sukasi apie energetinių resursų rinką. Augančiai Kinijos ekonomikai reikia nemažai tokių išteklių kaip nafta ir dujos. Čia Maskva pamatė gerą galimybę atkeršyti Vakarų pasauliui už jai įvestas sankcijas. Šio keršto esmė – sumažinti (ar apskritai nutraukti) minėtų išteklių pardavimą Vakarų Europai, į kurią ilgą laiką buvo orientuojamasi kaip į pagrindinę šių išteklių rinką, ir parduoti visa tai Kinijai, kuri netaiko Rusijai sankcijų ir oficialiai nesmerkia jos veiksmų artimiausių kaimynių atžvilgiu.

Galima prisiminti ir tai, kad Rusija naudojo energetinius išteklius (ir jų eksportą) kaip vieną svarbiausių politinio spaudimo priemonių, jos ypač aktyviai buvo taikomos vadinamajam artimajam užsieniui (Ukrainai, Baltijos valstybėms ir pan.). Rinkos perorientavimas iš esmės yra paskutinis, ko gero – desperatiškas, bandymas pritaikyti tą pačią spaudimo priemonę, tik dabar – visai susivienijusiai Europai. Kita vertus, jeigu iš Rusijos visiškai nustos tekėti nafta ir dujos, tai tikriausiai sukeltų problemų (ir gana rimtų) labiausiai nuo rusiškų energetinių išteklių priklausomoms valstybėms, tačiau Europos tikrai nesužlugdytų ir, ko gero, dar labiau ją suvienytų.

Įdomesnė situacija susidaro dėl galimų minėtos rinkos perorientavimo pasekmių pačiai Rusijai. Pirmiausia reikėtų dar kartą akcentuoti, kad kalbama ne apie rinkos diversifikavimą, o apie perorientavimą. Kitaip sakant, Kinija turėtų tapti pagrindine rinka energetiniams Rusijos ištekliams, tačiau čia yra vienas svarbus niuansas. Šiuo atveju savo sąlygas sudarant sandorius diktuotų ne Maskva, o Pekinas (yra nemažai duomenų, kurie byloja, kad šis procesas jau prasidėjo – visi garsūs pastarojo meto Rusijos susitarimai su Kinija yra naudingi Pekinui, o ne Maskvai). Be to, Kinija jokiu būdu nesirengia susirišti rankų ir susieti savo rinką vien su Rusija. Ji pirks daugiausia išteklių iš tų tiekėjų, kurių pasiūlymai bus geriausi (pagal principą, kad rinka yra aukščiau ideologijos).

Analizuodamas aktualią situaciją Rusijos ir Kinijos santykiuose, Poindustrinės visuomenės tyrimų instituto direktorius profesorius Vladislavas Inozemcevas teigia, kad atėjo laikas kalbėti apie „Kinijos adatą“,t. y. apie besiformuojančią Rusijos ekonomikos priklausomybę nuo Pekino. Jis pažymi, kad orientacija į Kinijos rinką yra orientacija į „vieno pirkėjo“ rinką, o tai ekonomiškai niekam nėra naudinga, juolab kad Kinija neskuba siūlyti Rusijai kokių nors papildomų preferencijų – pavyzdžiui, investicijų į Rusijos ekonomiką ir pan. Tad ekonominiai žaidimai su Pekinu nėra tokie gražūs, kaip bando vaizduoti Kremlius.

Dar vienas pavojus, kuris buvo ir tebėra gana aktyviai aptarinėjamas – Kinijos karinės agresijos prieš Rusiją galimybė. Ji grindžiama prielaida, kad anksčiau ar vėliau Kinija susidurs su būtinybe plėsti savo gyvybinę erdvę ir tokiu atveju šalia jos esantys Rusijos regionai (turtingi išteklių, bet susiduriantys su mažėjančios gyventojų populiacijos problema) gali tapti potencialiai labai geidžiamu grobiu. Pastaruoju metu taip pat plėtojama mintis, kad įgyvendinusi Krymo aneksiją Rusija faktiškai atvėrė Pandoros skrynią, nes Kinija gali panaudoti tokią pat taktiką dalies Rusijos teritorijos atžvilgiu.

Kol kas šis pavojus yra labiau hipotetinis nei realus. Pažymima, kad Kinijai tiesiog nėra prasmės bandyti užgrobti dalį Rusijos teritorijos jėga, nes Rusija pati noriai stumia save į įvardintus ekonominius spąstus. Pekinas ir taip galės paimti tiek energetinių išteklių, kiek jis norės (ir sumokėti tokią kainą, kokią norės). Be to, jam nereikės sukti galvos dėl užgrobtų teritorijų palaikymo, administravimo bei raidos. Tai yra daug patogiau nei pradėti karinę intervenciją (nereikia pamiršti ir to, kad Maskva vis dėlto disponuoja branduoliniu ginklu) ar kitaip bandyti pasisavinti dalį Rusijos žemių.

Tačiau net tokio – hipotetinio – pavojaus akivaizdoje Rusijos pozicijos šiandien yra prastesnės, nei buvo anksčiau. Pirmiausia dėl tos priežasties, kad karinio konflikto su Kinija atveju Rusija negali tikėtis jokio palaikymo iš šalies. Nėra abejonių, kad kilus tokiam konfliktui Vakarų pasaulis tik išreikštų susirūpinimą, kuris būtų dar mažiau nuoširdus nei visi tie susirūpinimai, kurie buvo išreiškiami Krymo ir įvykių Ukrainos rytuose atveju. Tačiau dėl tokios situacijos Maskva galėtų kaltinti tik pati save.

Apibendrinant tenka konstatuoti, kad susidariusioje geopolitinėje situacijoje Kinija yra gana patogioje pozicijoje. Naujas šaltasis karas tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio yra itin palankus Pekinui, nes tokia konfrontacija silpnins Rusiją ir kels papildomų problemų Vakarų pasauliui. Kinija galės ramiai pasinaudoti šia situacija savo pozicijoms stiprinti ir interesams įgyvendinti. Tam tikrų šio proceso požymių matyti jau šiandien.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 45)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras