Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kosovas: kokiu keliu žengia naujausia Europos valstybė? (19)

Brigita Kupstaitytė
2014 11 28

Pažvelgę į Balkanų katilo žemėlapį, beveik pačiame jo centre išvystume Kosovo Respubliką (toliau – Kosovas). Šis darinys užima tik kiek daugiau nei 10 000 kvadratinių kilometrų, tačiau nuo pat savo nepriklausomybės paskelbimo 2008 metais kelia didžiulius debatus. Atsiribojant nuo svarstymo apie Kosovo atsiradimą ir šio atsiradimo suderinamumą su tarptautine teise bei morale, itin įdomu pažvelgti, ko Kosovui pavyko pasiekti politinėje ir ekonominėje srityse nuo 2008 metų – savarankiškai ar su tarptautinių organizacijų pagalba.

Valstybei tapus nepriklausoma (o šis procesas pats savaime jau yra itin sunkus) ją užgriūna aibė reikalų ir procesų, kurie yra būtini siekiant šią nepriklausomybę įtvirtinti. Vienas pirmųjų procesų yra tarptautinis pripažinimas. 2008 metais paskelbęs nepriklausomybę Kosovas iškart sulaukė nemažo skaičiaus valstybių pripažinimo. Tačiau neilgai trukus Kosovo nepriklausomybės tarptautinį teisėtumą kvestionavo Serbija, kreipdamasi į Tarptautinį Teisingumo Teismą (TTT). Pastarasis po dvejų metų teisminio proceso Kosovo nepriklausomybės paskelbimą pripažino teisėtu veiksmu.[1] Šis teismo sprendimas paskatino ir vis dar skatina valstybes pripažinti Kosovą ir kartu pablogino Serbijos tarptautinę poziciją. Serbija skelbia niekada nepripažinsianti Kosovo nepriklausomybės.

Tarptautinis pripažinimas Kosovui yra beveik tiek pat svarbus, koks buvo ir nepriklausomybės paskelbimas, nes tik pripažinta valstybė gali visomis teisėmis įsilieti į tarptautines organizacijas, sąjungas, sureguliuoti santykius su kaimyninėmis valstybėmis, palankiai vykdyti tarptautinę politinę ir ekonominę veiklą. Tačiau Kosovo nepriklausomybės pripažinimo procesas vis dar yra apsunkintas, nors jo teisėtumą ir pripažino TTT. Viena vertus, šios valstybės legalumas nepriimtinas ir neturėtų būti laikomas precedentu, nes šis atsiskyrimas nėra susijęs su kolonializmo kontekstu, atsiskyrimui nebuvo gautas leidimas[2] ir kartu buvo pažeistas Serbijos integralumo principas. Kita vertus, atsiskyrimą pateisina Serbijos vykdyta priešiška ir net nusikalstama politika Kosovo atžvilgiu.

Remiantis tarptautine teise, valstybingumui reikia nuolatinės populiacijos, apibrėžtos teritorijos (sienos nebūtinai turi būti galutinai įtvirtintos), vyriausybės ir gebėjimo užmegzti santykius su kitomis valstybėmis. [3] O valstybės pripažinimas gali vykti remiantis dviem teorijomis: pirma – valstybė legaliai neegzistuoja, kol jos nepripažįsta tarptautinė bendruomenė, antra – valstybė tampa legali, kai ji pradeda egzistuoti. Kosovas turi valstybingumui reikalingus aspektus, tačiau jo pripažinimas vyksta remiantis pirma teorija, kai siekiama atskirų valstybių ir organizacijų pripažinimo.

Vienas svariausių valstybingumo įrodymų Kosovui būtų narystė Jungtinėse Tautose (JT), tačiau šios narystės jam teks dar palaukti. Šiuo metu kiek daugiau nei šešerių metų sulaukusį Kosovą pripažįsta 110 valstybių, tarp jų yra ir Lietuva. [4] Kosovas dar nėra pateikęs prašymo tapti JT nariu ir artimiausiu metu, tikėtina, jo nepateiks.[5] Stengiamasi organizacijos viduje sukurti kuo palankesnį klimatą, nes pateikus prašymą tikrai bus sulaukta priešiškos reakcijos iš Serbijos, Rusijos, Kinijos ir galbūt kitų valstybių, kurioms yra aktualūs separatistiniai judėjimai savo teritorijose. Vis dėlto jau su 110 valstybių Kosovas gali plėtoti politinius santykius.

Kitas itin svarbus dalykas yra įvairių organizacijų pozicija ir parama, tęstinė misijų veikla Kosove. Valstybei gyvavimo pradžioje gali būti naudinga turėti tarptautinę pagalbą, tačiau nepriklausomai ir suvereniai valstybei būtina, kad ši pagalba netaptų jos gyvavimo garantu. Tarptautinės ir regioninės organizacijos įsitraukė į Kosovo situaciją dar prieš jam paskelbiant nepriklausomybę. Nuo 1999 metų Kosove veikia JT misija, kuriai finansuoti nuo 2014 metų liepos iki 2015 metų gegužės numatyta beveik 43 milijonai dolerių.[6] Šią misiją sudaro įvairių specializacijų darbuotojai. Pirmaisiais JT misijos metais buvęs policijos pareigūnų skaičius Kosove itin sumažėjo jam paskelbus nepriklausomybę. Be JT misijos, taip pat svarbų vaidmenį vaidina NATO vadovaujamos Kosovo pajėgos. Šiuo metu jas sudaro daugiau nei 5000 karių, tačiau mandato pradžioje viršijo 14 000.[7] NATO misijos Kosove pradžioje buvo numatyta beveik 50 000 žmonių karinės pajėgos, jų skaičius laipsniškai mažėja.[8] Dar viena su Kosovu bendradarbiaujanti organizacija yra Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija. Iš Europos Sąjungos pusės Kosove iki 2016 m. (jei nebus pratęsta) veikia ES teisingumo misija Kosove, šiam projektui įgyvendinti ES kasmet skiria apie 90 milijonų eurų.[9] Tarptautinės ir regioninės institucijos palengva mažina savo buvimą Kosove, po truputį vis daugiau leidžia pačiai valstybei toliau vystytis, tačiau kyla klausimas, kiek ji bus pajėgi tai įgyvendinti savo turimais ištekliais ir ar neliks šios tarptautinės ir regioninės organizacijos pagrindiniu ir vieninteliu valstybės egzistavimo garantu.

Ši kritika ir pesimistinės prognozės turi nemaža pagrindo, ir jų centre atsiduria Kosove veikiančios organizacijos. Vieni svarbiausių probleminių aspektų yra itin lėtas valdymo perdavimas vietinėms institucijoms, nemažėjanti korupcija, infrastruktūros atkūrimo problemos, blogas ekonominės Kosovo strategijos įgyvendinimas. Kosovas vis dar yra tarsi valstybė, valdoma visų ir kartu niekieno, nors jam, palyginti su kitais atvejais, skiriama daugiausia tarptautinio personalo ir investicijų skaičiuojant vienam gyventojui. Kosove padarytas klaidas ten dirbusių žmonių akimis itin taikliai aprašo knyga „Taika bet kokia kaina: kaip pasaulis sužlugdė Kosovą (krizės pasaulio politikoje)“. Šiek tiek apibendrinant Kosovo situaciją galima klausti: ar nebus tarptautinės organizacijos padariusios šiai šaliai meškos paslaugos?

Be tarptautinių organizacijų buvimo Kosove, itin svarbi yra finansinė ir ekonominė situacija, nes juk tarptautinių ir regioninių organizacijų buvimas jame nėra amžinas. Kosovą pasiekia įvairi finansinė parama. Iš ES projektų 2014–2020 metams Kosovo finansavimui planuojama skirti per 11 milijardų eurų[10], taigi daugiau nei po 1 milijardą per metus. Vien jau ES parama šiai vos šeštadalį Lietuvos teritorijos užimančiai valstybei sudaro septintadalį jos planuojamo apie 7 milijardų metinio biudžeto. Europos investicijų bankas taip pat pasirašė sutartį su Kosovu stambiems (šalies mastu) projektams finansuoti.[11] 2009 metais Kosovas prisijungė prie Tarptautinio valiutos fondo bei Pasaulio banko grupės, o 2012 metais tapo Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko nariu.[12] Taigi per keletą metų Kosovas tapo nariu svarbių finansinių institucijų, kurios gali suteikti paramą vystymuisi, tik svarbu šias galimybes panaudoti tinkamai ir netapti dar viena prasiskolinusia valstybe. Tačiau Kosovo skolos didėja: palyginti su 2010 metais, jo finansiniai įsipareigojimai išaugo keletą kartų.[13] Tai, tikėtina, yra tiesioginė narystės kreditus suteikiančiose organizacijos pasekmė.

Platus tarptautinis Kosovo pripažinimas ir netgi ES išvados, kad šalis tinka tapti pretendente į ES, teikia vilčių, tačiau dabartinė socialinė ir ekonominė padėtis Kosovą, deja, stato į vargingiausios Europoje valstybės vietą. Aišku, viena vertus, naujai valstybei po karinio konflikto itin sunku, tačiau galbūt kaip tik šiose srityse tarptautinių ir regioninių organizacijų indėlis galėtų būti didesnis. Šiuo metu Kosove apie 30 procentų gyventojų gyvena skurde, o 10 procentų – žemiau skurdo ribos. Šalyje per 40 procentų gyventojų – bedarbiai, o jaunimo tarpe darbo neturi beveik du iš trijų jaunuolių[14], nors gana plačiai yra paplitęs nelegalus darbas. Kosovo BVP vienam gyventojui – mažiausias Europoje, nors vis dėlto 2008–2012 metais nežymiai augo. Taigi, bendra ekonominė situacija nieko gero nežada. Valstybės eksportas, palyginti su importu, sudaro tik apie trečdalį, o apie 20 procentų pagrindinių ekonominių veiklų yra žemės ūkio srityje. Infliacija viršija 7 procentus.[15] Iš esmės visi pagrindiniai ekonominiai rodikliai – prasti.

Apibendrinant galima teigti, kad per nepriklausomybės metus Kosovui pavyko pasiekti santykinai didelio tarptautinio pripažinimo, jis taip pat tapo pagrindinių tarptautinių institucijų nariu. Šalyje vis dar tęsiamos įvairių tarptautinių ir regioninių organizacijų misijos, kurių poveikis nėra vien tik teigiamas. Ekonominė situacija itin prasta, o po truputį traukiantis veikiančioms misijoms gali ir dar labiau pablogėti. Taip pat galima paspėlioti apie Kosovo saugumo aspektus pasibaigus misijų laikotarpiui. Taigi turime valstybę, jau daugelio pripažintą, bet su labai neaiškia savarankiška ateitimi.

[1] Kosovo independence is legal, UN court rules.

[2] Recognizing Kosvo‘s independence: Remedial secession or earned sovereignty?

[3] What is meant by state recognition in international law.

[4] Who Recognized Kosova as an Independent State?

[5] Kosovo test waters for UN membership.

[6] UNMIK.

[7] NATO‘s role in Kosovo; NATO‘s role in Kosovo.

[8] NATO‘s role in Kosovo.

[9] EULEX Kosovo. EU Rule of Law Mission in Kosovo.

[10] Overview – Onstrument for Prie-accession Assistance.

[11] Kosovo.

[12] Kosovo Overview.

[13] Kosovo: Commitments by Fiscal Year (in millions of dollars).

[14] The World Bank Group in Kosovo.

[15] Commission Communication on a Feasibility Study for a Stabilisation and Association Agreement between the European Union and Kosovo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 19)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (315)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (53)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (156)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (12)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (17)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras