Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusija: batalijos dėl istorijos tęsiasi (I) (78)

Viktoras Denisenko
2014 12 01

Sename anekdote teigiama, kad „Rusija yra valstybė su nenuspėjama praeitimi“. Ko gero, būtų juokinga, jei šis anekdotas neatspindėtų šiuolaikinės politinės realybės. Kremlius laiko istoriją ideologinės įtakos instrumentu. Šiuo atžvilgiu situacija labai primena garsiąją George‘o Orwello antiutopiją „1984“, kurioje žinios apie praeities įvykius irgi buvo keičiamos pasikeitus aktualiai politinei konjunktūrai. Žinoma, situacija Rusijoje dar nepasiekė Orwello aprašyto šaltojo totalitarinio absurdiškumo, tačiau panašaus pobūdžio tendencijos rytų kaimynės politinėje realybėje atpažįstamos gana nesunkiai.

Šioje straipsnio dalyje bus apžvelgtos priežastys, verčiančios dabartinę Rusijos valdžią mąstyti apie „istorinės tiesos“ kontrolę.

Istorija ir tapatybė

Dabartinės Rusijos valdžios suinteresuotumas istorija yra suprantamas. Iš tikrųjų tai nėra koks nors ypatingas Kremliaus išskirtinumas. Kiekvienoje valstybėje istorija atlieka svarbų vaidmenį, konstruodama ne tik pasaulėžiūrą, bet ir modernaus valstybingumo pamatą. Ginčai dėl istorinės tiesos irgi nėra Rusijos išradimas. Pavyzdžių šiam teiginiui pagrįsti toli ieškoti nereikia – galima prisiminti kartkartėmis vis suaktyvėjančius bandymus „padalinti“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją tarp Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos. Tačiau Rusijos požiūrio į istoriją specifika yra kiek kitokia.

Šiuolaikinė Rusija iš pat pradžių susidūrė su iššūkiu adaptuoti savo praeitį naujoms realijoms. Vien XX amžius stipriai sujaukė šios šalies santykį su realybe. Į praėjusį amžių Rusija įžengė kaip senas tradicijas turinti imperija, tačiau 1917 metų spalio mėnesio perversmas lėmė naujos – sovietinės – imperijos atsiradimą. Beje, Sovietų Sąjungoje požiūris į istoriją irgi buvo ambivalentiškas. Viena vertus, sovietinė imperija formavosi neigdama praeitį, t. y. iš esmės vertindama Rusijos raidą iki 1917 metų kaip neigiamą ar klaidingą, tačiau toks destruktyvus požiūris negalėjo tapti patikimu naujos ideologijos pamatu. Galiausiai Rusijos imperijos istorija pradėta adaptuoti ir Sovietų Sąjungoje, suteikiant ypatingą reikšmę kai kurioms istorinėms asmenybėms – Aleksandrui Neviškiui, Ivanui IV Rūsčiajam, Petrui I ir pan.

Sovietų Sąjungos žlugimas 1991 metais iškėlė Rusijai panašių klausimų, nes ši valstybė vėl perėjo į jai naują, nepažintą būseną. Kiek daugiau nei prieš dvidešimt metų atrodė, jog dabar Rusijos Federacija žengs vakarietišku liberaliosios demokratijos keliu, tačiau ir tokioje situacijoje susitaikymo su savo istorija klausimas niekur nedingo, o gal net dar labiau paaštrėjo. Naujoji Rusija tam tikra prasme tapo valstybe be istorijos – Sovietų Sąjunga buvo prarasta (reikia suprasti, kad Rusijai tai tikrai buvo praradimas, nors visoms kitoms sovietinės imperijos dalims – išsilaisvinimas), o kartu garsiai prabilta ir apie istorinius sovietinės imperijos baisumus: masines represijas, ideologinę priespaudą ir pan. Tačiau ir su ikisovietine Rusijos imperija istorinis ryšys tuo momentu taip pat buvo prarastas, nors jį ir bandyta atgaivinti – pirmiausia iškeliant Stačiatikių bažnyčios vaidmenį visuomeniniame (ir politiniame) gyvenime.

Verta paminėti, kad kitos posovietinės šalys geriau susitvarkė su istorinės tapatybės suvaldymo iššūkiu. Lietuva, kaip ir Latvija su Estija, įtvirtino modernų identitetą remdamasi prieškario respublika ir vertindama sovietinį istorijos tarpsnį kaip okupaciją. Kitos posovietinės respublikos, neturėdamos tokio aiškaus pagrindo, pradėjo formuoti naują vientisą istorinį naratyvą arba, kaip, pavyzdžiui, Turkmėnija, istorinę mitologiją. Šiuo požiūriu galbūt Rusijos uždavinys buvo pats sudėtingiausias – disponuodama net keliais skirtingais istoriniais periodais dominavusiais praeities naratyvais, ji niekaip negalėjo sujungti jų į vientisą pasakojimą.

Rusijos istorinį blaškymąsi apsunkino ir tai, kad ši valstybė iš esmės neperėjo desovietizacijos proceso (per liustraciją ir pan.). Nors praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje oficialiai lyg ir buvo pripažinta, kad Sovietų Rusijos ir vėliau Sovietų Sąjungos istorijoje yra labai daug gėdingų momentų – raudonasis teroras, Stalino represijos, brutalus kišimasis į kitų šalių reikalus (karas su Suomija, Baltijos šalių aneksija, 1956 metų Budapeštas, 1968 metų Praha, 1979 metų Afganistanas ir pan.), nuo jų nesugebėta atsiriboti, matyt, pirmiausia bijant prarasti ir sovietmečio laimėjimus, kuriuos Rusija irgi yra vienašališkai „privatizavusi“.

Vientisas naratyvas

Žiūrint į naujausią Rusijos Federacijos istoriją, žinoma, galima kritikuoti praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje užgimstančios rusiškos demokratijos netobulumą, tačiau būtina pripažinti ir anuometinius laimėjimus, pirmiausia susijusius su žodžio ir minties laisve. Ir tada vientiso istorinio naratyvo nebuvimas skatino plataus masto diskusijas apie istoriją, skirtingų požiūrių dialogą ir sąveiką. Tačiau atėjus į valdžią Vladimirui Putinui į istoriją vėl pradėta žiūrėti kaip į esminį ideologijos ramstį. Kai prieš keturiolika metų Rusija gana aiškiai pasuko autoritarinio modelio link, joje pradėta formuoti ir atitinkama ideologija, kuriai reikalinga tokia pat aiški ir tiesmuka (be „pavojingų“ interpretacijų) istorija.

Taip pat reikia paminėti, kad būtent V. Putino režimui pavyko „sutaikyti“ Rusijos istorijos etapus, pajungti juos vientiso istorinio naratyvo poreikiams. Neatsitiktinai Rusija šiandien gyvena su kiek „patobulintu“ Rusijos imperijos herbu ir atitinkama rusiška trispalve bei sovietine himno melodija, kuriai naujus žodžius sukūrė vienas iš sovietinio himno teksto bendraautorių – Sergejus Michalkovas.

Rusija iš esmės pasirinko naują imperinį naratyvą (tai paaiškina ir visus jos veiksmus tarptautinės politikos arenoje). V. Putinas, laikantis Sovietų Sąjungos žlugimą „didžiausia XX a. katastrofa“, bei jo komanda pasirūpino, kad sovietinės imperijos naratyvas būtų kruopščiai suderintas su senuoju imperiniu naratyvu. Nauja Rusijos ideologija šiandien remiasi adaptuotu sovietiniu istoriniu pagrindu: nepatogūs praeities momentai „prislopinami“ (taip sovietinės represijos tampa savotišku „mokesčiu“ už industrializaciją, o Stalinas atitinkamai iš kruvino diktatoriaus pavirsta „efektyviu vadybininku“. Visiškai atsisakoma komunistinės ideologijos – naujoje ideologinėje paradigmoje Komunistų partijos hegemonija pakeičiama Stačiatikių bažnyčios ir valdžios tandemu. Šioje situacijoje moderniosios Rusijos pagrindu tampa sovietmečio laimėjimai ir pergalės: branduolinio ginklo arsenalas, pirmas žmogaus skrydis į kosmosą ir pan. Ypatingą vietą šioje paradigmoje užima pergalė Didžiajame Tėvynės kare (1941–1945). Pergalės diena (gegužės 9-oji) tampa svarbiausia politine ir ideologine švente, savotišku dabartinės ideologijos stuburu. Neatsitiktinai dabartinėje Rusijoje atgimsta „kovos su fašizmu“ naratyvas, aklai taikomas visiems konfliktams, kuriuose šiandien dalyvauja Maskva (netyla kaltinimai „fašizmu“ Baltijos šalims, „kovos su fašizmu“ naratyvas plačiai taikomas ir įvykiams Ukrainoje).

Tačiau šiam dirbtinai sukurtam ideologiniam pagrindui, kuris remiasi lygiai taip pat dirbtinai „sutaikytais“ skirtingais istoriniais naratyvais, grėsmę kelia bet koks istorinis faktas, prieštaraujantis minėtai ideologinei konstrukcijai. Dėl šios priežasties, siekiant apsaugoti modernų ideologinį pagrindą, Maskvai tenka griebtis istorijos kontrolės, vis iš naujo bandyti suformuoti „tinkamą“ istorinį naratyvą, kuris būtų visais požiūriais ideologiškai „teisingas“.

Antroji šio straipsnio dalis bus skirta šio naratyvo struktūrai ir „pavojingiems“ istorijos aspektams, su kuriais bando kovoti Kremlius.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 78)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras