Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Status quo Padniestrėje: ar yra erdvės pokyčiams? (26)

Diana Garmašaitė
2014 12 12

Įsiliepsnojus ir vis nerimstant suirutei Ukrainoje, apie save atsargiai bando priminti kurį laiką tylėjusi de facto valstybė – Padniestrės Moldovos Respublika (PMR), jau 24-erius metus beviltiškai siekianti vienašališkai paskelbtos nepriklausomybės pripažinimo. Pavasarį PMR, įrodinėdama, kad niekuo juridiškai nesiskiria nuo Krymo, vėl beldėsi į Kremliaus duris su prašymu prisijungti pagal aneksuoto pusiasalio scenarijų. Bergždžiai: meilė Rusijai – ir vėl be atsako.

Užtat Kijevas visuomet puoselėjo palankius jausmus Padniestrei, tiesa, galbūt labiau jos teikiamoms galimybėms. Keičiantis Ukrainos vadovams, kito ir oficiali Kijevo strategija PMR konflikto sureguliavimo atžvilgiu. Vis dėlto de facto valstybės likimas niekada taip ir netapo prioritetiniu Ukrainos užsienio politikos klausimu.

Naivu būtų manyti, kad Ukraina į 5+2 formato taikos derybas [1] įsitraukė vien tik siekdama ramybės Juodosios jūros regione. Bendra valstybių siena, sukurianti palankias galimybes verslui plėtoti, ir didelė ukrainiečių diaspora separatistiniame regione galėjo tapti svertais, stabdančiais konflikto įšaldymą, tačiau paradoksalu – pirmasis nepriklausomos Ukrainos prezidentas L. Kravčiukas jį netgi nebyliai kurstė. Tuo metu itin išryškėjo Ukrainos oficialiosios pozicijos dvilypumas: ji tai palaikė separatistus, tai rėmė Kišiniovą. Ir nors tuomet Kijevas tvirtino palaikąs Moldovos teritorinį integralumą, paslapčia buvo deramasi su Padniestrės atstovais dėl galimybės pastarajai tapti Ukrainos dalimi.

Antrojo prezidento L. Kučmos valdymo metais Ukraina priešinosi Rusijos pastangoms atkurti savo įtaką tarp NVS šalių, o su jomis bendradarbiavo vien tik ekonomikos srityje. Ir nors Kijevas vykdė balansavimo tarp Rytų ir Vakarų politiką, požiūris į Moldovą nesikeitė nuo pat abiejų valstybių nepriklausomybės atkūrimo ir PMR konflikto pradžios. Ukraina priešinosi Moldovoje gyvenančių ukrainiečių rusifikacijai ir jos susijungimui su Rumunija, rūpinosi savo kultūros ir nacionalinio identiteto sklaida abiejose Dniestro kranto pusėse. Iš tiesų iki pat šių dienų Ukrainoje nėra reikšmingos politinės jėgos, remiančios Padniestrės separatistus: taip stengiamasi nesipriešinti oficialiai Kijevo nuostatai, kad konfliktas turi būti sureguliuotas užtikrinant Moldovos teritorinį vientisumą.

Labiausiai L. Kučmos prezidentavimo laikotarpis pasižymėjo šalies politinio ir ekonominio elito suaugimu. Ukrainoje, kaip ir daugumoje posovietinių visuomenių, tai pradėjo formuotis devintame dešimtmetyje. Artimos prezidentui verslo struktūros už lojalumą ir finansinį palaikymą galėjo tikėtis stipraus valstybinio užnugario, o nepaklusę šalies vadovo valiai iš šio elitinio klubo buvo eliminuojami. Politinio „stogo“ eros egzistavimą įrodo įdomus faktas: 2006 m., jau pasibaigus L. Kučmos kadencijai, net du trečdaliai Aukščiausiosios Rados parlamentarų priklausė įvairioms verslo struktūroms. Jos suaugo su pačios Ukrainos ir PMR politiniu elitu, pelnėsi iš šešėlinės ekonomikos ir kontrabandos per bendrą sieną, kartu nenorėdamos gadinti santykių su Maskva. Todėl Kijevas ir laikėsi pozicijos, kad Padniestrė turi teisę egzistuoti kaip de facto valstybė ir nepriklausomai nuo Moldovos vykdyti savarankišką eksporto politiką.

2004 m., kilus Oranžinei revoliucijai ir prezidentu tapus V. Juščenkai, tylia Rusijos sąjungininke iki tol laikytos Ukrainos užsienio politikoje separatistinio regiono atžvilgiu matyti ryškiausias lūžis. V. Juščenka daugiakryptę užsienio politiką tikslingai perorientavo į Vakarus – ES ir NATO linkme. Tokį posūkį lėmė Ukrainos siekis tapti Juodosios jūros regiono lydere ir rytuose ES apjuosti demokratinėmis valstybėmis. Kijevas, imdamasis tokio vaidmens, užsibrėžė atgaivinti Gruzijos, Ukrainos, Azerbaidžano ir Moldovos (GUAM) sąjungą, taip pat pagreitinti Padniestrės konflikto sureguliavimą.

Kijevas vykdė duotus pažadus – suaktyvino GUAM veiklą ir prioritetu PMR konflikto sprendime paskelbė regiono demokratizaciją, taip suteikdamas daugiau galimybių jame dalyvauti ir ES. Svarbiausiu dokumentu, žyminčiu Ukrainos siekį sureguliuoti pašonėje įšalusį konfliktą, tapo vadinamasis septynių punktų Juščenkos planas [2]. Įdomiausia tai, kad politikos kryptį PMR atžvilgiu itin stipriai veikė ir vidiniai prezidento komandos, ypač verslininko ir tuometinio Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos pirmininko P. Porošenkos bei tuometinės ministrės pirmininkės J. Tymošenko ideologiniai nesutarimai šiuo klausimu. Ji pasisakė už griežtesnę konflikto sureguliavimo eigą atidžiai kontroliuojant pasienio su Padniestre postus ir taip efektyviau kovojant su kontrabanda.

Vis dėlto tikruoju Juščenkos plano iniciatoriumi buvo dabartinis Ukrainos prezidentas P. Porošenka, įkalbėjęs tuometį prezidentą šį pasiūlymą pristatyti per GUAM sąjungos susitikimą. Posovietinių šalių eksperto V. Sokoro teigimu, P. Porošenka dieną prieš plano paviešinimą Maskvoje jį slapčia suderino su tuometiniu Rusijos saugumo tarybos sekretoriumi I. Ivanovu, taip V. Juščenkai į rankas pateikdamas Rusijai priimtiną variantą. Nenuostabu, kad susipažinusios su planu valstybės pradėjo abejoti, ar ne deklaratyvūs yra Kijevo tikslai tapti lyderiu Juodosios jūros regione ir atsikratyti nuo L. Kučmos prezidentavimo laikų likusio besipelnančio iš PMR žaidėjo įvaizdžio [3].

Su Rusija suderinti plano pasiūlymai kvepėjo baime prarasti pelningą ofšorinę zoną pašonėje. Juose nebuvo ir konkretaus įpareigojimo ar bent jau užuominos Rusijai išvesti iš PMR jau per 10 metų ten įstrigusios jos 14-osios armijos, laikomos svarbiausiu konfliktą įšaldžiusiu veiksniu. Maskva savo ruožtu ir toliau delsė, neva laukdama politinio susitarimo dėl konflikto sureguliavimo, ir didino paramą prorusiškoms regiono organizacijoms, skleidžiančioms antimoldavišką propagandą. Toks Rusijos elgesys buvo suprantamas kaip bausmė Kišiniovui už provakarietiškos užsienio politikos krypties pasirinkimą, o PMR naudota kaip instrumentas savo strateginiams tikslams – įtakai Juodosios jūros regione išlaikyti ir neleisti Moldovai integruotis į euroatlantines struktūras.

Oranžinė revoliucija iš tiesų pakeitė institucinę aplinką, kurioje veikė ekonominis Ukrainos elitas, tačiau ne tokiu mastu, kokiu buvo tikėtasi ir žadėta. V. Juščenkos rinkiminiai lozungai, nukreipti į šalies oligarchus, taip ir netapo politinio spaudimo priemone nelegalia veikla užsiimantiems verslininkams. Jam nepavyko pakeisti pačios sistemos, kurioje politinė jėga ir įtaka yra pasitelkiamos finansiniam pelnui generuoti, ir neužteko politinės valios visiškai atsiriboti nuo verslo struktūrų įtakos ir vidaus politikos kovų, nustūmusių Padniestrės problemą į užsienio politikos darbotvarkės paribius.

Prezidentu tapus V. Janukovyčiui proveržio Ukrainos užsienio politikoje PMR atžvilgiu nebuvo. Jis visuomet buvo lojalus regionui ir iš jo besipelnantiems verslininkams, tačiau tradiciškai deklaravo svarbą kuo greičiau išspręsti pašonėje įšalusį konfliktą. Tiraspolis norėjo Ukrainos vadovu matyti V. Janukovyčių, tačiau nesitikėjo, kad jis vykdys santūriai pragmatišką politiką, nors ir atsiribodamas nuo V. Juščenkai būdingo entuziazmo. Tiesą sakant, V. Janukovyčius net ir neturėjo kitos išeities. Pirmininkavimas ESBO 2013 m. įspraudė Kijevą į neutralios pozicijos rėmus ir vertė apsiriboti vien tik deklaratyvaus pobūdžio retorika.

Dar viena Ukrainos santūrios užsienio politikos Padniestrės atžvilgiu priežastis – baimė dėl separatistinių nuotaikų paūmėjimo Kryme. V. Janukovyčiaus prezidentavimo metais viešojoje erdvėje pasigirdo daug spėjimų, kad šis grėsmę šalies teritoriniam integralumui keliantis klausimas taps jam didžiausiu galvos skausmu. Kaip tik todėl prezidentas jokios pridėtinės vertės balansuodamas tarp Rytų ir Vakarų PMR konflikto sureguliavimo procesui ir nesukūrė.

O ko galime tikėtis iš P. Porošenkos? Ukrainos ir Padniestrės verslo interesai pripažįstami vienu svarbiausių veiksnių, lemiančių Kijevo užsienio politikos poziciją PMR atžvilgiu. Ryškios politinio ir ekonominio elito suaugimo tendencijos L. Kučmos prezidentavimo laikotarpiu sudarė palankias sąlygas neteisėtai pelnytis iš de facto valstybės, turint stiprų užnugarį valdžios koridoriuose. Kol status quo Padniestrėje suinteresuotiems asmenims garantuos finansinę naudą, tol Kijevas nesiims jokių stipresnių priemonių PMR konfliktui sureguliuoti.

Tiesa, ir viešų P. Porošenkos pasisakymų šiuo opiu klausimu trūksta. Prieš porą mėnesių Odesoje P. Porošenka viešai pareiškė, kad PMR kaip valstybė neegzistuoja. Kiek vėliau, lapkričio pabaigoje, jis tvirtino darantis viską, kad tik Ukrainoje nepasikartotų separatistinio regiono scenarijus. Vertinant tokius P. Porošenkos pasisakymus, naivu manyti, kad dabar tinkamas metas pasvarstymams, kaip išspręsti PMR klausimą. Į jį šiuo metu žvelgiama kaip į žmogų, nuo kurio veiksmų priklausys Rytų Ukrainos likimas. Todėl PMR klausimas ir P. Porošenkos valdymo laikotarpiu neužims pirmųjų Ukrainos užsienio politinės darbotvarkės pozicijų. 


[1] Užsitęsusį Padniestrės konfliktą bandoma spręsti daugiašalėmis derybomis, kuriose dalyvauja PMR, Moldovos, Rusijos, Ukrainos bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovai. ES ir JAV 5+2 formato derybose dalyvauja stebėtojų teisėmis. 

[2] Виталий Кулик, Валентин Якушик, „План Ющенко по урегулированию приднестровского конфликта и проблемы его реализации“

[3] Vladimir Socor, „Poroshenko drafts, Yushchenko launches a plan for Transnistria“. Šiame straipsnyje galima rasti ir anglišką Juščenkos plano vertimą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 26)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras