Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Koks tikrasis Rusijos veidas? (8)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 04 25

Atsakymo į šį klausimą galima ieškoti dvejopai. Pirmasis variantas – bandyti aiškintis, kas slepiasi už dabartinės Rusijos valdžios politikos, ir manyti, kad tai ir yra tikrasis šios šalies veidas. Antrasis  variantas – iš esmės atskleisti Rusijos veidą -  giluminį, civilizacinį, ne priklausantį nuo politinės konjunktūros, o  diktuojantį jai. Antrasis  variantas, be abejo, yra geresnis, nes jis leidžia pasakyti, ar dabartinė valdžia (jos tikslai ir veiksmai, jos idėja) yra adekvati Rusijos prigimčiai. 

Mongolai-totoriai ir trečioji Roma 

Yra toks rusų posakis: pakrapštyk rusą -  rasi totorių. Kitas rusiškos prigimties formavimo veiksnys yra Bizantija. Kaip tik čia gimė Rusijos kaip trečiosios Romos konceptas („Antroji Roma žlugo, trečioji stovi, ketvirtosios nebus“). Galima teigti, kad iš mongolų-totorių ir bizantiečių rusai perėmė: 

1. Imperijos ir religinį mesianizmą. Rusija, panašiai kaip mongolai, tapo žemių rinkėja, kuriai žemių rinkimo procesas yra svarbesnis už galios plėtrą, susisijusią su šiuo procesu. Mongolams dar buvo svarbi ekonominė nauda iš pavergtų žemių, tačiau rusai šiuo atveju labiau atkartojo bizantiečius, kurie negailėjo pinigų civilizaciniam mesianizmui, pagrįstam religija. Stačiatikybė labai svarbi rusams kaip vienas iš esminių idėjinių pagrindų. Po Bizantijos žlugimo jie nusprendė, kad turi pratęsti jos šventą civilizacinę misiją, apsaugoti ją nuo Vakarų katalikybės (neatsitiktinai šioje šalyje kilo didelė diskusija dėl taip ir neįvykusio Jono Pauliaus II vizito į Rusiją, ir tik neseniai lyg ir susitaikė Rusijos ir užsienio stačiatikių bažnyčios). Prie tokio supratimo prisidėjo ir tai, kad Bizantijos žlugimas sutapo su Maskvos išsilaisvinimu iš mongolų vergovės. Rusijoje buvo prieita išvada, kad pats Dievas liepiąs rusams tapti trečiąja Roma. 

2. Konfrontaciją su Vakarais. Nei Bizantija, nei mongolai neturėjo gerų santykių su Vakarų pasauliu. Jis buvo suvokiamas kaip priešiškas. Rusai perėmė tą antipatiją Vakarų civilizacijai. Šiame kontekste galima prisiminti vieną mintį: galbūt rusai nežino, ko nori, bet jie tikrai žino, ko nenori – jie nenori būti tokie kaip vakariečiai. 

Dar vienas svarbus istorinio rusiškojo identiteto aspektas yra polinkis į centralizuotą valdžią. Šiuo atveju susidūrė Maskvos Kunigaikštystės ir Kijevo Rusios tradicijos. Kijevo Rusią galima laikyti vienu iš idealiausių liberalios santvarkos istorinių pavyzdžių, tačiau, rusų supratimu, Kijevo režimo liberalizmas vedė prie individualizmo, kuris žlugdė vienybę; todėl Kijevas galiausiai prarado galią ir nepriklausomybę. Todėl, rusų manymu, visada svarbu būti vieningiems, o tam reikia stiprios centralizuotos valdžios. Faktiškai tai reiškia kolektyvizmo pirmumą, individų ir tautų bendrojo – šeimyninio – sugyvenimo aukštinimą. Šiame kontekste visiškai suprantamai skamba Motinos Tėvynės terminas. 

Pagaliau labai reikšmingas rusiškojo veido (identiteto) bruožas yra valdžios suasmeninimas (ar tai būtų caras, ar generalinis sekretorius, ar prezidentas) -  jis yra neatsiejamas nuo rusiškojo kolektyvinio-šeimyninio mąstymo. Valdovas rusams visada buvo ne tiek valdininkas, kiek tėvas (pavyzdžiui, posakis царь батюшка - caras tėvelis) -  tautų ir žmonių tėvas. Todėl valdovui atitenka milžiniška valdžia: jei jis valdovas, tai jam reikia paklusti (kaip tik todėl rusai yra tokie pakantūs autoritarinei ir net totalitarinei valdžiai). Tačiau kartu valdovui tenka ir visiška atsakomybė: jeigu pasiekta pergalė kare ar didelių laimėjimų kokioje nors kitoje srityje – garbė vadovui (pavyzdžiui, ligi šiol Rusijoje kalbama, kad „jeigu ne draugas Stalinas, karo laimėti nebūtų pavykę“); kai šalis susiduria su  problemomis – kalti ne pavaldiniai, o vadovas (nebent bloga jo aplinka jam nepraneša, kaip blogai gyvena jo vaikai). 

Sudėję istoriškai susiformavusį rusiškąjį civilizacinį-religinį mesianizmą, erdvinį-imperinį mąstymą ir polinkį į suasmenintą centralizuotą valdžią, kuri rusams yra vienybės ir stiprybės garantas, gausime tikrąjį Rusijos veidą. 

Nuo Maskvos Kunigaikštystės iki Rusijos Federacijos 

Manytina, kad visa Rusijos istorija, pradedant nuo Maskvos Rusios, yra nuoseklus veiksmas su pavieniais nukrypimais (jeigu galima taip sakyti). 

Vienu iš tokių nukrypimų laikytinas Petro I ryžtas sueuropinti Rusiją ir pakeisti tikėjimo principus. Visa tai baigėsi tuo, kad technologijas ir naujoves rusai, kiek galėjo, perėmė, bet europiečiais taip ir netapo. Galbūt šiandien Sankt Peterburge gyvena kiek kitokie rusai nei Vladivostoke ar Novosibirske, tačiau jie vis tiek yra rusai, o ne europiečiai. O dėl religijos, tai Rusijoje ligi šiol tebegyvuoja vadinamieji sentikiai (староверы). 

Antruoju nukrypimu galima laikyti Sovietų Sąjungos eksperimentą. Pagrindinė SSRS problema buvo ta, kad jos imperinė praktika buvo paremta komunistine ideologija, dėl kurios Sovietų Sąjunga galiausiai ir žlugo. Pažymėtina, kad šiandien rusai su nostalgija prisimena kaip tik SSRS didybę ir kritiškai vertina komunizmą, kuris kaip nacionalinė-imperinė idėja nepritapo. 

Galiausiai keletą žodžių reikėtų tarti apie Boriso Jelcino demokratijos laikotarpį. Tuo metu Rusijoje buvo tiek demokratijos, kiek jos šalis įstengė panešti. Kartu Rusija tapo kaip niekad atvira pasauliui, ypač Vakarų pasauliui. Tačiau ir šis  bandymas sueuropinti Rusiją baigėsi nesėkme. Iš esmės, rusų akimis žiūrint, suveikė ir minėtoji tiesa dėl Kijevo Rusios: kuo daugiau liberalizmo, tuo mažiau tvarkos. Todėl dauguma rusų B. Jelcino laikmetį suvokia labiau kaip chaotišką ir gėdingą (rusiškai смутное время) negu kaip laisvės oro gurkšnį. 

Putino Rusija 

Prieš tapdamas Rusijos Federacijos prezidentu, Vladimiras Putinas buvo niekam nežinomas vidutinio lygio žvalgybininkas, o vėliau valdininkas. Šalies prezidentu rusai jį išrinko faktiškai už vieną jo pasakytą frazę (tikriausiai ją sugalvojo politinių technologijų ekspertai, nors nebūtinai) apie čečėnų sukilėlius -  jos esmė buvo griežtos tvarkos griežta ranka įvedimas (rusiškai tai skamba мочить в сортире). Dauguma rusų patikėjo, kad frazė buvo pasakyta iš širdies, ir jie vėlgi iš širdies (kaip Rusijoje dažniausiai ir būna) balsavo už V. Putiną. Prezidento posakis ir pradinis pergalingas etapas Čečėnijoje (panašiai kaip amerikiečių Irake) pamalonino rusų „užgniaužtą ir paniekintą“ imperinę savimeilę ir, kas ypač reikšminga, užkirto kelią „rusiškojo“ (kaip jį suvokia rusai) Kaukazo, dėl kurio tiek kovojo Rusijos carai, atsiskyrimui. 

Atėjęs į valdžią, naujasis prezidentas bandė pasiūlyti rusams „normalios valstybės“, paremtos technokratine valdžia, idėją (buvo svarstoma, kada tokia valstybė galėtų pasiekti kitos normalios valstybės – Portugalijos – išsivystymo lygį). To užteko tik kuriam laikui, kol elementariai normalizavosi ekonomikos funkcionavimas. Ilgalaikėje perspektyvoje „normalios“ valstybės su technokratu vadovu priešakyje idėja Rusijai yra netinkama, nes Rusija nėra normali valstybė. Jeigu ji tokia taptų, tai jau būtų ne Rusija kaip mesianistinė imperinė valstybė, bet Rusija kaip, pavyzdžiui, nacionalinė valstybė, kas yra sunkiai įsivaizduojama, nes rusai Rusijoje yra visur ir niekur (nėra ganėtinai kompaktiško rusiško etninio branduolio). Visai neseniai buvo sugalvotas „suverenios demokratijos“ konceptas, kuris vėlgi neatitinka Rusijos istorinės tradicijos, nes turi ideologinį (demokratinį) atspalvį. Viena vertus, komunistinė ideologija jau atvedė valstybę į krizę. Kita vertus, žodis „demokratija“ yra stipriai diskredituotas rusų akyse ir yra siejamas su chaosu (rusiškai cмута). 

Pastaruoju metu sklinda gandai, kad Kremlius ketina kaip nacionalinę idėją iškelti A. Dugino neoeurazijizmą. Akivaizdu, kad tai turėtų būti daroma užmaskuotai: neoeurazijizmas -  itin konfrontacinė koncepcija, nes pagrįsta geopolitika. Kita vertus, savo kalboje Miunchene V. Putinas nevengė aštrios Vakarų kritikos (tradicinė antipatija Vakarams) ir Rusijos svarbios rolės (suprask, didybės) aukštinimo. Toks tonas, žinoma, turėtų atliepti rusų vidines imperines gaidas, kaip ir Kremliaus geoenergetinė politika, nukreipta prieš tuos, kas nenori žengti vienu keliu su Maskva. Pagaliau, laikui bėgant, V. Putinas ėmė aktyviau vaidinti tautos tėvą-gynėją (skrydžiai lėktuvais, lankymasis bažnyčioje ir panašiai). 

Tačiau tikrovė gali būti apgaulinga. Yra pagrindo abejoti, kad dabartinis Rusijos elitas realiai yra proimperinis ir mesianistinis, kokie buvo ir Rusijos carai. Manytina, kad visos tradicinės idėjos, būdingos istorinei ruso prigimčiai, yra šio elito keliamos tik tam, kad neprarastų „kvailelių“ (rusų tautos) paramos. Iš tikrųjų Rusija naujiesiems Kremliaus šeimininkams yra vienas didelis Gazpromas -  korporacija, turinti nešti pelną. 

Kaip tik šiame kontekste reikėtų vertinti ir Rusijos (o tiksliau, Kremliaus) santykius su Lietuva. Galima paklausti, koks gi verslas iš „Družba“ naftotiekio užsukimo ar kodėl iš esmės ekonomiškai motyvuoti subjektai nesutinka elementariai pripažinti Lietuvos okupacijos (jau palikus nuošalyje kompensacijos klausimą)? Okupacijos faktas nėra pripažįstamas todėl, kad „kvaileliai“ matytų, jog Didžioji Rusija nekeliaklupsčiaus prieš kažkokią ten Lietuvą. Kas dėl „Družbos“ „avarijos“, tai čia gali būti įsivėlę rimti rusų naftos verslo interesai, ir todėl vyksta atitinkami žaidimai. 

Išvados 

Tikrasis (tautinis) Rusijos veidas yra imperinis ir mesianistinis. Pagrindinė rusų identiteto idėja – bendras, šeimyninis, tautų  sugyvenimas vienoje didelėje ir didingoje valstybėje. Ši idėja per Rusijos istoriją eina raudona linija. Tai ne ideologija, o prigimties nulemta vizija, polinkis. Kitas klausimas, kiek tokia vizija yra gera ar bloga. Patys rusai nuoširdžiai nesupranta, kodėl kai kam ji yra nepriimtina (kaip kad amerikiečiai nuoširdžiai nesupranta, kodėl kai kas nenori amerikietiškos demokratijos). Manytina, kad dabartinė Maskvos politika yra tik iliuziškai imperialistinė, neturinti gilios tradicinės prasmės. Naujajam Kremliaus elitui Rusija yra ne imperija, o firma, ir tuo remdamasis jis sprendžia reikalus su išoriniu pasauliu. 

Lietuvai ne vieta rusų imperinėje tautų šeimoje, tuo labiau korporacijoje (kaip pasakė Ralfas Dahrendofas: „Europa baigiasi ten, kur prasideda Rusija“, - tai mes esame dar ten, kur baigiasi Europa). Neaišku tik, ar pačių rusų prigimtis yra laimingos ateities pamatas ar amžina likimo tragedija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 8)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras