Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Tandemas bando atlaikyti smūgį (I) (24)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2014 12 29

Metu pabaigoje Rusijos valdžios tandemas tradiciškai bendrauja su žurnalistais: amžinas (nors, kaip kalba pikti liežuviai, gal ir neamžinas) premjeras D. Medvedevas – su nacionalinės žiniasklaidos atstovais, o amžinas prezidentas V. Putinas – su viso pasaulio ketvirtąja valdžia.

Pažymėtina, kad ministras pirmininkas surengė spaudos konferenciją gruodžio 10 d., bet, pavyzdžiui, NTV vakaro žiniose ši naujiena tądien buvo ne pirma, ne antra ir net ne trečia. Kitaip tariant, D. Medvedevas akivaizdžiai nustumtas į Rusijos politinio diskurso pakraštį, o pagrindinė to diskurso žvaigždė – V. Putinas. Pirmasis iš tiesų yra gana nuobodus, palyginti su prezidentu, bet šiemet įdomiau buvo klausytis premjero ir skaityti jo straipsnį gruodžio 15 d. laikraštyje „Nezavisimaja gazeta“, nes jis buvo kur kas atviresnis negu Kremliaus šeimininkas (ypač Ukrainos atveju).

Visas D. Medvedevo ir V. Putino išsakytas mintis galima suskirstyti į tris pagrindinius blokus: Ukraina (ir santykiai su Vakarais šiame kontekste), Rusijos ekonomika (artėjanti krizė dėl mažėjančių naftos kainų ir krintančio rublio kurso) ir visa kita.

Draugiškos Ukrainos daugiau nebėra

Kalbėdamas apie Ukrainą, V. Putinas pasakė taip: „Problema ta, kad po valstybinio perversmo (...) dalis šalies nesutiko su tokia įvykių eiga. Užuot pradėję su jais nors kažkokį politinį dialogą, (...) pradėjo naudoti kariuomenę. Kai nepavyko, šiandien bando spręsti klausimą per ekonominę blokadą. Manau, kad šis kelias visiškai neperspektyvus, žalingas Ukrainos valstybingumo likimui ir Ukrainos tautai. Tikiuosi, kad mums pavyks dialogo būdu – o mes šiuo atveju esame pasiruošę tapti tarpininkais – vis dėlto pradėti tiesioginį politinį dialogą ir šiais būdais, naudojant šiuos politinius instrumentus, sureguliuoti situaciją iki vieningos politinės erdvės atkūrimo. (...) Bet mes turime remtis fundamentaliais tarptautinės teisės principais, žmonių teise patiems spręsti savo likimą.“

Optimistus šiame kontekste nudžiugino užuomina apie „vieningą politinę erdvę“. Žiūrint plačiau, egzistuoja nuomonė, jog Kremliuje veikia grupė su V. Surkovu priešakyje, kuri bando įtikinti prezidentą, kad žlugdyti Ukrainos teritorinį vientisumą nereikia, o su Vakarais būtina surasti kompromisą: pavyzdžiui, jie pripažįsta Krymą, o Maskva nepripažįsta ir neremia separatistinių „liaudies respublikų“. Pažymėtina, jog Donbaso maištininkai jau atvirai sako, kad eiti į Kijevą jiems neleidžia Kremlius, ir dabar tai jau tapo eiliniu V. Putino pareiškimu (tą patį jis sakė Prancūzijos prezidentui F. Hollande‘ui) apie „vieningą politinę erdvę“.

Tačiau pesimistai atkreipė dėmesį į kitus Rusijos prezidento žodžius: jis pabrėžė, kad karas ir ekonominė blokada kenkia Ukrainos valstybingumui, o žmonės turi teisę patys spręsti savo likimą. Išvertus tai į paprastą kalbą – uždusinti Donbasą neleisime ir galime pripažinti separatistines respublikas (panašiai kaip Abchaziją ir Pietų Osetiją).

Taigi ir toliau lieka neaišku, ko nori ir ką ruošiasi daryti Maskva – atsitraukti ar atakuoti. Juolab kad vadinamasis „vojentorgas“ (separatistų aprūpinimas ginkluote), atrodo, nemažina apsukų (pažymėtina, kad, atsakinėdamas į Ukrainos žurnalisto klausimą, V. Putinas vienareikšmiškai nepasakė, kad ten nėra reguliariosios Rusijos kariuomenės), o žinomas Rusijos blogeris (separatistų rėmėjas) Colonel Cassad rašo: „Jokių garantijų dėl Krymo Rusija negaus, o tai reiškia, kad Donbasas į Ukrainą nesugrįš“.

Ir čia į pagalbą atėjo D. Medvedevas, kuris gal ir nuobodus, bet kai jau kalba, yra stebėtinai atviras. Per savo spaudos konferenciją jis prisipažino: „Krymas ne ekonominė kategorija. (...) Ką jau čia slėpti, mes visada manėme, kad tai mūsų žemė.“

Tačiau tai dar ne viskas. Anksčiau minėtame savo straipsnyje „Rusija ir Ukraina: gyvenimas pagal naujas taisykles“ jis pažymėjo: „Tik metai – ir iš tos artimos mums šalies, su kuria draugavome, prekiavome, kur važiuodavome ilsėtis ir aplankyti giminių, liko tik atsiminimai. (...) Tačiau Ukraina, kaip valstybė, pasirinko. Ir net jeigu mūsų kaimynai šiandien sunkiai įsivaizduoja galutinę kainą, kurią teks už tai sumokėti, tai jų teisė. Įkaitant teisę į klaidą. (...) Pratinkitės apmokėti sąskaitas. (...) Rusija ketina griežtai siekti savo nacionalinių interesų. (...) Kurdami santykius naujomis aplinkybėmis, mes paliksime emocijas ir „giminių jausmus“ nuošalyje. (...) Tiesą pasakius, nusibodo. (...) Sunkiausi laikai mūsų kaimynų, deja, dar tik laukia.“

Kitaip tariant, baigėsi „vieningos draugiškos Ukrainos“ planas (tą patvirtina ir Gazeta.ru publikacija „Neišsiūbavo valties“, rašanti apie kadrų permainas V. Putino administracijoje ryšium su politika Ukrainoje), dabar Kijevo režimas yra mums priešiškas, o „mums dvasiškai, kultūriškai, mentališkai artimi žmonės [suprask, Donbaso, o perspektyvoje – Charkovo, Odesos ir pan. separatistai), kurių likimui mes niekada neliksime abejingi“, nebus palikti be mūsų dėmesio. Ir tai ne koks vanagas D. Rogozinas, o „liberalas“ D. Medvedevas, ketinantis komplikuoti Ukrainos gastarbaiterių darbą Rusijoje, kad sunkūs laikai kaimynui ateitų dar greičiau. Be to, dar yra 3 mlrd. dolerių kreditas, kurio Rusija gali pareikalauti jau kitų metų pradžioje...

Rusiškoji Vakarų dilema

Šiame kontekste akivaizdu, kad be finansinės ir karinės Vakarų pagalbos Kijevas neišgyvens, bet Europoje ir Amerikoje vis dar nėra vieningos pozicijos šiuo klausimu. JAV respublikonai nori padėti, o prezidentas B. Obama delsia (net sabotuoja procesą), sako: „Nuostata, kad mes tiesiog galime plėsti sankcijas be pabaigos, ir Putinas pakeis savo poziciją, yra klaidinga“. Kartu jis pridūrė, kad stiprinti spaudimą Kremliui reikia tik kartu su Europa. O kas ten?

Kanclerė A. Merkel yra griežtos linijos Rusijos atžvilgiu šalininkė (galbūt – priverstinai), bet kartu nori grįžti prie „Pietų srauto“ projekto, o jos užsienio reikalų ministras F. W. Steinmeieris apskritai leidžia sau viešai nesutikti su kanclerės pozicija (galbūt – su tyliu jos palaiminimu). Pagaliau, Ukrainos prezidentas P. Porošenka ketino vykti į Briuselį, bet ES savo vadovų pasitarime jo nelaukė. Maža to, naujasis Europos Komisijos pirmininkas J. C. Junckeras pareiškė, kad ES turi ribotas galimybes pagelbėti Ukrainai, o TVF noras finansuoti Ukrainos karą mažėja kasdien.

Trumpai sakant, susidaro įspūdis, kad artėja atomazga. Ką čia slėpti – Ukrainos teritoriniam vientisumui iškilęs rimtas pavojus. Keisčiausia ir apmaudžiausia šioje situacijoje yra tai, kad ekonomiškai gerokai stipresni už Rusiją Vakarai, atrodo, ima drebėti, galvoti apie atsitraukimą, nors Maskvai jau akivaizdžiai dega viena vieta (100 rublių už eurą – ne juokas). Žinoma, transatlantinėje bendruomenėje yra jėgų (ir gana galingų jėgų), kurios pasiryžusios kovoti iki galo, bet „kapituliantai“ – ne mažiau aktyvūs ir jau artimiausiu metu gali perimti iniciatyvą (ypač Europoje).

Kita vertus, gal jie teisūs, juk V. Putinas kategoriškas – tikrai mes ekonomiškai „atšoksime į pliusą“, blogiausiu atveju – po dvejų metų, net jeigu naftos kaina kris žemiau 40 dolerių už barelį. Svarbu suprasti – jis profesionaliai blefuoja (tada Vakarams dar reikia truputį pakentėti, nes sunkiausia visada prieš pergalę) arba žino, ką sako, žino Rusijos ekonomikos galimybes (tada Vakarai gali palūžti, nes dabartiniu režimu dvejų metų Europa ir arabai psichologiškai greičiausiai neištvers).

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 24)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras