Ankstesniame straipsnyje apie „Pietų srauto“ dujotiekio projekto nutraukimą aš įtariau, kad dėl jo dar yra įmanomi įvairūs siurprizai. Nors po aukštų Rusijos pareigūnų pasisakymų logiška būtų padėti šioje istorijoje didelį tašką, atrodo, kad žaidimas dar nėra baigtas. Situacija iš esmės primena anekdotą, kuriame ginčijamasi, ar pacientas labiau miręs nei gyvas, ar atvirkščiai.

Kas gi verčia abejoti, kad Rusija iš tikrųjų nutraukė „Pietų srauto“ tiesimą ir planuoja pasukti šį dujotiekį link Turkijos? Rašydamas šį straipsnį vėl atvėriau oficialų „Gazprom“ tinklalapį ir pažiūrėjau, kokios naujienos apie „Pietų srautą“ ten skelbiamos 2014 m. gruodžio 21 dieną.

Įdomu tai, kad paskutinė naujiena „Gazprom“ puslapyje, susijusi su „Pietų srautu“, yra lapkričio 24 dienos pranešimas, jog Rusijos dujų monopolininkė aptarė dvišalio bendradarbiavimo galimybes su italų bendrove ENI. Vėlesnių naujienų nepateikiama, nors jau praėjo gana nemažai laiko po to, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė, jog dėl bulgarų nesukalbamumo „Pietų srauto“ dujotiekis nebus tiesiamas.

Svarbu priminti ir tai, kad apie projekto nutraukimą kalbėjo ne vien Rusijos prezidentas, bet ir „Gazprom“ vadovas Aleksejus Mileris. Dėl šios priežasties labai keistai atrodo, jog šios naujienos nėra korporacijos tinklalapio skyriuje, skirtame minėtam dujotiekiui. Žinoma, čia galima įtarti „Gazprom“ ryšių su visuomene tarnybos nekompetenciją ar tingumą, tačiau peršasi išvada, kad „Gazprom“ tylėjimą šiuo klausimu lemia kitokios priežastys.

Būtina paminėti, kad gana skeptiškai žiūrima ir į Rusijos pasirinktą alternatyvą. Jos esmė – greta esamo ir nevisiškai apkrauto dujotiekio „Žydrasis srautas“ pastatyti dar vieną dujotiekį Juodosios jūros dugnu iki Turkijos, o toliau per šios valstybės teritoriją pratęsti jį iki Graikijos ir taip eksportuoti dujas į Pietų Europos regioną (iš esmės toks ir buvo „Pietų srauto“ tikslas).

Tačiau turkiškas variantas kelia rimtų klausimų dėl projekto rentabilumo. Apie tai didelį straipsnį paskelbė „Bloomberg“. Toje publikacijoje šis projektas buvo apibūdintas kaip „nerealistiškas“. Straipsnyje pateikiami keli argumentai, pristatantys naują Rusijos planą kaip idee fixe.

Pirmiausia pažymima, kad Europoje mažėja gamtinių dujų poreikis, o atsižvelgiant į Rusijos įvaizdį Europos Sąjungoje, kurį galutinai sugadino Maskvos agresija prieš Ukrainą, alternatyvių energetinių išteklių šaltinių paieška tampa bendros ES politikos prioritetu.

Taip pat kyla abejonių ir dėl Turkijos suinteresuotumo „Pietų srauto“ pasukimu į jos pusę. Šiandien ši šalis didžiąją savo suvartojamų dujų dalį gauna iš Rusijos. „Bloomberg“ pateikiamais duomenimis, praeitais metais rusiškos dujos sudarė 57 proc. visų Turkijoje suvartotų gamtinių dujų. Panašus skaičius buvo ir 2012 metais – tada Turkija gavo iš Rusijos 58 proc. visų importuotų dujų, gerokai daugiau negu iš Irano, kurio dalis Turkijos dujų eksporto rinkoje sudarė 18 procentų. Žvelgiant iš šio požiūrio taško, Turkija būtų suinteresuota turėti daugiau energetinių infrastruktūrinių jungčių su Rusija, tačiau tai nereiškia, jog Ankara pasirinko priklausomybę nuo rusiškos „dujų adatos“. Iš tikrųjų Turkija aktyviai diversifikuoja dujų importo kelius – be Rusijos, ji gauna dujų iš Irano ir Azerbaidžano. Turkijos planuose taip pat yra šių išteklių importas iš Turkmėnijos bei galimybė pirkti daugiau suskystintų dujų iš Alžyro. Taip pat buvo galvojama ir apie dujotiekį, vedantį į šiaurės Iraką, tačiau šiuos planus gali sutrukdyti nerami padėtis regione.

Bet kuriuo atveju pažymima, kad Rusijos interesas pastatyti dujotiekį į Turkiją (ir pratęsti jį iki Graikijos) yra didesnis nei tikrasis Ankaros suinteresuotumas šiuo projektu. Tai leidžia Turkijai jaustis stipresnėje pozicijoje ir yra visai logiška, kad ieškoma preferencijų sau. Minėtoje „Bloomberg“ publikacijoje nurodoma, kad Ankara aktyviai derasi su Rusija dėl nuolaidų dujoms, ir pažymima, jog Turkijos tikslas – ne 6 proc., kaip siūlė V. Putinas, o 15 proc. mažesnė kaina. Ir visai tikėtina, jog Turkija savo pasieks. Taigi „Pietų srauto“ perorientavimas Turkijos kryptimi Rusijai gali būti tiek pat „efektyvus“ žingsnis kaip ir panašus persiorientavimas į Kinijos gamtinių dujų rinką (apie tai plačiau rašoma straipsnyje).

Tačiau grįžkime prie „Pietų srauto“ klausimo. Pažymėtina, kad šis projektas vis dar aptarinėjamas viešoje erdvėje ne kaip galutinai nutrauktas, o greičiau kaip turintis tam tikrų problemų, kurias galbūt dar bus įmanoma išspręsti. Susidaro įspūdis, kad pacientas vis dėlto gal labiau gyvas nei miręs.

Pranešama, kad nominalus sprendimas sustabdyti „Pietų srauto“ projektą privertė kai kurias Europos valstybes, turėjusias tapti šio projekto dalyvėmis, prabilti apie galimybę peržiūrėti savo pozicijas. Čia pirmiausia turima omenyje ES narė Bulgarija ir ES kandidatė Serbija.

Ko gero, didžiausią nusivylimą dėl sprendimo stabdyti „Pietų srauto“ statybą pajuto Serbija, rodžiusi didžiausią suinteresuotumą šiuo projektu. Po sustabdymo nuskambėjo mintis (ją, pavyzdžiui, išsakė Serbijos užsienio reikalų ministras Ivica Dadičius), jog europinė Serbijos integracija turėtų vykti taip, kad netrukdytų Serbijos santykiams su kitais, Europos Sąjungai nepriklausančiais, partneriais. Suprantama, pirmiausia Belgradas turi omeny Rusiją, kuriai Serbijoje jaučiama gana didelė simpatija. Tačiau numanu, kad ši simpatija visgi nenugalės integracijos į ES siekio. Beje, šiai integracijai neprieštarauja ir Maskva, kuri per Serbiją gali įgyti Europos Sąjungoje dar vieną „advokatą“.

Vilčių, kad „Pietų srauto“ projektas gali būti atnaujintas, turi ir Bulgarija, kuriai, beje, ir buvo suversta pagrindinė kaltė dėl dujotiekio statybų nutraukimo („kaltė“ buvo ta, kad ji silpnai priešinosi Europos Sąjungos reikalavimams dėl Rusijai trukdančio Trečiojo energetinio paketo reikalavimų įgyvendinimo). Iš esmės Bulgarija patikino, kad, jei Rusija vis dėlto nuspręstų reanimuoti statybų procesą, ji yra pasirengusi vykdyti ankstesnius susitarimus ir darbus „Pietų srauto“ projekte.

Kad neprieštarauja „Pietų srauto“ projektui, yra pasisakę ir aukšti ES pareigūnai Briuselyje. Ankstesniame straipsnyje buvo cituotas Europos Komisijos pirmininkas Jeane‘as Claude‘as Junckeras, kuris pažymėjo, jog projektas tikrai gali būti įgyvendintas, tačiau paisant Europos Sąjungos nustatytų reikalavimų. Už tai, kad derybos dėl „Pietų srauto“ projekto tarp Bulgarijos ir Rusijos, laikantis anksčiau pasiektų susitarimų, tęstųsi, pasisakė ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Kitaip sakant, visos galimybės atgaivinti „Pietų srauto“ projektą vis dar yra. Durų galutinai neužtrenkė nei Europos Sąjunga, nei šalys, dalyvaujančios projekte. Dabar viskas priklauso tik nuo Rusijos – jos tikrojo apsisprendimo. Numanu, kad pranešimą apie projekto sustabdymą Maskva panaudojo kaip spaudimo (iš esmės – šantažo) priemonę „Pietų srauto“ projekte dalyvaujančioms ES šalims, siekdama, kad jos išreikalautų iš Briuselio nuolaidų, pavyzdžiui, taikant jam išimtis (kaip ir „Šiaurės srautui“) iš jau minėto Trečiojo energetinio paketo reikalavimų. Verta priminti, kad šio paketo principai apriboja monopolinę teisę valdyti dujotiekį ir reikalauja, kad prieiga prie jo būtų garantuota ir trečiosioms šalims – kitiems galimiems dujų eksportuotojams.

Bulgarijos ir Serbijos veiksmai rodo, kad šantažas veikia, nors gal ir ne tiek, kaip norėtųsi Maskvai. Tačiau tai negarantuoja automatiško „Pietų srauto“ projekto atgaivinimo. Dabar šis klausimas jau gali priklausyti ne vien nuo ES ar atskirų šalių sukalbamumo, bet ir nuo finansinių Rusijos galimybių įgyvendinti projektą. Pažymima, kad, paskutiniais skaičiavimais, šis projektas reikšmingai pabrango, o dėl Vakarų pasaulio taikomų sankcijų ir pingančios naftos Rusija staiga atsidūrė gana sunkioje ekonominėje padėtyje. Tad energetinis „numirėlis“ gali iš tikrųjų ir nebeprisikelti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.