Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Atsigręžiant atgal: ar 2014 metai tapo „naujais 1914-aisiais“? (163)

Viktoras Denisenko
2015 01 19

Praėjusių metų įvykiai kiek užgožė svarbią istorinę sukaktį – šimtmetį nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Šis istorinis įvykis savotiškai nubrėžė viso XX a. kontūrą (žinoma, pirmiausia Europai). Iš esmės Pirmojo pasaulinio karo rezultatuose galima aptikti ir ankstyvas Antrojo pasaulinio karo šaknis. 1914-ieji neretai prisimenami kaip didelės katastrofos metai, nes nepasiteisino viltys, kad XX amžiuje žmonija pasieks savo brandą, o įsibėgėjantis progresas leis pamiršti tarpusavio nesantaiką ir karus. Deja, tai buvo tik iliuzijos, ir jų žlugimą galima apibūdinti kaip labai labai skausmingą.

2014 metai baigėsi vos prieš kelias savaites ir dar anksti būtų bandyti apibrėžti jų vietą XXI a. istorijoje, tačiau kažkodėl neapleidžia jausmas, kad savo istorine reikšme jie gali prilygti 1914-iesiems. Apžvelkime įvykius, kurie leidžia daryti tokią prielaidą.

Rusija nusimetė kaukę

Be jokių abejonių, svarbiausiu 2014 metų reiškiniu mūsų regione tapo įvykiai Ukrainoje ir Rusijos reakcija į juos. Priminsime, kad į praeitus metus Ukraina įžengė su masinėmis protesto akcijomis, nukreiptomis prieš tuometinį prezidentą Viktorą Janukovyčių ir jo komandą. Protestus sukėlė šalies vadovo atsisakymas tų metų lapkričio mėnesį Vilniuje pasirašyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga, tačiau klaidinga būtų pavadinti tai vienintele ar net esmine priežastimi. Sutarties nepasirašymas tapo tik protesto nuotaikų katalizatoriumi. Iš esmės žmonės Kijeve (ir kituose Ukrainos miestuose) išėjo į gatves protestuodami prieš Ukrainos valdžios, paskendusios korupciniuose ryšiuose, stagnaciją, prieš apgautas viltis ir svajones.

Prezidentas V. Janukovyčius pabandė paskandinti Maidaną kraujuje. Tikėtina, kad šią mintį jam pašnibždėjo (o greičiausiai – primygtinai rekomendavo) „draugai iš Rusijos“ – patarėjai, susiję su Rusijos jėgos struktūromis. Jau po V. Janukovyčiaus pabėgimo paaiškėjo, kad tokių specialistų iš Maskvos nemažai lankėsi Kijeve tragiškomis susirėmimų Maidane dienomis. Beje, visa tai leidžia numanyti, kokios taktikos laikytųsi Maskva, jei panašūs įvykiai kiltų Rusijoje (tačiau, net nepaisant stiprėjančių Rusijos finansinių problemų, kol kas nematyti jokių požymių, kad ukrainietiškas scenarijus galėtų atsikartoti Maskvos gatvėse).

Didelės svarbos geopolitiniu įvykiu tapo vėliau Rusijos įvykdytas Krymo užgrobimas, prasidėjęs nuo neaiškių karinių pajėgų, veikusių be atpažinimo ženklų, atsiradimo pusiasalio teritorijoje. Šios pajėgos, dėl savo anonimiškumo pramintos „žaliaisiais žmogeliukais“, pasižymėjo užgrobdamos vietinės valdžios struktūras ir blokuodamos Ukrainos kariuomenės pajėgas jų dislokavimo vietose. Jau tada nebuvo didesnių abejonių, kad tos anoniminės pajėgos yra susijusios su Rusija (vėliau, po Krymo užgrobimo ir prijungimo prie Rusijos, Maskva iš esmės tai patvirtino), tačiau tuomet Kijevas, išgyvenantis gilią politinę krizę, neišdrįso aiškiai apibūdinti prieš jį vykdomą agresiją ir pasipriešinti jai.

Rusijos įvykdyta Krymo užgrobimo operacija „padovanojo“ pasauliui naują sampratą – hibridinis karas. Kita vertus, tai, kiek hibridinis karas yra naujas reiškinys, – diskutuotinas klausimas. Galima priminti, kad, pavyzdžiui, ir 1940 metais, naudojant politinį spaudimą ir šantažą, Sovietų Sąjungai pavyko užimti Baltijos šalis „be šūvio“.

Įkvėpta sėkmingos operacijos Kryme ir apatiškos Vakarų pasaulio reakcijos į ją, Maskva nusprendė pratęsti savo naujų „pergalių“ seriją ir pritaikė hibridinio karo strategiją rytų Ukrainos regionams, tačiau čia viskas vyko jau ne taip sėkmingai, kaip planavo Rusija. Kijevas sugebėjo mobilizuotis ir duoti atsaką į agresiją, o tas atsakas pozicionuotas kaip „antiteroristinė operacija“. Be to, vadinamieji „kovotojai“ rytų Ukrainoje, kurių dauguma – samdiniai iš Rusijos, padarė kelias rimtas klaidas. Rimčiausia iš jų turbūt tapo keleivinio Malaizijos lėktuvo numušimas (pirmomis valandomis po incidento „kovotojai“ buvo įsitikinę, kad numušė karinį Ukrainos lėktuvą, ir plačiai tuo gyrėsi socialiniuose tinkluose internete; šią žinią paskelbė ir Rusijos televizija). Be to, į Rusijos agresiją prieš Ukrainą galiausiai sureagavo ir Vakarų pasaulis (pirmiausia – JAV, Kanada, Europos Sąjunga), kuris kaip savo atsaką į agresiją pasirinko gana atsargią ekonominių sankcijų, taikomų Rusijai, taktiką.

Tiesa, kol kas savo tikslų nepavyko pasiekti nei Maskvai (siekiančiai jėga nutiesti sausumos koridorių į aneksuotą Krymą), nei Kijevui. „Kovotojų“ kontroliuojamos teritorijos Donecko ir Luhansko srityse kol kas turi visas galimybes tapti įšaldyto konflikto zonomis be aiškios sprendimo perspektyvos (įšaldyto konflikto situacija reikštų, kad įsipareigojimus už šių teritorijų finansavimą turėtų prisiimti visą tą košę užvirusi Rusija, bet dabar, kai akivaizdžiai matomas ekonominių sankcijų ir krintančių naftos kainų ekonominis poveikis, Maskvai tai būtų pernelyg didelis galvos skausmas). Tačiau tai jau ateities perspektyvų klausimas, o kol kas apibendrinkime praėjusių metų pamokas.

Nepaisydama visų negandų Ukraina padarė didelį žingsnį į priekį. Šios valstybės žmonės dar kartą (pirmą kartą – per Oranžinę revoliuciją 2004 metų pabaigoje) pademonstravo, kad jiems užtenka ryžto prisiimti atsakomybę už savo šalies likimą. Dabar daug kas priklausys nuo naujosios šalies valdžios sugebėjimo susitvarkyti su ekonomikos ir teisinės sferos iššūkiais. Esminis nekarinis iššūkis, kuris laukia Kijevo, – kova su korupcija.

O Rusija, galima sakyti, galutinai nusimetė kaukę. Atrodo, kad Maskva įtikėjo savo nebaudžiamumu. Tokia iliuzija, žinoma, atsirado ne iš karto – jai susiformuoti padėjo Vakarų pasaulio atsargumas 2008 metais, kai Rusija įvedė savo pajėgas į Gruzijos teritoriją Pietų Osetijos regione, o vėliau įžūliai ignoravo pačios pasirašytą Medvedevo–Sarcozy taikos susitarimą (esminiu šio susitarimo pažeidimu tapo Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės pripažinimas). Dar labiau šią iliuziją sustiprino sėkminga operacija Kryme. Tęsdama agresiją Maskva nesitikėjo atsako nei iš Vakarų pasaulio (pirmos Rusijai paskelbtos ekonominės sankcijos buvo panašesnės į simbolinį gestą nei į realias poveikio priemones), nei iš Ukrainos (šios šalies karinės pajėgos atrodė visiškai demoralizuotos, neturinčios rimto karinio potencialo).

Savo veiksmais Rusija dar kartą įrodė, kad nelabai geba naudotis minkštosios galios instrumentais. Olimpinės žaidynės Sočyje buvo vienas iš tokių instrumentų. Jos leido pagerinti Rusijos įvaizdį pasaulyje, tačiau vėlesni Rusijos veiksmai prieš Ukrainą nubraukė visus su šalies įvaizdžiu susijusius Olimpinių žaidynių laimėjimus. Verta paminėti ir tai, kad šis minkštosios galios instrumentas gerokai kainavo Maskvai – žaidynėms buvo išleista daugiau nei 50 mlrd. JAV dolerių, jos tapo brangiausiomis istorijoje. Tačiau kariniai žaidimai Rusijai vis dar gana akivaizdžiai yra artimesni ir suprantamesni.

Bet kuriuo atveju Rusijos ir Ukrainos konfliktas 2014 metais nubrėžė naują globalią konfrontaciją, kur vienoje pusėje yra imperines ambicijas demonstruojanti Rusija, o kitoje – konfrontacijos nenorintis (bet vis labiau jos neišvengiamumu įsitikinantis) Vakarų pasaulis. Galima kalbėti apie aiškią naujojo šaltojo karo, kuris brendo jau seniai, pradžią. Laimėtoja šioje situacijoje, atrodo, kol kas lieka Kinija, kuri tiesiogiai nedalyvauja konfrontacijoje, tačiau turi galimybę išnaudoti susipykusią su Vakarais Rusiją savo ekonominiams tikslams. Apie tai, pavyzdžiui, kalba JAV ekspertas Stephenas Blancas.

Islamo valstybės iššūkis

Kitas svarbus 2014 metų įvykis – naujos įtakingos teroristinės organizacijos, kurios veikla gali pakeisti politinę Artimųjų Rytų regiono geografiją, atsiradimas. Kalbame apie vadinamąją „Irako ir Levanto islamo valstybės“ organizaciją, kuri dabar dažniausiai vadinama tiesiog „Islamo valstybe“ (angliška santrumpa IS). Ši organizacija formavosi jungiantis skirtingoms radikaliųjų islamistų grupuotėms, tarp kurių minimos ir su kita žinoma teroristine organizacija – „Al Qaeda“ – siejamos grupuotės. „Islamo valstybės“ tikslas – sukurti radikalią islamišką valstybę dabartinių Libano, Sirijos ir Irako teritorijoje.

2014 metai tapo „Islamo valstybės“ „šlovės valanda“. Birželio mėnesį šios organizacijos smogikai užgrobė dalį šiaurės Irako. Per ganą trumpą laiką teroristų pajėgoms pavyko įgyti naftos turtingų teritorijų kontrolę ne tik Irake, bet ir dėl pilietinio konflikto byrančioje Sirijoje. Beje, pažymima, kad Irako pajėgos nesugebėjo deramai pasipriešinti islamistams, tačiau į aktyvią kovą su jais įsitraukė vietinių kurdų daliniai (tikėtina, priartindami nepriklausomo Kurdistano susikūrimo valandą).

„Islamo valstybė“ iš esmės tapo naujo teroristinio pavojaus simboliu. Šios organizacijos veikla kelia grėsmę net kelių šalių valstybingumui – pirmiausia Irako ir Sirijos. Nerimauti verčia ir tai, kad „Islamo valstybė“ ir jos idėjos turi nemažai rėmėjų visame pasaulyje. JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) duomenimis, „Islamo valstybės“ organizacijos gretose kovoja nuo 20 iki 31,5 tūkst. samdinių, tarp jų yra apie 2 tūkst. Vakarų šalių piliečių.

Iš esmės „Islamo valstybė“ yra materializuotas radikalaus islamizmo iššūkis. Ši teroristinė organizacija pasižymi demonstratyviu žiaurumu: per pastarąjį pusmetį jos kovotojai nupjaudami galvas nužudė 5 įkaitus – JAV ir Jungtinės Karalystės piliečius. Žiaurių egzekucijų vaizdo įrašai buvo platinami internete.

Vis akivaizdžiau tampa ir tai, kad „Islamo valstybės“ iššūkis neapsiriboja vien Artimųjų Rytų regiono geografija, kaip buvo ir „Al Qaeda“ atveju. Šių dviejų teroristinių organizacijų pavadinimai dabar skamba ir šiemetinių kruvinų teroro išpuolių Prancūzijoje kontekste. Nėra tikslių įrodymų, kad žudynes laikraščio „Charlie Hebdo“ redakcijoje surengę ar įkaitų dramoje Paryžiaus parduotuvėje dalyvavę teroristai buvo tiesiogiai susiję su šiomis organizacijomis, tačiau taip pat nėra ir didesnių abejonių, kad tiek „Islamo valstybė“, tiek „Al Qaeda“ tapo įkvėpimo šaltiniu šių išpuolių organizatoriams.

Lygiai taip pat nėra abejonių, kad galutinė „Islamo valstybės“ pergalė Irake ir/ar Sirijoje taptų katastrofišku geopolitiniu įvykiu. Galima numanyti, kad tokiu atveju sniego gniūžtės principu nestabilumas ir teroras pradėtų plisti iš šio regiono toliau, apimdamas vis didesnę teritoriją, o šio proceso atgarsiai skambėtų skirtinguose pasaulio kampeliuose. Minėtus teroro išpuolius Prancūzijoje galima priskirti prie tokių „skambučių“.

Beje, radikalaus islamizmo kontekste reikėtų paminėti ir „Boko Haram“ grupuotės Nigerijoje suaktyvėjimą 2014 metais, tad minėtas iššūkis tikrai neapsiriboja kokiu nors vienu pasaulio kampeliu ar regionu. Tai yra globali problema.

Trečias pasaulinis – teroristinis – karas

Praėjusiais metais buvo ir daugiau įsimintinų įvykių, tačiau būtent šie du straipsnyje paminėti sukrėtimai (ar geriau parašius – įvykių ir sukrėtimų paradigmos) leidžia interpretuoti 2014 metus kaip tam tikrą šiuolaikinį 1914 metų analogą. Dar pačioje XXI a. pradžioje, po 2001 metų rugsėjo 11 d. išpuolių JAV, buvo kalbama, kad terorizmas taps „XXI a. maru“. Praėjusiais metais iš esmės sulaukėme patvirtinimo, jog ši įžvalga buvo gana taikli.

Rusijos veiksmus Ukrainoje irgi galima priskirti prie terorizmo. Šios valstybės kariai Kryme veikė be atpažinimo ženklų, vykdydami iš esmės geopolitinę teroristinę diversiją. Ukraina taip pat siekia, kad vadinamosios „Donecko liaudies respublika“ ir „Luhansko liaudies respublika“ (separatistiniai dariniai) būtų pripažintos teroristinėmis organizacijomis. Žinoma, jos atstovauja kitokiai terorizmo atmainai nei „Islamo valstybė“, tačiau esmės tai nekeičia. Tiek „liaudies respublikos“, tiek „Islamo valstybė“ yra rimtas ir esminis iššūkis egzistuojančiai pasaulio tvarkai ir taikai.

Atrodo, kad praėjusieji metai iš tikrųjų tapo didelio geopolitinio lūžio laikotarpiu – į paviršių akivaizdžiai iškilo dauguma procesų, kurie prasidėjo anksčiau, bet visiškai pasireiškė tik dabar. Kyla jausmas, kad po 2014 metų pasaulis jau nebebus toks, koks buvo anksčiau. Įtariu, kad toks pat jausmas anuomet lydėjo ir 1914 metų pabaigą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 163)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras