Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rusijos santykiai su Baltarusija ir Kazachstanu krizės Ukrainoje kontekste (13)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2015 01 26

Nuo pat krizės Ukrainoje pradžios Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka pradėjo elgtis visai ne kaip artimiausias Rusijos sąjungininkas. Tuomet galima buvo pagalvoti, kad tai tik kažkoks Maskvos triukas siekiant turėti tarpininką dialoge su Kijevu ar paprasčiausios maištingu charakteriu pasižyminčio Batkos išdaigos.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau komplikavosi Baltarusijos santykiai su Rusija. Konflikto apoteoze tapo patikros punktai šalių pasienyje (Maskva nusprendė užkirsti kelią A. Lukašenkos machinacijoms su uždraustų europietiškų prekių „tranzitu“ per Rusijos teritoriją, ir jis nusprendė atsakyti), ir Baltarusijos lyderio pareiškimai, jog didžiojo brolio elgesys neramina, o jo politika – „besmegenė“. Vėliau A. Lukašenka nuvyko į Kijevą, kur ir vėl bičiuliavosi su (Rusijos požiūriu) „chuntos“ vadeiva P. Porošenka.

O iškart po jo ten atvažiavo Kazachstano prezidentas N. Nazarbajevas, pažadėjęs Ukrainai taip reikiamų anglių. Tai ką, dar ir Astanoje maištas prieš Maskvos geopolitiką posovietinėje erdvėje? To Kremliui tikrai būtų per daug. Ir visa tai susitikimo Maskvoje, kur turėjo būti sprendžiamas Eurazijos ekonominės sąjungos likimas, išvakarėse (galiausiai viskas lyg ir praėjo sklandžiai, bet gandų, kad paskutiniu momentu projektas gali žlugti, būta).

Tai kas vyksta? Susidariusioje situacijoje iš karto reikia pabrėžti, kad Baltarusijos ir Kazachstano atvejai krizės Ukrainoje kontekste skiriasi. A. Lukašenka, turint omenyje totalią šalies ekonominę priklausomybę nuo Rusijos (prezidentas, žinoma, liepė nustoti melstis Maskvai ir ieškoti alternatyvių rinkų, bet tai labiau deklaracijos), iš tiesų elgiasi truputį neadekvačiai. Turbūt vienintelis blaivus paaiškinimas, kodėl Batka leidžia sau demaršus Maskvos atžvilgiu ant pražangos ribos, yra jo tvirtas įsitikinimas, kad Kremlius su tuo tyliai susitaikys, nes šiandien negali sau leisti pyktis su Minsku, o svarbiausia – A. Lukašenka Minske geriau, negu ten būtų kas nors kitas (na, dar yra versija, kad Baltarusijos prezidentas per Ukrainą nori pralaužti ledus santykiuose su Vakarais, bet tai skamba juokingai, turint omenyje nesikeičiančią A. Lukašenkos režimo prigimtį ir dabartinės Ukrainos situaciją: jai pačiai reikia galvoti, kaip tiesiogine to žodžio prasme išgyventi, o ne apie diktatorių užtarimą).

Tačiau niuansas yra tas, kad Batka galbūt klysta. Pirmas kiniškas perspėjimas nuskambėjo iš Rusijos ambasadoriaus Baltarusijoje lūpų: „Šiandien Baltarusijos vadovas neišreiškė noro balotiruotis. Ir aš kažkaip abejoju, kad jis eis. Bet jeigu eis, aš jį asmeniškai kaip žmogus paremčiau“, – pareiškė A. Surikovas. Išvertus į paprastą kalbą, tai galėjo reikšti, kad, jeigu Rusija panorėtų, A. Lukašenka gali ir netapti Baltarusijos prezidentu, bet jeigu jis pradės elgtis gerai, tada Maskva jį parems.

Kad perspėjimas buvo rimtas, parodė spaudos konferencija Maskvoje po Eurazijos ekonominės sąjungos narių susitikimo. Joje V. Putinas (kuris, pasak A. Lukašenkos, „nežinojo“ apie baltarusiškų maisto prekių importo į Rusiją draudimą) šypsojosi, o Baltarusijos vadovas piktu veidu aiškino, kad Baltarusija ir Rusija – broliai amžiams, o jis taps prezidentu, net jeigu visas pasaulis bus prieš, ir niekam nepavyks jo „atstatyti“, tai yra padaryti sukalbamesnį. Taigi, Batkai lyg ir buvo praktiškai parodyta ir paaiškinta, kaip reikia elgtis, bet jam grįžus į Minską viskas prasidėjo iš naujo: pareiškimas, kad Baltarusijai niekas Rusijos nepakeis, pabrėžiant, kad kiti šalies vadovai gali sugriauti pasiektus bendradarbiavimo rezultatus, ir kartu dar vienas nurodymas naujai vyriausybei diversifikuoti eksportą, nes „jūs matote, kaip jie kartais elgiasi“.

Šiame kontekste galima spėti, kad A. Lukašenkos bandymai vaizduoti nepriklausomą prezidentą su savarankiška politika ir gudrauti ekonominėje srityje tęsis, bet kai jie darysis pernelyg įžūlūs, Maskva statys Batką į vietą (ekonominėmis sankcijomis ir grasinimais išrinkti kitą Baltarusijos prezidentą). Kartu tikėtina, kad 2015 m. prezidento rinkimuose Kremlius A. Lukašenką vis dėlto parems, nes ieškoti alternatyvos galima, bet šiuo metu tai yra problemiška (sunkūs laikai, pagrindinis dėmesys – „operacijai“ Ukrainoje). Bet ateityje viskas įmanoma, nes V. Putinas nieko nepamiršta...

O dabar apie N. Nazarbajevą. Jo kelionė į Kijevą, o dar po A. Lukašenkos (tarsi formuotųsi bendras frontas prieš Rusiją) ir su pažadu tiekti Ukrainai anglis, kai Maskva nori įpiršti jai Donbaso ir/ar savo produkciją, privertė ekspertus suabejoti Kazachstano ištikimybe Kremliui. Bet manytina, kad triukšmo šiuo atveju daugiau negu realių prielaidų nesutarimams.

Pradėkime nuo programinio N. Nazarbajevo straipsnio The Wall Street Journal „Naujas skyrius Kazachstano ir ES santykiuose“, kuriame, be viso ko, rašoma: „Taigi tik dialogo ir bendradarbiavimo keliu mes galime įveikti globalias problemas, neeskaluodami sankcijų, kurios nesuveiks, bet sužlugdys platesnį ekonominį augimą. Tai mūsų žinia tiek Vakarams, tiek Rusijai dabartinėje akies už akį situacijoje dėl konflikto Ukrainoje. Taiki, stabili, klestinti Ukraina, kuri yra gera tiek Rusijos, tiek Europos draugė – kiekvieno interesas, pirmiausia pačių ukrainiečių. Tai pasiekiamas tikslas ir mes pasiruošę padėti paversti jį realybe.“

Kitaip tariant, sprendžiant iš straipsnio pavadinimo, Kazachstanas (asmeniškai N. Nazarbajevas) nori tapti labiau pastebimu Europos partneriu (to siekiama dar nuo pirmininkavimo ESBO laikų) ir aktyvesniu tarpininku Ukrainos krizėje. Šiame kontekste pažymėtina, jog Prancūzijos prezidentas po apsilankymo Astanoje nuskubėjo į Maskvą, o vėliau į Kazachstaną buvo pakviestas „Normandijos ketvertas“ (Rusija, Vokietija, Prancūzija, Ukraina). Tad Minsko formatas gavo konkurentą ir N. Nazarbajevui, atrodo, visai gerai sekasi sustiprinti savo šalies statusą tarptautinėje arenoje.

O apskritai jis konflikto Ukrainoje kontekste labiau yra Rusijos pusėje negu prieš ją. Taip, susitikime su F. Hollande‘u Kazachstano lyderis pažymėjo: „Aš nenoriu būti niekieno advokatu, taip pat ir Putino, bet mano objektyvi analizė rodo, kad noras po Ukrainos organizuoti tokį pat „pavasarį“ Rusijoje žlugo, o baigėsi „Krymo pavasariu“. Ir nereikia neįvertinti Rusijos galybės. Tai didžiausia ir turtingiausia šalis“. Dar daugiau, po minėtos kelionės į Kijevą jau namuose N. Nazarbajevas, kalbėdamas apie krizę Ukrainoje, pažymėjo: „Dešimtmečiais be pertraukos vyksta politinės batalijos, kurios dabar peraugo į karinį konfliktą. Nejaugi jūs manote, kad paprastas žmogus išėjo iš namų, paėmė kastuvą ir nuėjo kariauti, žudyti? Nieko panašaus. Politikai siunčia juos į broliškų žudynių ugnį“, – ir tokius politikus, anot Kazachstano prezidento, reikia laiku stabdyti „be kažkokio staugimo apie demokratiškumą“ (akivaizdi kritika Kijevo atžvilgiu, net jeigu šiuo atveju jis turėjo galvoje ir separatistų vadovus). Na ir, kaip paaiškėjo, netiko Ukrainai kazachų anglis, panašiai kaip PAR produkcija...

Apibendrinant galima teigti, kad A. Lukašenka yra probleminis Rusijos partneris, bet, kad ir kaip jis bedemonstruotų savo ryžtą, jau niekur nuo jos nepabėgs. O Kazachstanas (ir asmeniškai N. Nazarbajevas) yra vienas iš patikimesnių Maskvos sąjungininkų ir Kremliui reikia melstis, kad po valdžios kaitos Astanoje situacija nepasikeistų. Eurazijos sąjunga tikrai gimsta kančiose, bet gal suveiks dėsnis „sunki pradžia – sėkminga pabaiga“...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 13)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras