Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kuba ir jos geopolitinė reikšmė

Viktoras Denisenko
2015 01 28

Viena didžiausių naujienų praėjusių metų pabaigoje tapo JAV ir Kubos pasiektas sprendimas atkurti diplomatinius santykius, kurie tarp šių dviejų valstybių buvo nutraukti prieš 53-ejus metus. Šį įvykį galima interpretuoti tiek dvišalių santykių tarp Vašingtono ir Laisvės salos, kaip kartais vadinama Kuba, kontekste, tiek ir pasitelkus platesnį – geopolitinį – interpretacijos rėmą. Vis akivaizdžiau bręstant naujam šaltajam karui Laisvės sala vėl įgyja strateginę reikšmę, tačiau atrodo, jog šiuo atveju JAV nori užkirsti kelią net teorinėms naujosios Karibų krizės galimybėms.

„Rusija pramiegojo Laisvės salą“ – taip į žinią apie anonsuotą JAV ir Kubos diplomatinių santykių atkūrimą sureagavo portalas Rosbalt.ru. Apžvalgininkas Ivanas Preobraženskis, turėdamas galvoje ankstesnio ir dabartinio Kubos vadovų pavardę, teigia, kad Kuba „kastravo“ santykius su Rusija. Šis teiginys yra susijęs su anksčiau tarp Maskvos ir Havanos pasiektais susitarimais, kurį laiką leidusiais Rusijai tikėtis panaudoti Kubą savo tikslams besitęsiančioje konfrontacijoje su Vakarų pasauliu ir, žinoma, pagrindiniu šio pasaulio forpostu – JAV. Tačiau žinia apie Vašingtono ir Havanos dialogą verčia pamiršti šiuos planus.

Tikėdamasi Kubos lojalumo, Maskva nurašė šiai valstybei 90 proc. dar nuo Sovietų Sąjungos laikų susikaupusios skolos. Cituojamame straipsnyje teigiama, kad visa skola siekė 35 mlrd. JAV dolerių, šią sumą buvo įvardijęs ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Tad pagal Maskvos ir Havanos susitarimą Kubai dovanota 31,5 mlrd. JAV dolerių skolos. Tai buvo padaryta dar praėjusių metų vasarą, kai Rusija nejautė rimtos finansinės naštos dėl jai taikomų sankcijų.

Pažymima, kad skola Kubai buvo nurašyta ne šiaip sau. Yra rimtų įtarimų, kad Rusija tarėsi su Kuba (ir Venesuela) dėl galimybės naudoti šių šalių aerodromus Rusijos tolimosios aviacijos reikmėms. Maskva norėjo, kad Kuboje galėtų leistis ir kilti strateginiai bombonešiai „Tu-95“, kurie gali nešti branduolinius užtaisus. Taigi, kaip gerais senais laikais, Maskva galėtų grasinti staigiu branduoliniu smūgiu JAV.

Čia tenka prisiminti, ko gero, nemaloniausią XX a. šaltojo karo įvykį – 1962 metų Karibų krizę. Tada dėl sovietinio branduolinio ginklo dislokavimo Kuboje (tai buvo atsakas į JAV vidutinio nuotolio balistinių raketų „Jupiter“, galinčių nešti branduolinį ginklą, dislokavimą NATO narėje Turkijoje) pasaulis faktiškai atsidūrė prie branduolinio karo slenksčio. Tuomet krizę pavyko įveikti, tačiau šis įvykis tapo rimta pamoka ir JAV, ir tuometinei Sovietų Sąjungai.

Šiandieninė Rusija vėl pasižymi avantiūriniu mąstymu bei ryžtu gilinti konfrontaciją su Vakarų pasauliu. Apie tai byloja ir pačioje 2014 metų pabaigoje paskelbta atnaujinta Rusijos Federacijos karinė doktrina. Joje kaip pagrindinis Rusijos priešas (tiksliau – „pagrindinė išorinė karinė grėsmė“) įvardijamas gynybinis NATO blokas, jo pajėgų ir infrastruktūros priartėjimas prie Rusijos sienų – taip pat ir per šio bloko plėtrą. Doktrinoje taip pat minima galimybė panaudoti branduolinį ginklą atsakant ne tik į branduolinę ataką, bet ir į puolimą, kuriame naudojama įprastinė ginkluotė, tais atvejais, kai šis puolimas „kelia grėsmę valstybės (t. y. Rusijos – V. D.) egzistavimui“. Visa tai rodo, jog Maskva ir toliau aktyviai rengiasi rimtai ir, numanu, gana griežtai konfrontacijai su Vakarų pasauliu.

Tačiau išlieka klausimas: kiek iš tikrųjų naujojo Rusijos ir Kubos suartėjimo grėsmė paskatino JAV pozicijos švelnėjimą Havanos atžvilgiu? Iš tikrųjų pozityvių žingsnių santykiuose tarp JAV ir Kubos buvo laukiama jau seniai. Dar 2008 metais, kai Kubos revoliucijos lyderis ir nuožmus JAV priešas Fidelis Castro dėl sveikatos problemų pasitraukė iš aktyvios politikos ir perdavė valdžią jaunesniajam broliui Rauliui, pasigirdo kalbų, kad dabar Vašingtonas gali peržiūrėti savo politiką ir pradėti atitinkamą dialogą su Kuba. Tačiau Vašingtonas neskubėjo priimti tokio sprendimo.

Vienas iš netiesioginių ženklų, liudijančių, kad ledai santykiuose tarp JAV ir Kubos vis dėlto pajudėjo, buvo Baracko Obamos rankos paspaudimas Rauliui Castro. Tai įvyko 2013 metais Pietų Afrikos Respublikoje per ceremoniją, kuri buvo skirta Nelsonui Mandelai atminti. Tada buvo prisiminta, jog JAV ir Kubos lyderiai nesisveikino net nuo 1959 metų, tad šiame rankos paspaudime buvo įžvelgta gili prasmė. Kita vertus, – apie tai irgi buvo kalbama, – šis pasisveikinimas galėjo būti tik mandagumo gestas be gilesnės politinės potekstės. Tačiau šiandien galima teigti, kad potekstė šiame geste, matyt, vis dėlto buvo.

Pranešama, kad slaptos derybos tarp JAV ir Kubos vyko 18 mėnesių. Teigiama, kad jos buvo vykdomos neutralioje teritorijoje – Kanadoje, o vienas didžiausių tarpininkų šiose derybose buvo dabartinis popiežius Pranciškus, kuris ir pats yra kilęs iš Lotynų Amerikos. Beje, ši informacija ir verčia Rusijos žurnalistus teigti, kad jų šalies specialiosios ir diplomatinės tarnybos tiesiog pramiegojo rengiamą istorinį JAV ir Kubos susitaikymą. Skola Laisvės salai buvo dovanota tuo metu, kai jau aktyviai vyko derybos su Vašingtonu. Tai taip pat leidžia teigti, kad JAV sprendimas atkurti diplomatinius santykius su Kuba nebuvo spontaniškas, sąlygotas reakcijos į Maskvos karinio aktyvumo didėjimą, nors šis veiksnys galbūt ir padėjo Vašingtonui galutinai apsispręsti žengti šį žingsnį.

JAV ir Kubos diplomatinių santykių atkūrimo istorijoje galima įžvelgti ir subjektyvų aspektą. Prisiminkime, kad 2009 metais B. Obamai iš esmės su dideliu avansu buvo įteikta Nobelio taikos premija. Iš dabartinio JAV prezidento vis dar netiesiogiai laukiama veiksmų, kurie patvirtintų, jog ši premija buvo įteikta jam pelnytai, o Norvegijos Nobelio komiteto, kuris teikia Taikos premiją, sprendimas – intuityviai teisingas. Diplomatinių santykių atkūrimas su Kuba kol kas geriausiai bent iš dalies galėtų pateisinti Taikos premijos skyrimą B. Obamai.

Kaip ten bebūtų, istorinis JAV ir Kubos diplomatinių santykių atšilimas jau tapo realybe. Prieš pat pranešimą apie būsimą santykių atkūrimą, apie kurį sinchroniškai paskelbė JAV ir Kubos vadovai, šalys apsikeitė kaliniais. Kuboje iš įkalinimo įstaigos paleistas JAV pilietis Allanas Grossas, kuris 2011 metais buvo nuteistas 15 metų kalėti už „ardomąją veiklą“, o JAV paleido iš kalėjimo Floridoje tris už šnipinėjimą įkalintus kubiečius.

Taip pat buvo paskelbta ir apie didelius pokyčius JAV politikoje Kubos atžvilgiu. JAV planuoja atidaryti Havanoje diplomatinę atstovybę, konsultuotis ir bendradarbiauti su Kuba migracijos ir aplinkos apsaugos klausimais. Planuojama kartu spręsti tokias problemas kaip prekyba žmonėmis ir narkotinių medžiagų platinimas. JAV piliečiams (ypač kai kurioms jų kategorijoms) bus lengviau keliauti į Kubą – pirmiausia numatomas palengvinimas bus taikomas žurnalistams ir mokslininkams, taip pat asmenims, kurie turi giminių Kuboje. Planuojama atgaivinti ir skatinti ekonominį bendradarbiavimą su Kuba, kas būtų ypač naudinga Havanai (paskaičiuota, kad per pusę amžiaus konfrontacijos dėl prekybos embargo, kurį taikė JAV, Kuba neteko apie 1,1 trilijono JAV dolerių).

Tačiau dauguma šių sprendimų dar turi būti aprobuota JAV Kongrese, kuriame dabar persvarą turi B. Obamos ir jo Demokratų partijos oponentai – respublikonai. Pastarieji kritikuoja sprendimą dėl diplomatinių santykių atkūrimo su Kuba. Pagrindiniai kritikos aspektai – esą santykiai atkuriami nepaisant to, kad Kuba vis dar tebėra autoritarinė valstybė, kurią valdo tas pat Castro šeimos klanas. Respublikonų manymu, taip JAV tik stiprins nelaisvą Laisvės salos režimą ir faktiškai toleruos žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus Kuboje. Tad atrodo, jog praėjusių metų pabaigoje oficialiai anonsuotas santykių atšilimo proceso kelias vidinėje pačių Jungtinių Amerikos Valstijų politikoje nebus rožėmis klotas, bet vargu ar kas nors rimtai bandys jį sustabdyti. Galiausiai, naujose tarptautinės politikos realijose Kuba vėl įgauna geopolitinę svarbą.

Havana irgi yra smarkiai suinteresuota normalizuoti santykius su JAV. Kaip savo tinklaraštyje pažymi Baltarusijos strateginių studijų instituto ekspertas Andrejus Jelisejevas, Kuba tiesiog neturi kito pasirinkimo, nes dvi pagrindinės šios šalies rėmėjos – Venesuela ir Rusija – grimzta į rimtą ekonominę krizę ir jau nebegali suteikti Laisvės salai atitinkamos ekonominės (pavyzdžiui, nemokamos naftos iš Venesuelos) ir finansinės paramos, kaip tai darė anksčiau.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras