Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Šiaurės Korėja: pasaulio periferija ar nuožmi branduolinė valstybė? (1)

Gediminas Dubonikas
2007 04 30

Šiaurės Korėja – ypatinga valstybė geopolitiškai sudėtingame rytinės Azijos regione. Šios šalies politinė sankloda, visuomenės raida, ekonomika ir ūkis paremti stalininio pobūdžio totalitarine sistema. Nepaisydama visuomenės poreikių, tarpvalstybinių įsipareigojimų, Šiaurės Korėja pasigamino ir išbandė branduolinį masinio naikinimo ginklą. Toks žingsnis, šokiravęs tarptautinę bendruomenę, verčia detaliau apžvelgti ir paanalizuoti šioje šalyje vykstančius procesus bei reiškinius, jų įtaką visam pasauliui, taip pat ir Lietuvai. 

Istorinės tendencijos

Korėjos pusiasalis įsispraudęs tarp dviejų milžiniškų valstybių – Kinijos ir Rusijos. Nenuostabu, kad toks geopolitinis kodas nuolat daro įtaką viso regiono procesams bei tendencijoms, tarp jų ir Korėjos raidai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Korėją okupavo rusų ir amerikiečių kariuomenės. 1948 m. šalis buvo padalyta. Komunistai užvaldė šiaurę, o pietinėje dalyje nugalėjo amerikiečių remiama vyriausybė. Šiaurės ir Pietų Korėjos raida išsiskyrė. Šiaurės Korėja perėjo prie planinio ūkininkavimo, daug dėmesio skyrė sunkiosios pramonės plėtrai. Nuo 1970 m. šalis pradėjo modernizuoti savo ekonomiką, tačiau planinis ūkininkavimo būdas nepasiteisino, kaip ir kitose tokios ekonomikos valstybėse. 1980 m. Šiaurės Korėja buvo paskelbta bankrutuojančia valstybe, nes negalėjo atiduoti paskolų. Nuo 1982 m. ši šalis iš dalies pakeitė savo ekonominę politiką, pradėjo  modernizuoti žemės ūkį, energetikos bei transporto sektorių ir kurti bendro su užsieniu kapitalo įmones, tačiau apčiuopiamų rezultatų tai nedavė. Sumažėjusi SSRS ir Kinijos pagalba, gamtiniai kataklizmai, didelės išlaidos kariuomenei tik dar labiau žlugdė Šiaurės Korėjos pramonę. Šiuo metu šalis gyvena iš humanitarinės užsienio pagalbos.

Liaudies demokratija, paremta totalitarizmu

Šiaurės Korėjoje yra įsitvirtinęs totalitarinis režimas, labiausiai primenantis stalininį režimą buvusioje Sovietų Sąjungoje. Oficialiai valstybė yra „liaudies demokratinė respublika“, tačiau ilgą laiką vienvaldis lyderis buvo Kim Ir Senas. Po jo mirties 1994 m. valdžia atiteko jo sūnui Kim Jong Ilui.  Pchenjanas skelbia, kad šalyje laikomasi žmogaus teisių ir laisvių principo, o valdžia formuojama liaudies demokratijos būdu. Nors tikrų žinių apie padėtį Šiaurės Korėjoje yra nedaug, o ir ta negausi informacija Vakarus pasiekia dažniausiai per pabėgėlius iš šios šalies, pasaulio dienraščių analitikai pateikia preliminarų šios valstybės tendencijų vaizdą. Pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos teigimu, jų tėvynėje liaudies demokratija funkcionuoja tik formaliai, o reali santvarka primena totalitarizmą. Kim Jong Ilas valdo diktatūriniais metodais, vykdomos nuolatinės represijos prieš tariamus valdžios priešus ar kitaminčius. Saugumo tarnybos nuolat kišasi į piliečių gyvenimą, nėra jokių demokratinėms valstybėms įprastų normų, nefunkcionuoja rinkimų sistema. Dar vienas stalininio periodo atributas – gulagų  tipo stovyklos įtariamiesiems disidentine veikla. Ne tik dėl visuomenės kontrolės, bet ir dėl didžiulės propagandos beveik nėra opozicijos Kim Jong Ilui. Kontaktai su Vakarais yra draudžiami, o Šiaurės Korėja pristatoma kaip išsivysčiusi ir pažangi šalis, dėl tam tikrų jos sunkumų kaltinama JAV ir kitos valstybės. Šalyje egzistuoja dar vienas sovietmečio atributas – nomenklatūra. Nomenklatūrai  - kompartijos nariams, aukštiems pareigūnams ir karininkams -  suteikiamos įvairios privilegijos. Pats Kim Jong Ilas, užsienio spaudos teigimu, nepaprastai mėgsta prabangą, o dauguma šalies gyventojų badauja. Remiantis JT duomenimis, nuo 1992 m. iki 1998 m. dėl bado galėjo mirti apie 10 proc. visų gyventojų. Apibendrinant galima teigti, kad jokios liaudies demokratijos Šiaurės  Korėjoje nėra. Šalis valdoma totalitariniais metodais, pasitelkus visuotinę propagandą ir represijas.

Branduolinės ambicijos, arba puota maro metu

Branduolinė programa kiekvienai ją kuriančiai valstybei kainuoja ne tik milžiniškas pastangas, intelektualinius resursus, bet ir milijardus biudžeto lėšų. Šios lėšos galėtų būti naudojamos kad ir visuomenės poreikiams tenkinti – švietimo, kultūros, socialinėms reikmėms, pramonės plėtrai, inovacijoms. Vis dėlto Šiaurės Korėja, jau ir taip turėdama nepaprastai gausią puolamojo pobūdžio kariuomenę, sukūrė dar ir atominę bombą. Nors šalis tvirtino, kad branduolinė programa skirta daugiausia taikiems tikslams – energetinei sistemai, tikrasis tikslas buvo karinė ir neabejotinai - politinė sferos. Nors Pchenjanas greta branduolinės plėtoja ir balistinę programą, analitikai pabrėžia šių programų trūkumus – kuriamas branduolinis ginklas nėra itin galingas, technologija pasenusi, o balistinių raketų „Taepodong-1" ir „Taepodong-2", galinčių gabenti branduolinį ginklą, bandymai nebuvo itin sėkmingi.  Tačiau pats strateginės ginkluotės kūrimo faktas suteikė Šiaurės Korėjai ne tiek karinių, kiek politinių svertų diktuojant savo poziciją. 

Badaujančios valstybės branduolinės ambicijos, siekis sukurti itin brangią ginkluotės rūšį neabejotinai atrodo keisti ir nelogiški. Tačiau tuo totalitarizmas ir skiriasi nuo demokratijos: totalitarinė sistema valstybės politinius interesus, ambicijas iškelia aukščiau visos visuomenės poreikių.

Diplomatiniame derybų pokeryje - atominis koziris 

Perfrazuojant dienraščiuose „The Guardian” ir „The Washington Times” išsakytas mintis galima teigti, kad Šiaurės  Korėja socialiniu ekonominiu, politiniu, kultūriniu, raidos požiūriu smarkiai atsilieka nuo daugelio XXI a. valstybių. Politikos apžvalgininkas D. G. Mitchelsas Šiaurės Korėją pavadino stalininio tipo pasaulio periferija. Vis dėlto ši šalis, branduolines ambicijas išplėtojusi iki atominės bombos, stojo į vieną gretą su branduolinėmis supervalstybėmis. Šiaurės  Korėja niekieno nekviesta ir, žinoma, nepageidauta prisijungė prie branduolinio klubo, branduolinis statusas šios valstybės tarptautinį vertinimą pakeitė iš esmės. Iki branduolinių bandymų Šiaurės Korėją buvo galima paprasčiausiai ignoruoti, taikant ekonominius prekybos apribojimus, ginklų embargą ar diplomatinį persona non grata statusą, o  dabar ši totalitarinė valstybė pati pradėjo diktuoti sąlygas, tarptautinėse derybose turėdama svarbiausią kozirį, t. y. atominį ginklą. Šis ginklas Šiaurės Korėją padarė tikrai pavojinga valstybe, tuo pačiu tarsi suteikė akstiną tokioms branduolines ambicijas plėtojančioms nedemokratinėms šalims kaip Iranas. Taip pat iškilo reali branduolinės agresijos grėsmė Šiaurės  Korėjos priešininkėms – Japonijai, Pietų Korėjai ir JAV. Taip pasikeitus situacijai ir Vašingtonas buvo priverstas iš naujo sėstis prie derybų stalo su Pchenjano režimu. Nors derybos dėl Pchenjano branduolinės programos nutraukimo vyko nuolat, didesnės pažangos pasiekta nebuvo. Vis dėto balandžio mėnesį tarpininkaujant Kinijai ir Rusijai, atrodo, pavyko pasiekti susitarimą, įgaliojantį Šiaurės Korėją nutraukti branduolinę programą. Savaime kyla klausimas: nejaugi Šiaurės Korėja pasiduoda? Vis dėlto tikriausiai amerikiečiai padarė didžiausias nuolaidas – visų pirma, pradėjo kalbėti apie diplomatinių santykių atnaujinimą, tuo pačiu ir apie sankcijų, kurios atkerta Šiaurės Korėją nuo kreditų, nutraukimą. Pchenjanui pažadėta ir leisti naudotis įšaldytomis lėšomis bei patiekti mazuto energetiniams poreikiams tenkinti. Taigi šiaurės korėjiečiai ir amerikiečiai vėl atsidūrė ties išeities iš branduolinės krizės tašku (kuris kartą jau buvo pasiektas B. Clintono prezidentavimo laikais), tačiau yra vienas esminis skirtumas nuo visų anksčiau vykusių derybų - Kim Jong Ilas turi atominę bombą. Tuo jis pasauliui, o ypač radikalioms valstybėms, parodė, kad su JAV derėtis iš tokių pozicijų apsimoka.

Quo vadis: ar branduolinės programos vien tik fikcija?

Branduolinių ginklų neplatinimo sutartis politikos apžvalgininkų dažnai vadinama sėkmingiausiu iš visų kada nors pasaulyje pasirašytų tarptautinių dokumentų pirmiausia dėl to, kad ji yra beveik visuotinai pripažinta. Pastaruoju metu iškyla vis daugiau problemų, susijusių su branduolinėmis tendencijomis. Šiaurės  Korėja slapta konstravo įrangą ir įgijo galimybę sukurti branduolinį ginklą. Ši šalis, kai kurių ekspertų teigimu, turi pajėgumų pagaminti 5 atomines bombas. Žinoma, tarptautinių branduolinių krizių jau yra buvę ne viena. Tai ir branduolinio karo grėsmė šaltojo karo metais, ir Indijos bei Pakistano bandymai 1998-aisiais. Tačiau ypač svarbu, kad šiuo metu stebime net kelių tokių krizių skleidimąsi vienu metu. Tai yra naujos šalys, plėtojančios branduolines ambicijas - Šiaurės Korėja ir Iranas. Šiaurės Korėja teikia Iranui pagalbą plėtojant branduolinę programą ir padeda ruoštis požeminiams branduoliniams bandymams, 2007 m. pradžioje pranešė Vakarų žiniasklaida. Kim Jong Ilas sutiko pasidalyti branduolinių bandymų rezultatais, todėl galima daryti prielaidą, kad Iranas taip pat sparčiai rengiasi požeminiams branduoliniams bandymams. Tarptautinės bendruomenės susirūpinimą kelia ne jėgainės, o tai, kad tos pačios urano sodrinimo technologijos, kurios naudojamos energijai išgauti, gali būti panaudotos bombų gamybai. Nors kai kurie skeptikai teigia, kad galbūt sprogimas Šiaurės Korėjoje buvo tik branduolinio bandymo imitacija, o Irano grėsmė greičiausiai fikcija, - ambicijos pasigaminti branduolinį ginklą gali būti įgyvendintos tik po kelerių metų, - tai, kad vis daugiau nedemokratinių pasaulio valstybių siekia branduolinio statuso, neturi būti vertinamas abejingai. Juk tokia situacija gali privesti prie pasaulinio masto krizės.

Būdama tarptautinių organizacijų narė Lietuva taip pat atsakinga už pasaulinio stabilumo ir taikos išsaugojimą. Atsiradus masinio naikinimo ginklams, branduolinės krizės tapo jau ne atskirų valstybių ar regionų, o visos žmonijos problema, todėl analizuoti tarpvalstybinius procesus ir tendencijas be galo svarbu. Tik bendros tarptautinės pastangos gali užkirsti kelią branduolinei katastrofai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (38)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (108)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras