Mes jau savotiškai susigyvenome su konfliktu rytų Ukrainoje, jis lyg ir natūraliai įsipina į mūsų kasdienį diskursą. Tačiau tai nemenkina jo destabilizacinio potencialo, kuris veikia visą Rytų Europos regioną ir skamba aidu ir Vakarų Europoje ar net už Atlanto. Naują viltį, kad taika įmanoma, įžiebė neseniai pasiektas susitarimas Minske, tačiau dėl jo efektyvumo tebėra nemažai abejonių.

Prisiminkime naujos taikos iniciatyvos įgyvendinimo chronologiją.

Vasario 5 d. Vokietijos ir Prancūzijos vadovai nuvyko su vizitu pas Ukrainos prezidentą Petro Porošenką. Kitą dieną jie atvažiavo į Maskvą, kur už uždarų durų vedė derybas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Šio vojažo tikslas buvo aiškus – taika Ukrainoje, tačiau tai vienintelis daugiau ar mažiau aiškus dalykas šių susitikimų kontekste.

Europa pademonstravo stiprų susirūpinimą, ir dabar jis buvo išreikštas ne vien žodžiais. Ilgą laiką, ypač po Sovietų Sąjungos žlugimo, realus karinis konfliktas Europoje atrodė kaip nonsensas. Žinoma, praėjusio amžiaus dešimtame dešimtmetyje vyko Balkanų karas, tačiau tai iš esmės buvo pilietinis konfliktas, kurį lėmė Jugoslavijos subyrėjimas. Ukrainos atveju yra akivaizdu, kad tai yra (nors ir maskuojama) vienos valstybės agresija prieš kitą. Hibridinio karo uždanga yra gana permatoma – todėl po vizito pas P. Porošenką Vokietijos ir Prancūzijos vadovai vyko į Maskvą, o ne, pavyzdžiui, į Donecką ar Luhanską.

Aprašomas konfliktas rimtai sudrebino (ir tebedrebina) saugumo architektūrą pokario Europoje. Be to, galima teigti, kad šis konfliktas regioniniu lygmeniu vyksta prie rytinės susivienijusios Europos sienos (Ukraina, kaip ir Rusija, yra ES kaimynė). Todėl Vakarų Europos interesas kuo greičiau ir kuo taikiau išspręsti šią konfrontaciją yra aiškus, ypač atsižvelgiant į tai, kad konfliktas užsitęsė. A. Merkel ir F. Hollande‘as tapo sunkiąja diplomatine Senojo žemyno artilerija, mesta konfrontacija sureguliuoti.

Įdomu, kad šiame diplomatiniame žaidime nedalyvavo JAV. Numanu, kad tai buvo padaryta specialiai, siekiant nuraminti V. Putiną, kuris mato Vašingtoną kaip aiškų ir akivaizdų priešą. Toks žingsnis taip pat leido pabandyti palikti regioninį konfliktą regioniniame (t. y. Europos) lygmenyje.

Sunkiau kalbėti apie tai, su kokiomis iniciatyvomis A. Merkel ir F. Hollande‘as vyko į Kijevą ir Maskvą. Apie tai yra menkai informacijos. Tiesa, F. Hollande‘as yra prasitaręs, kad buvo kalbama apie 50–70 km platumo demilitarizacijos zoną konflikto regione, taip pat apie plačią autonomiją Donecko ir Luhansko sritims. Iš esmės, šių pasiūlymų atspindį matome ir naujajame Minsko susitarime, jis irgi bus aptartas šiame straipsnyje.

Paraleliai su aprašomais įvykiais Miunchene vyko taikos konferencija, kurios pagrindine tema vėlgi buvo Ukraina. Šioje konferencijoje kalbėjęs prezidentas P. Porošenka parodė Ukrainos teritorijoje kariaujančių Rusijos karių pasus ir karinius bilietus. Reaguodama į tai Maskva, kuri atkakliai neigia savo pajėgų dalyvavimą kariniuose veiksmuose Ukrainos rytuose, kaip ir buvo galima nuspėti, pavadino tai „dar vienu (Porošenkos) šou“.

Į Miuncheno konferenciją buvo atvykęs ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Pažymima, kad jam ten sekėsi ne itin gerai – iš esmės, jis buvo išjuoktas, kai pareiškė, jog Krymas buvo prijungtas prie Rusijos paisant tarptautinės teisės normų. Tokia reakcija į šį S. Lavrovo pareiškimą vėlgi rodo, kad hibridinio karo šydas nėra toks tankus, kaip gali atrodyti Maskvai.

Miunchenas nemaloniai asocijuojasi su prieškariniu suokalbiu, kai Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos vadovai bandė numaldyti Hitlerio apetitą, „padovanodami“ jam tada Čekoslovakijai priklausantį Sudetų regioną. Dabartinė Miuncheno konferencija parodė, kad istorija vis dėlto neskuba kartotis, nors kalbėti apie tai užtikrintai būtų pernelyg anksti… Gali būti, kad dabar Miuncheno vardą šiame kontekste pakeis Minskas.

Taikos paieškos tęsėsi vasario 11 dieną. Buvo grįžta prie vadinamojo Minsko formato. Baltarusijos sostinėje iš esmės įvyko du susitikimai. Pirmas – įprastinė Minsko grupė, kurioje dalyvavo Rusijos ambasadorius Baltarusijoje, antrasis Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma ir nepripažintų Donecko liaudies respublikos ir Luhansko liaudies respublikos atstovai. Antras – svarbesnis – vadinamojo „normandiškojo ketverto“ susitikimas. Pastarosiose derybose dalyvavo visi pagrindiniai veikėjai, t. y. Vokietijos kanclerė A. Merkel, Prancūzijos prezidentas F. Hollande‘as, Ukrainos prezidentas P. Porošenka ir Rusijos vadovas V. Putinas. Šis susitikimas prasidėjo vasario 11 d. vakare ir tęsėsi visą naktį. Jam pasibaigus buvo paskelbta apie pasiektą taikos susitarimą ir pasirašytą dokumentą, pavadintą „Priemonių, skirtų Minsko susitarimams vykdyti, kompleksas“. Beje, „Priemonių kompleksą...“ pasirašė ne „normandiškojo ketverto“ atstovai, o pirmoji, atskirai posėdžiavusi, grupė. Prezidentai tik susitarė dėl konkretesnių susitarimo aspektų.

Taikos sąlygų esmė – visiškas ugnies nutraukimas nuo vasario 15 d. vidurnakčio. Po jo turėtų prasidėti sunkiosios ginkluotės atitraukimas sudarant 50–140 km pločio saugumo zoną. Pagal susitarimą turėtų įvykti apsikeitimas belaisviais vadovaujantis principu „visi į visus“. Įgyvendindama taikos iniciatyvą Ukraina įsipareigoja įvykdyti konstitucinę reformą, kuri, kaip pažymima, turėtų „atitikti Donbaso gyventojų interesus“, Kijevas taip pat įsipareigoja paskelbti amnestiją karinio konflikto dalyviams. Susitarimo vykdymą prižiūrės ESBO organizacija. Taip pat kai kuriose Donbaso regiono dalyse (kuriose tiksliai – neskelbiama) turėtų įvykti vietiniai rinkimai.

Tačiau, nors taikos susitarimas pasiektas, lieka klausimas – ar jis bus įgyvendintas. Praėjusių metų rugsėjį, kai buvo pasiekti pirmieji Minsko susitarimai, irgi buvo tikimasi, kad konfliktas bus sprendžiamas kitomis – ne karinėmis – priemonėmis. Tada šios viltys nepasiteisino. Deja, nėra rimtų argumentų, kurie leistų teigti, kad naujieji Minsko susitarimai ir jų įgyvendinimas bus rezultatyvesnis.

Abejoti dėl susitarimo rezultatyvumo verčia tai, kad jame dalyvavusios pusės turi pernelyg skirtingus interesus. Kaip jau buvo minėta, Europa norėtų kuo greičiau ir taikiau išspręsti šią nemalonią situaciją, bet kokiu būdu užgesinti konfliktą ir pamiršti jį. Tai buvo pagrindinė A. Merkel ir F. Hollande‘o misija, ir ją nominaliai galima pavadinti sėkminga.

Ukrainai teko eiti į kompromisą, nes bandymas išspręsti situaciją jėga nebuvo efektyvus. Iš esmės, žiūrint į susitarimo tekstą, atrodo, kad Kijevui teko didžiausia kompromiso našta. Jeigu susitarimas bus įgyvendinamas, kaip numatyta, Ukrainai ne tik teks prisiimti visus įsipareigojimus atstatyti sugriautą Donbaso regioną, bet ir suteikti jam „ypatingą statusą“. Galima numanyti, kad šis statusas leis prorusiškoms regiono jėgoms blokuoti bet kokius Ukrainos euroatlantinės integracijos siekius, išlaikant šalį tiesioginės Rusijos įtakos zonoje.

Be to, susitarime kalbama tik apie Donbaso regioną, bet nekeliamas užgrobto Krymo pusiasalio klausimas. Kitaip sakant, susitarimas tik iš dalies yra orientuotas į teritorinį Ukrainos vientisumo išsaugojimą.

Nėra didesnių abejonių, kad Ukraina laikysis susitarimo, tačiau tikroji taika priklauso ne nuo Kijevo, o nuo Maskvos veiksmų. Sunku pasakyti, ar Kremlius yra patenkintas pasiektu rezultatu. Jis neabejotinai skiriasi nuo pirminių (dar „Novorosijos idėjos“ laikų) Maskvos lūkesčių, tačiau esamoje situacijoje Rusijai tai gali būti priimtinas kompromisas. Donbasas tampa Ukrainos „sulaužyta koja“, su kuria ji neturi judėjimo laisvės. Be to, priėmęs taikos planą, Kremlius gali kelti klausimą dėl europinių sankcijų atšaukimo, kas jam dabar yra labai aktualu.

Žinoma, visas kortas dar gali sumaišyti V. Putino ir jo komandos avantiūrizmas, nauji slapti „hibridiniai“ žaidimai ar net vadinamųjų separatistų atsisakymas paklusti komandai iš Kremliaus ir sudėti ginklus. Šioje situacijoje vienintelė tiksli prognozė gali būti tik viena – laikas parodys.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.