Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  „Būti ar nebūti?“ Pagal V. Putiną (I)

Viktoras Denisenko
2007 05 03

Žada palikti postą

Gali pasirodyti, kad apie tai neverta kalbėti. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau ne kartą buvo klaustas, ar sieks trečiosios kadencijos, ir visada į tai atsakydavo beveik vienodai: jis nesieks trečiosios kadencijos, nes tai prieštarautų šalies Konstitucijai. Bet kažkodėl toks atsakymas neužkerta kelio pačioms įvairiausioms prognozėms. Kodėl?

Pirmiausia, atrodo, Rusijoje nelabai tikima Konstitucijos galia. Pastarųjų metų įvykiai parodė, kad konstitucinės teisės ir laisvės kaip ir Sovietų Sąjungos laikais, kuriems nostalgiją jaučia dauguma Rusijos gyventojų, tėra tik deklaratyvaus pobūdžio. Žmogaus teisių pažeidimai kariuomenėje, beveik numarinta nepriklausoma žiniasklaida, jėgos struktūrų savivalė, opozicijos žlugdymas... Šitą sąrašą galima tęsti ir tęsti.

Rusija neretai sulaukia priekaištų dėl vyraujančios šalyje autoritarinės valdymo formos. Kad atsikratytų nemalonių kalbų, Kremliaus viešųjų ryšių specialistai išrado naują terminą, niekur iki tol negirdėtą „suverenią demokratiją“. Kitaip sakant, oficialioji Rusijos valdžia pareiškė pasauliui, kad ji savo šalyje demokratiją plėtoja taip, kaip „pati ją supranta“ (ir tai yra jos suvereni teisė). Žinoma, kitas klausimas, ar pavadintas demokratijos vardu autoritarizmas (ar totalitarizmas) keičia savo prigimtį ir esmę. Bet pačioje Rusijoje tai nieko nejaudina, nebent gal susilpnintos liberaliosios opozicijos likučius.

Todėl ir užuominos apie konstitucines nuostatas neatrodo rimtas argumentas. Galiausiai Konstitucija gali būti pakeista, apie tai  aktyviai kalba gausus V. Putino trečiosios kadencijos šalininkų būrys.

Paties V. Putino žodžiai apie būtinybę paklusti Konstitucijai labiau skirti ne vidiniam vartojimui, o Rusijos partneriams Europoje. Valdžia negali ilgą laiką būti vienose rankose – tai yra viena iš esminių demokratijos nuostatų. Todėl demokratinių šalių konstitucijos apriboja šalies vadovo kadencijų skaičių.

Rusija bando pateikti pasauliui save kaip demokratinę valstybę. Nors jau dabar, įvertinant tą padėtį, kuri susiklostė šalies viduje, visa tai atrodo kaip didžiulė iliuzija, Vakarai yra linkę Rusijai daug ką atleisti. Ir V. Putinas puikiausiai žino, kad jeigu jis pažeis „trečiosios kadencijos tabu“, šita iliuzija grius galutinai.

Flirtuodamas su Vakarais Kremlius dabar visada gali pasinaudoti Baltarusijos pavyzdžiu. Aleksandras Lukašenka yra galutinai žlugęs demokratinio pasaulio akyse. Perėjęs visas politinio marginalumo stadijas jis neturi didesnių iliuzijų dėl savo padėties ir todėl, palaikomas beveik vien Rusijos, bando visais įmanomais ir neįmanomais keliais išsaugoti valdžią, kartu nepamiršdamas grūmoti Vakarams ir palaikyti glaudžius ryšius su tokiais pat „politikos marginalais“ -  Kubos lyderiu Fideliu Kastro ar Irano prezidentu Machmudu Ahmedinejadu. Baltarusija reikalinga Rusijai kaip savotiška atsvara. Jos fone Rusija tikrai atrodo labiau demokratiškesnė  šalis. Bet kaip tik dėl to V. Putinas negali sau leisti to, ką padarė A. Lukašenka – paminti konstitucinius principus ir likti prie šalies vairo trečiajai kadencijai.

Šiuo požiūriu V. Putino ryžtas po 2008 metų rinkimų palikti prezidento postą atrodo visai suprantamas. Be to, toks žingsnis dar nereikštų visiško pasitraukimo iš politikos.

Liaudis V. Putino nepaleis?

Bet ne viskas priklauso ir nuo paties V. Putino. Jis nėra toks laisvas, kaip galėtų atrodyti... Gabrielis Garcia Marquezas savo garsiame romane „Patriarcho ruduo“ puikiai aprašė totalitarinės sistemos prigimtį. Diktatorius, kurdamas totalitarinę sistemą, pats galiausiai tampa tos sistemos įkaitu. Istorijoje galima rasti daug tai įrodančių pavyzdžių.

Nuo 2000 metų V. Putinas kūrė aplink save sistemą, kuri šiandienėje Rusijoje vadinama „valdžios vertikale“. Jis atliko nemažą darbą – pamažu atsikratydamas senosios Boriso Jelcino „politinės gvardijos“, atvedė į valdžios struktūras daugybę savo kolegų iš įvairiausių saugumo tarnybų.

Turint galvoje, kad septynerius metus visa valdžia koncentravosi vienose rankose, V. Putino pasitraukimas gali grėsti katastrofa visai sistemai, o pirmiausia savo vietose šiuo metu įsitvirtinusiems valdininkams.

V. Putino pasitraukimas, kas jį bepakeistų ir koks tai bebūtų įpėdinis, reikštų neišvengiamus pokyčius, kurių dabartinė Rusijos valdžia labai bijo (iš čia kyla isteriška vadinamųjų „spalvotų revoliucijų“ baimė ir kt.). Todėl V. Putinas pirmiausia yra ne „Konstitucijos garantas“, o esamos susiformavusios sistemos, bijančios bet kokių pokyčių, garantas (pridursime - dar ir įkaitas).

Apie galimą tokią situaciją dar praėjusių metų lapkričio mėnesį prabilo rusų liberaliosios pakraipos analitikas Andrejus Piontkovskis. Straipsnyje „Visiems, visiems, visiems!“ jis pareiškė, kad liaudis, susivienijusi su liberaliąja opozicija, turi padėti V. Putinui palikti prezidento postą, nes yra daug jėgų, kurios nenori jo paleisti. Paminėtina, kad dėl tokio pareiškimo A. Piontkovskis sulaukė kritikos ir pašaipių kolegų pastabų.

Kaip ten bebūtų, V. Putiną tikrai sunku vaizduotis politinių intrigų auka. Kai B. Jelcinas savo atsistatydinimo pareiškime kalbėjo, kad jis pavargo, buvo matyti, jog tai tiesa. V. Putinas neatrodo pavargęs. Greičiausiai dabar jį kamuoja dilema – kaip išsaugoti savo rankose valdžią, bet galutinai neprarasti „demokratiškos reputacijos“ Vakaruose.

Reikia nepamiršti ir to, kad daugumai Rusijos politikų nebūdingas globalus mąstymas. Nemaža jų dalis siekia savo interesų „čia ir dabar“. Tvirtindami, kad „liaudis nepaleis Putino“, jie pirmiausia išreiškia savo siekį bet kokiu būdu išsaugoti susiformavusią politinę sistemą, o jos garantu būtų trečioji, ketvirtoji ir t. t. V. Putino kadencijos.

Negalima neigti ir to fakto, kad dauguma Rusijos gyventojų taip pat pasisako už trečiąją dabartinio prezidento kadenciją. Jie taip pat bijo permainų, įpratę prie oficialiosios valdžios ir žiniasklaidos sukurtos iliuzijos, kurią dabar palaiko tam tikras ekonominis stabilumas, atsiradęs dėl aukštų naftos kainų. Dauguma jų gyvena nostalgiškais prisiminimais apie šalies galybę. Jų akyse V. Putinas yra tikras didvyris, tiesiai šviesiai rėžiantis „supuvusiems Vakarams“ viską, ką apie juos ir jų demokratiją mano, išdidžiai žiūrintis į „Rusijos priešus“, tarp kurių atsidūrė Gruzija, Lenkija, Baltijos šalys ir, žinoma, JAV, visur būnantis, viską žinantis (kaip tik tokį jį vaizduoja rusų žiniasklaida) ir t. t. Užburti šitos iliuzijos ir simbolinių reikšmių dauguma Rusijos gyventojų jau šiandien yra pasiryžę vėl atiduoti savo balsus V. Putinui arba bent jau tam, kurį jis paskirs savo įpėdiniu.

Todėl hamletiškas klausimas „būti ar nebūti?“ (o tiksliau - „likti ar nelikti?“) beveik nekyla. Tačiau yra kitas klausimas, būtent -  kaip tai padaryti nesukeliant didesnio tarptautinio triukšmo?

Ruošk roges vasarą

Dirva trečiajai V. Putino kadencijai buvo pradėta ruošti seniai. Mintis apie trečiąją Putino kadenciją siekia net 2001 metus. Pirmą kartą apie tai prabilo Rusijos Dūmos Federacijos Tarybos pirmininkas Sergejus Mironovas – tas pats, kuris praėjusio mėnesio pabaigoje vėl grįžo prie šito klausimo, pasiūlydamas pratęsti šalies prezidento įgaliojimų laikotarpį iki penkerių ar net septynerių metų (dabar viena Rusijos Federacijos prezidento kadencija – ketveri metai) ir leisti tam pačiam asmeniui pretenduoti į šalies vadovo postą trečiajai kadencijai iš eilės. Anksčiau, 2003 metų rugpjūtį, jis jau yra siūlęs pratęsti prezidento įgaliojimų laikotarpį iki penkerių metų.

Mintis, kad ketveri metai yra pernelyg mažas laiko tarpas tokios didelės šalies kaip Rusija prezidento kadencijai, nėra nauja. Pratęsti prezidento kadenciją iki septynerių metų skirtingu laiku siūlė Magadano ir Ivanovo sričių dūmos. Tai yra būdingas šiuolaikinėje Rusijoje manevras, kai iniciatyva eina lyg iš regionų, o ne iš centro.

2006 metais už trečiąją V. Putino kadenciją „kovojo“ Kaukazo regionas. Šiaurės Osetijos gyventojai ketino suburti regioninę iniciatyvinę grupę, kuri siektų atitinkamų Konstitucijos pataisų. Iniciatyvą dėl trečiosios prezidento kadencijos pareiškė ir Čečėnijos parlamentas (ne be Ramzano Kadyrovo palaikymo).

Todėl galima teigti, kad Putinas yra tiesiog verčiamas likti prie šalies vairo. Kaip jau buvo sakyta, visi jo pareiškimai, kad jis likti neketina, skamba nelabai įtikinamai – pirmiausia todėl, kad visuomenė jau ilgai ir planingai (pagal principą – ruošk roges vasarą) yra rengiama tam, kad V. Putinas liks. Gerokai sunkiau paruošti tam Vakarus, kurie ir taip neretai užsimena apie demokratijos stoką šiuolaikinėje Rusijoje.

Bent kiek sutaikyti su tokia mintimi Vakarus bando pats V. Putinas. Kartais jis tarsi prasitaria apgailestaująs, kad nespės padaryti visko, ką buvo suplanavęs, užsimena, kad svarbu išlaikyti vykdomos politikos tęstinumą. Lyg nenoromis baugina Rusijos gyventojus, o kartu ir Vakarų pasaulį, kad jam pasitraukus gali išnykti stabilumas, pirmiausia – politinis. Šitie bauginimai yra ypač efektyvūs, turint galvoje, kad Rusija yra branduolinė valstybė, kurioje nemažai radikaliai nusiteikusių jėgų. Todėl visam pasauliui brukama mintis, kad geriau būtų, jei dėl viso pikto V. Putinas liktų savo poste.

Išvados

Galima drąsiai sakyti, kad po 2008 metų V. Putinas tikrai nepasitrauks iš politikos. Dabartinis Rusijos prezidentas taip pat pasistengs išsaugoti savo rankose kuo daugiau valdžios, nes politinės ir ideologinės permainos gali iškelti į viešumą kokius nors mažai žinomus faktus apie, pavyzdžiui, „Nord-Ost“ ar Beslano įkaitų tragediją.  Faktus, kurie, tikėtina, gali būti labai nepalankūs ar net pražūtingi V. Putinui ir jo komandai. Be to, dar yra daug neatsakytų klausimų, susijusių su Anos Politkovskajos ir Aleksandro Litvinenkos nužudymu.

Todėl kovą dėl „politikos tęstinumo“ galima vertinti ne vien kaip kovą dėl valdžios, bet ir kaip kovą dėl savo ramaus gyvenimo.

V. Putinas liks politiniame Rusijos gyvenime, bet nėra visai aišku, koks bus jo vaidmuo - jis taps „pilkuoju kardinolu“ ar išsaugos prezidento postą, sugebės tęsti „demokratinį žaidimą“ ar atvirai pasuks totalitarizmo keliu? Apie galimus įvykių scenarijus skaitykite straipsnio tęsinyje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras