Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Padniestrė – dar vienas bastionas Putino kare (32)

Justina Kariniauskaitė
2015 02 27

Rusija akivaizdžiai rodo pasauliui, kad siekia išlaikyti savo įtaką posovietinėse zonose, ypač ten, kur rusakalbiai gyventojai sudaro daugumą arba netoli to. Kol visų akys krypsta į kovas Ukrainoje, kaimyninėje Moldovoje kunkuliuoja kitas prorusiškas katilas. Padniestrės konfliktas – vienas iš užsitęsusių interesų susikirtimo taškų posovietinių respublikų teritorijose. Separatistinis Moldovos regionas tarsi juoda dėmė Europos žemėlapyje, čia susikerta trijų šalių – Moldovos, Ukrainos ir Rusijos Federacijos – ambicijos. Tik puse lūpų išsitariama, kad šiame Moldovos regione, kuris ribojasi su pietvakarių Ukraina, gali įsižiebti dar vienas Rusijos karo frontas.

Nepripažinta Padniestrės Moldavijos Respublika

Padniestrė – tai Moldovos teritorija, esanti prie Ukrainos sienos, kairiajame Dniestro krante. Formaliai ši teritorija laikoma Moldovos dalimi, tačiau yra pasiskelbusi Padniestrės Moldavijos Respublika su sostine Tiraspoliu. Teritorija marga kultūriškai, todėl natūralu, kad regionas nėra ramus ir nuosaikus.

2004 metų gyventojų surašymo duomenimis, šioje teritorijoje gyvena 533,5 tūkst. gyventojų. Pagal tautybę jie pasiskirstę taip: moldavų – 31 proc.; rusų – 29 proc.; ukrainiečių – 28 proc.; kitų (gagaūzų, bulgarų, baltarusių, žydų) – 12 procentų [1]. Dauguma Padniestrės gyventojų turi dvejopą pilietybę (Padniestrės ir Moldovos, Padniestrės ir Ukrainos ar Padniestrės ir Rusijos). Nė viena tauta šioje teritorijoje nesudaro ryškios daugumos ir vyrauja trys oficialios kalbos: rusų, moldavų (vartojama kirilica), ukrainiečių. De facto pagrindinė yra rusų kalba.

Istoriniai rusų šaltiniai teigia, kad kairiojo Dniestro kranto teritorija nuo XVIII a. priklausė carinei Rusijai: 1792 metais rusų karvedys A. Suvorovas čia įkūrė tvirtovę – Tiraspolio miestą. Iki to laiko šioje teritorijoje gyveno rumunai, o Dniestru ėjo ir Rusijos imperijos siena su Rumunija. Vėliau kraštas skirtingais laikotarpiais priklausė Moldavijos karalystei, Rusijai ir Ukrainai (Moldovos autonominės respublikos sudėtyje). Po Antrojo pasaulinio karo, sujungus Besarabijos ir Rusijos Dniestro regionus, buvo įkurta Moldovos Sovietų Socialistinė Respublika ir Padniestrė penkiasdešimt metų niekur nebuvo minima kaip atskiras administracinis vienetas.

Žlungant Sovietų Sąjungai moldavai pradėjo reikšti norus susijunti su Rumunija, o kai rumunų kalba buvo paskelbta valstybine, tam sprendimui Padniestrės teritorijoje išryškėjo priešprieša. Rusakalbiai Padniestrės gyventojai nenorėjo tapatintis su Moldova, todėl 1990 metais paskelbė nepriklausomą Padniestrės Moldavijos Respubliką su siekiu vėliau prisijungti prie Rusijos. 1992-aisiais, panaudojus jėgą, Padniestrėje buvo užimtos Moldovos institucijos. Tais pačiais metais prasidėjo pilietinis karas tarp moldavų ir padniestriečių, nusinešęs 1,5 tūkst. žmonių gyvybę.

Po 1992 metų Moldovos ir Padniestrės pajėgų susirėmimo šalies teritorinio vientisumo Moldovai atkurti nepavyko. Susidariusios galimybės įsikišti nepraleido Rusija, paskelbdama taikdare ten dar nuo SSRS laikų užsilikusią 14-ąją armiją (1,5 tūkst. karių), stojusią į separatistų pusę. Iki pat šių dienų Padniestrės statusas tebėra neaiškus. Bandymai gauti nepriklausomos teritorijos statusą yra bevaisiai, o ir 2006 m. vykusio referendumo, kuriame 97 proc. balsavusiųjų pasisakė už prisijungimą prie Rusijos Federacijos, rezultatus pripažino tik Rusija.

Skurdas ir nostalgija sovietmečiui

Padniestrėje dar nuo SSRS laikų yra užsilikusios kelios nedidelės metalurgijos, tekstilės bei maisto pramonės gamyklos, vyksta elektros gamyba, tačiau apskritai jos ekonomika merdi, be to, nėra galimybių eksportuoti pagamintos produkcijos. Moldova pagal galimybes taiko įvairias eksporto blokadas. Negana to, regioną slegia didžiulės skolos Rusijai (1,473 mlrd. dolerių įsiskolinimas Rusijos dujų bendrovei „Gazprom“).[2]

Pirmojo būtinumo prekių kainos Padniestrėje aukštesnės nei kitur Moldovoje, jų trūksta. Krašte didelis nedarbas. Gamyklose darbuotojai ilgiau nei po pusę metų negauna atlyginimų. Dvejopa pilietybė leidžia gyventojams važiuoti ieškotis geresnio gyvenimo Ukrainoje, Rusijoje arba Moldovos sostinėje Kišiniove.

Vaikščiojant Padniestrės sostine paskelbtame Tiraspolyje gali pasirodyti, kad čia Sovietų Sąjungos laikai nesibaigė. Mieste pilna mums gerai pažįstamos sovietmečio atributikos: ant pastatų plevėsuoja raudonos vėliavos su kūju ir pjautuvu, gatvės pavadintos Sovietų Sąjungos lyderių pavardėmis, ant Padniestrės piliečio paso puikuojasi kūjis ir pjautuvas, o priešais parlamentą stūkso Sovietų Sąjungos įkūrėjo Lenino statula.

Skurdo ir politinių šalies lyderių skatinami gyventojai gręžiojasi į Rusijos pusę, puoselėja viltis apie geresnį gyvenimą Rusijos sudėtyje ir su ilgesiu prisimena Sovietų Sąjungos laikus.

Begalinis noras tapti naujuoju Kaliningradu

Padniestrės Moldavijos Respublika deklaruoja save kaip prezidentinę respubliką ir politinę sistemą derina prie Rusijos Federacijos su tikėtinu siekiu prisijungti. Buvęs Padniestrės prezidentas I. Smirnovas atvirai reiškė norą prisijungti prie Rusijos, taip pat patvirtino, kad Padniestrės valdžia vykdys reformas, kad būtų suderinti Padniestrės Moldavijos Respublikos ir Rusijos Federacijos finansų, ekonominės, mokesčių ir muitų politikos, socialinio aprūpinimo ir švietimo įstatymai. Tokiai šalies politikai akivaizdžiai pritaria ir dabartinis prezidentas Jevgenijus Ševčiukas.

Maskvos vykdoma politika kursto separatistines nuotaikas. Kremlius palaiko Padniestrę tiek politiškai, tiek ekonomiškai: tiekia pigias dujas, nespaudžia regiono dėl didžiulio įsiskolinimo. Be pigių dujų, Padniestrei teikiama ir kita ekonominė pagalba, subsidijos. O Kišiniovas bando paveikti nepaklusnųjį regioną ne itin humaniškomis priemonėmis: periodiškai blokuojami tarptautiniai telefono skambučiai, interneto ryšys, mažinamos susisiekimo traukiniais, autobusais galimybės ir kt. Todėl nenuostabu, kad naudodamasis situacija Padniestrės prezidentas savo viešose kalbose ragina gyventojus pasvarstyti, ką jiems duoda Kremlius ir ką – Kišiniovas. Ir balsavimai, ir apklausos rodo, kad Moldovos dalimi Padniestrės gyventojai nori tapti mažiausiai. Gyventojai šiuo metu labiausiai nori įgauti vadinamąjį „Kaliningrado statusą“.

Padniestrei – Krymo likimas?

Kremlius, rodos, nori įgyvendinti A. Solženicyno slavų vienijimosi teoriją ar A. Dugino propaguojamą „Didžiosios Rusijos“, besidriekiančios nuo Artimųjų Rytų iki Ramiojo vandenyno, idėją. Prisiminus A. Solženicyno raginimą slavams vienytis, verta pagalvoti apie tai, kad Padniestrės teritorijoje didžioji gyventojų dalis yra rusakalbiai, o Krymo atvejis jau įrodė, kad tokie raginimai nelieka bevaisiai.

Įtakos ir galios stiprinimas tiek Ukrainoje, tiek Moldovoje Rusijai itin svarbus. Rusija baiminasi jų įtraukimo į NATO ir ES, nes tai susilpnintų jos karinę ir politinę galias Europoje. Rusija formuoja geopolitinius pleištus, kuriuose Kaliningradas, Padniestrė, Pietų Osetija, Abchazija ir Krymas jai yra kaip atspirties taškai, kuriuos galima panaudoti pagal poreikį: gynybai, puolimui ar ekonominės ir politinės įtakos sklaidai į kaimynines šalis. Euromaidano paskatinta Krymo aneksija, karo veiksmai Pietų Osetijoje ir Abchazijoje tik įrodo šių pleištų geopolitinę svarbą Rusijai.

Turbūt baimindamasi Ukrainos likimo Moldovos užsienio reikalų ministerija dar 2014 m. rugpjūtį paragino Rusiją išvesti karius ir ginkluotę iš separatistinio Padniestrės regiono. Ministerija kreipėsi į Rusiją su prašymu atitraukti 1 tūkst. 500 karių ir tūkstančius tonų karinės ginkluotės iš Padniestrės pagal įsipareigojimus, pareikštus dar 1999 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) vadovų susitikime.

Rusija savo ruožtu apkaltino Moldovą bandymu destabilizuoti regiono padėtį. Atsisakydama išvesti savo karius Rusija teigia, kad nežino, ką daryti su didžiuliu kariniu arsenalu, dar nuo Sovietų Sąjungos laikų užsilikusiu Padniestrės teritorijoje. Jo išgabenimas į Rusiją kainuotų milžiniškus pinigus. Kremlius teigia norįs apsaugoti savo turtą, t. y. karinį arsenalą, ir neleisti juo pasinaudoti kitoms šalims. Kaip tik šį arsenalą ir saugoja likę kariai. Kita išsakoma versija: rusų kariuomenės padaliniai liko, kad neatsinaujintų kruvini susirėmimai tarp Moldovos ir Padniestrės.

Laikydama Padniestrės konfliktą atviru klausimu, Rusija trukdo Kišiniovo eurointegracijai, kuri paskatintų euroatlantinių struktūrų plėtrą Rytų kryptimi. Situacija sudėtinga: Kišiniovas nori integruotis į ES, o pastaroji tam dar negali pritarti, nes Padniestrės konfliktas sąlygoja nestabilumą regione. Padniestrė –labai palankus Kremliaus koziris. Viskas vis dar Rusijos rankose: ji turi visas teisines, politines, ekonomines ir energetines priemones palankiausiai situacijai – esamam status quo – išlaikyti.

Iš esmės scenarijus visur panašus. Rusija ekonomiškai remia ir politiškai palaiko regionus, kuriuose rusakalbiai gyventojai sudaro daugumą arba arti to. Suteikia jiems Rusijos Federacijos pilietybę ir tiekia pigias dujas, palaiko ekonomiką, kursto separatistines nuotaikas, žada geresnį rytojų Rusijos Federacijos sudėtyje. Visi šie veiksmai atpažįstami ir Padniestrės teritorijoje.

Ukraina bijo antrojo rusų fronto Padniestrėje

Vien per 2014 m. Padniestrės valdžia po Rusijos sparnu prašėsi du kartus: reaguodama į Krymo aneksiją, vėliau atsakydama į Moldovos bei ES pasirašytas bendradarbiavimo sutartis. Padniestrės valdžia pareiškė, kad Padniestrė juridiškai nesiskiria nuo Krymo, todėl sieks susijungti su Rusija pagal Krymo scenarijų.

2014 m. balandį Padniestrės deputatai vienbalsiai priėmė kreipimąsi į RF Valstybės Dūmą, Federacijos Tarybą ir prezidentą, kuriame buvo prašoma inicijuoti Padniestrės – kaip suverenios nepriklausomos valstybės – pripažinimo procedūrą (ITAR-TASS inf.). Praėjus vos keletui mėnesių Padniestrės lyderis J. Ševčiukas su „oficialiu“ vizitu nuvyko į Maskvą, kur susitikimo su V. Putinu metu pasirašė keletą ekonominio bendradarbiavimo sutarčių, tačiau klausimas dėl Padniestrės prisijungimo prie Rusijos buvo atidėtas.

J. Ševčiukas linkęs tokią situaciją aiškinti neramia padėtimi Ukrainoje. Pasak jo, Rusija nenori kelti „papildomų bangų“ dėl dar vieno separatistinio regiono, tačiau, nors klausimas lieka neišspręstas, Padniestrės valdžia toliau su viltimi gręžiasi į savo gelbėtoją Rusiją ir, akivaizdu, rankų nuleisti neketina.

Rusija, savo ruožtu, ir toliau kursto separatistines Padniestrės nuotaikas. 2014 m. spalį agentūra ITAR-TASS citavo Rusijos premjero pavaduotoją Dmitrijų Rogoziną: „Nereikia puoselėti jokių iliuzijų dėl to, ar Rusija gintų savo piliečius <…> Vienareikšmiškai gintų. Ir nereikia mėginti mūsų kantrybės arba galios.“ Taigi Rusija pažadėjo ginti savo piliečius Moldovos separatistiniame Padniestrės regione, jeigu ten įsipliekstų karinis konfliktas, panašus į dabartinę krizę Ukrainoje.

Ukraina baiminasi tokių prorusiškų simpatijų iš savo pietvakarių kaimynystės. Ukrainos spauda praneša, kad netoliese Moldovos pasienio buvo iškastos 450 km ilgio gynybinės tranšėjos, dislokuoti pasienio pareigūnams talkinantys Ukrainos pajėgų kariai (ELTA). Negalima atmesti galimybės, kad Rusija ryšis atidaryti dar vieną frontą Padniestrėje.

Nors neseniai pasirašytuose Minsko susitarimuose numatyti pagrindiniai punktai paliauboms įgyvendinti, vis dar neaišku, ar sutartis bus sėkmingai vykdoma. Sunku nuspėti, kaip šis susitarimas paveiks Padniestrės separatistinės valdžios veiksmus, bet tikėtina, kad nurimus aistroms dėl neramumų Ukrainoje Padniestrė ir vėl prašysis priimama į Rusijos Federacijos sudėtį. Nepavykus paliauboms, blogiausias scenarijus Ukrainai – antras rusų karo frontas Padniestrėje, prie pat Ukrainos pietvakarių sienos.

[1] John Löwenhardt, The OSCE, Moldova and Russian Diplomacy in 2003, Clingendael Institute, Hague, 2004.

[2] Nicu Popescu, Democracy in Secessionism:Transnistria and Abkhazia’s Domestic Policies, Central European University, 2006.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 32)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras