Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rusija Viduržemio jūros regione (18)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2015 03 02

Neseniai Kipro prezidento N. Anastasiadžio neaiškiai išsakyta ir apžvalgininkų bemat išplėtota žinia, kad Kipre gali atsirasti Rusijos karinės bazės (oro pajėgų bazė ir laivyno bazė), daug kam tapo didele staigmena. Kartu tai yra gera proga aptarti pastarojo meto Maskvos politiką Viduržemio jūros regione. Atrodo, kad strateginiai Kremliaus užmojai jame yra gana platūs. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Pirmiausia norėtųsi suprasti, kodėl Kipras staiga pasidarė Rusijai toks geras. Kalbos dėl bazių prasidėjo dar 2013 m. birželį, tačiau tuomet Kipro užsienio reikalų ministras pareiškė S. Lavrovui, kad su karinių objektų naudojimu Nikosija dar gali sutikti (ir tai įvyko, Rusijai pareikalavus 2,5 mlrd. eurų kredito grąžinimo), bet su jų nuoma – ne, nes tam prieštarauja JAV ir kiti NATO nariai (oficialiai Kipras nėra Aljanso narys, bet, savaime suprantama, pastarasis vertina jį kaip vienareikšmiškai savo įtakos zoną ir nenuostabu, kad Kipre jau seniai dislokuotos Didžiosios Britanijos karinės pajėgos).

Akivaizdu, jog už bazes Maskva turės sumokėti Nikosijai nemažą kainą – tiek finansinę, tiek politinę (pavyzdžiui, santykiuose su Turkija), nes komplikuotų santykių su Vakarais kaštai Kiprui šiuo atveju bus nemaži. Kitaip tariant, Nikosija turbūt laukia naujų kreditų ir/ar tikisi, kad rusų kapitalas (legalus ir nelabai, kurį Kremlius irgi gali paveikti) liks ekonominių problemų kamuojamoje saloje. Be to, reikėtų paminėti, kad Kipro entuziazmą galėjo paskatinti naujoji valdžia Graikijoje, kuri už pagalbą Rusijai irgi, matyt, tikisi Maskvos paramos blogėjančių santykių su ES fone (šiame kontekste reikėtų pažymėti, kad Rusijos draugystė su kraštutiniais kairiaisiais ir dešiniaisiais Europoje, atrodo, pradeda duoti dividendų, taip pat priminti, kad paskutiniame prajusio amžiaus dešimtmetyje Graikija savarankiškai ir per Kiprą įsigijo Rusijoje modernių priešlėktuvinės gynybos kompleksų „Tor“ ir S-300, ir tai tapo išskirtiniu įvykiu turint omenyje šalies narystę NATO).

Taigi Elados lūkesčiai daugiau ar mažiau aiškūs, o dabar apibendrinkime tai, ką Viduržemio jūroje gauna Maskva. Pirma, krizės Sirijoje fone V. Putinas, komentuodamas didėjantį Rusijos aktyvumą regione, pareiškė: „Mes čia turime savų interesų, susijusių su nacionalinio saugumo užtikrinimu, todėl kalbama apie nuolatinio Rusijos laivų buvimo Viduržemio jūroje sąlygų sukūrimą“. Šiame kontekste Sirijos uostas Tartusas yra svarbus nubrėžto tikslo įgyvendinimo instrumentas, bet nepakankamas ir nelabai patikimas turint omenyje besitęsiantį pilietinį konfliktą Sirijoje ir neaiškias B. Assado perspektyvas. Bazės Kipre, kuriomis galės naudotis tiek rusų laivynas, tiek aviacija, yra kur kas geriau.

Taip pat nereikėtų pamiršti atgimstančios Rusijos draugystės su Serbija. Turbūt neatsitiktinai krizės Ukrainoje fone Vakarai sunerimo dėl pompastiško V. Putino vizito į Belgradą, per kurį buvo pasirašyta šalių karinio-techninio bendradarbiavimo sutartis (ką jau kalbėti apie rusų humanitarinės pagalbos centro įkūrimą prie Kosovo sienų, kuris, kaip praneša, pavyzdžiui, „Deutsche Welle“, gali būti užmaskuotas žvalgybos centras). Vokietijos kanclerė A. Merkel pažymėjo, kad „Rusija ėmėsi ekonominių ir politinių pastangų padaryti priklausomas nuo savęs kelias Balkanų šalis“, o „The Financial Times“ tiesiai parašė, kad Maskva, panaudodama serbus, gali pradėti hibridinį karą Balkanuose (Kosove bei Bosnijoje ir Hercegovinoje), kad Europa pamirštų apie Ukrainą.

Pagaliau būtina apibrėžti Turkijos faktorių. Rusija užgrobė Krymą ir sparčiai didina jo karinį potencialą. Tai stiprina karines Maskvos pozicijas Juodosios jūros regione, bet Viduržemio jūroje jos negali būti realizuotos be gerų santykių su Turkija. Akivaizdu, kad turkams nelabai patiktų rusiškos bazės Kipre ir Maskvos suartėjimas su Graikija (ką jau kalbėti apie tai, jog Sirijoje šalys irgi yra skirtingose barikadų pusėse). Tačiau klastingasis Kremlius ir šiuo atveju, atrodo, rado išeitį. Jos vardas – dujotiekis „Turkijos srautas“, dėl kurio sutarė V. Putinas ir prezidentas T. Erdoganas, visuomet svajojęs padaryti Turkiją strategiškai svarbia energetinio tranzito šalimi.

Iš pradžių atrodė, kad Rusijos viražas su „Pietų srauto“ dujotiekio projekto uždarymu tėra Europos šantažas. Bet kai Europos Komisijos atstovas M. Sefčovičius, kuruojantis energetiką, nuvyko į Maskvą, jam buvo išaiškinta, kad ES turi paskubėti, jeigu ateityje nori gauti rusiškų dujų, kai bus baigtas nutiesti „Turkijos srautas“: pasibaigus sutarčiai dujų tranzitas per Ukrainą bus nutrauktas, todėl Europos Sąjunga turėtų pradėti rūpintis dujų infrastruktūros iki Turkijos sienos su Graikija statyba. O šių metų vasario pradžioje „Gazprom“ vadovas A. Mileris pareiškė, kad pirmoji turkiško dujotiekio linija bus baigta jau 2016 m. pabaigoje. Atitinkamai Turkija virs strateginiais dujų vartais į Europą ir Rusijos iniciatyva iš esmės atsidurs vienoje energetinėje valtyje su Graikija, per kurios teritoriją į pietines ES šalis turės keliauti rusiškos dujos.

Taigi viskas gana gražiai sueina. Pirma, Maskva politiškai suartėja su Graikija, kur į valdžią atėjo ES nemėgstantys kraštutiniai kairieji, ir su Serbija, kuri nepaisydama ES spaudimo atsisakė paremti Vakarų sankcijas Kosovo nepriklausomybės nepripažįstančios Rusijos atžvilgiu. Antra, Maskva karine prasme ketina įsitvirtinti Kipre, Sirijoje ir Serbijoje, dėl to jos planas užtikrinti nuolatinį karinį buvimą Viduržemio jūros regione įgaus apčiuopiamas formas. Trečia, situaciją galėtų komplikuoti Turkijos pozicija dėl nepasitenkinimo Rusijos suartėjimu su Graikija bei graikišku Kipru (pavyzdžiui, Ankara galėtų trukdyti kariniam Rusijos laivynui patekti į Viduržemio jūrą). Tačiau V. Putinas pasiūlė T. Erdoganui padaryti iš Turkijos europinį dujų vamzdį ir tas sutiko, suprasdamas, jog taip jam teks turėti reikalų su Graikija. Kitaip tariant, Rusija gudriai papirko Ankarą, o kartu susiejo ją su Atėnais.

Apibendrinant galima teigti, kad Rusijos karinės ir energetinės politikos Viduržemio jūros regione gabaliukai palengva ėmė dėliotis į daugiau ar mažiau apibrėžtą strateginį paveikslą su aiškiais prioritetais partnerių ir tikslų prasme. Ne viskas dar padaryta, bet reikalai juda. Ir tai rimta – kitaip Vakarai nesijaudintų dėl V. Putino suartėjimo su Belgradu, Ankara, Atėnais, Damasku. Na, o jeigu viskas aišku, reikia galvoti, ką su tuo daryti, nes kol kas žaidimo sąlygas diktuoja Maskva, o Europa nuolat vienu žingsniu atsilieka.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 18)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras