Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Izraelis ir Palestina – Siamo dvyniai, kuriuos išgelbės tik operacija? (15)

Živilė Jusaitė
2015 03 09

Izraelio ir Palestinos konfliktas – vienas ilgiausiai besitęsiančių konfliktų Artimųjų Rytų regione, prasidėjęs dar iki Izraelio Valstybės susikūrimo. Konflikto raida yra nuolat nušviečiama žurnalistų, priežastys – tyrinėjamos geopolitikų, o galimų sprendimo būdų ieško kone visa tarptautinė bendruomenė, tačiau kol kas – nesėkmingai.

Šiandien konflikto status quo – Izraelio Valstybė su sostine Jeruzalėje ir Palestinos autonomija, neturinti valstybingumo, tačiau turinti stiprių aspiracijų jį įgyti. Tikėtina, kad šis status quo artimiausiu metu nesikeis, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje išlikti negalės. Kokios tad alternatyvos yra įmanomos?

Dviejų valstybių sprendimas. Jis galėtų būti įgyvendintas tiek susitarimo (derybų) keliu, tiek Izraeliui vienašališkai pasitraukus iš okupuotų (kitaip – ginčijamų) teritorijų. Tokio sprendimo rezultatas būtų suverenios ir demokratiškos palestiniečių valstybės susikūrimas kairiajame Jordano upės krante. Dėl dviejų valstybių sprendimo 2013–2014 metais ir vyko Izraelio ir palestiniečių taikos derybos, kuriose tarpininkavo JAV valstybės sekretorius J. Kerry. Buvo nustatyta galutinė data – 2014 m. balandžio 29 d. – susitarimui pasiekti, tačiau derybos žlugo šiai datai dar nepriartėjus. Jas oficialiai suspendavo Izraelis, reaguodamas į palestiniečių vienybės vyriausybės sudarymą. Į šią vyriausybę Izraelio derybų partneris – politinė partija „Fatah“ – įtraukė Izraelyje, ES, JAV ir kitose Vakarų šalyse teroristine paskelbtos organizacijos „Hamas“ atstovus.

De facto derybos žlugo ir dėl to, kad nė viena pusė nenorėjo daryti esminių nuolaidų skaudžiausiais dvišaliais klausimais. Tai – Jeruzalės statusas (Rytų Jeruzalę, iki 1967 m. priklausiusią Jordanijai, palestiniečiai norėtų matyti savo valstybės sostine, o daugumos izraeliečių bei viso pasaulio žydų sąmonėje Jeruzalė yra šventas ir nedalomas miestas; 1980 metais Izraelyje priimtas Jeruzalės, kaip sostinės, nedalomumą patvirtinantis įstatymas), arabų pabėgėlių, pasitraukusių iš Izraelio užimtų teritorijų (vien 1949 metais jų priskaičiuota daugiau nei 700 tūkst.) grįžimo teisės, vandens išteklių pasidalijimas, Izraelio saugumo užtikrinimas ir dvišalės sienos nustatymo klausimas (šio klausimo sprendimą apsunkina Vakarų Krante išsibarsčiusios izraeliečių naujakurių gyvenvietės, kurių plėtra vyksta ir toliau nepaisant palestiniečių ir tarptautinės bendruomenės protestų).

Nors retkarčiais pasigirsta siūlymų Izraeliui iš Vakarų Kranto pasitraukti vienašališkai, šalies gyventojai nepamiršo, kad po beveik analogiško Izraelio pasitraukimo iš Gazos Ruožo 2005 metais sekė „Hamas“ įsigalėjimas regione. Izraelio gynybos pajėgų duomenimis, nuo 2005 metų iš Gazos Ruožo į Izraelį paleista daugiau nei 11 tūkst. raketų. Atsakydamas Izraelis periodiškai surengia karines operacijas Gazoje. Tai destabilizuoja gyvenimo šalies pietuose (ir, žinoma, pačiame Gazos Ruože) sąlygas, pareikalauja žmonių aukų ir didžiulių išlaidų kariuomenei, kurias būtų galima panaudoti investicijoms į socialinės gerovės kūrimą, švietimą ar pačių palestiniečių atskirties Izraelyje mažinimą.

Viena valstybė dviem tautoms. Abiem pusėms nesutariant dėl teritorijos ir išteklių pasidalijimo, alternatyva dviejų valstybių sprendimui galėtų būti viena valstybė dviem tautoms. Šiandien dauguma palestiniečių gyvena militarizuotame Vakarų Krante, neturi Izraelio pilietybės, negali balsuoti ir laisvai keliauti po Izraelį (teisybės dėlei reikia pripažinti, kad jie negali laisvai keliauti ir pačiame Vakarų Krante, kuriame, Izraelio nevyriausybinės organizacijos „B‘Tselem“ duomenimis, 2014 m. vasarį buvo 99 Izraelio kariuomenės kontroliuojami patikros punktai). Vienos valstybės įkūrimas reikštų Vakarų Kranto aneksiją, tačiau taip pat – pilietinių ir politinių teisių suteikimą palestiniečiams. Kol kas į tokį scenarijų skeptiškai žiūri tiek tarptautinė bendruomenė, kuriai tradiciškai priimtinesnis dviejų valstybių sprendimas (britų administruotos Palestinos padalijimo idėja iškelta dar iki Izraelio Valstybės sukūrimo, sekant viena tokių iniciatyvų – 1947 metais Jungtinėse Tautose priimtu Padalijimo planu, 1948 metais ir buvo įkurta Izraelio Valstybė), tiek dauguma izraeliečių, kurie baiminasi, kad laikui bėgant šalis prarastų savo žydišką nacionalinę tapatybę (gimstamumas arabų šeimose yra gerokai didesnis nei žydų šeimose). Palestiniečiai taip pat išlieka rezervuoti – Harry S. Trumano tyrimų instituto 2014 metais vykdytoje apklausoje ketvirtadalis palestiniečių atsakė manantys, kad Izraelis ketina aneksuoti Vakarų Krantą nesuteikdamas palestiniečiams politinių teisių.

Konfederacija ar kitos formos dvitautė valstybė. Dar viena alternatyva teritorijos dalyboms – dvitautė valstybė, pavyzdžiui, konfederacija, kur abi tautos „gyventų skirtinguose kambariuose, bet po vienu stogu“. Ši idėja pirmą kartą pasiūlyta dar XX amžiaus pirmoje pusėje, o atgimė visai neseniai. Jai pritaria kai kurie aukšti Izraelio politikai, kaip kad buvęs užsienio reikalų ministras Shlomo Ben Ami, o prieš keletą metų būrelis intelektualų, gyvenančių daugiausia JAV, sukūrė konfederacijos apmatus internetinėje erdvėje (http://www.ipconfederation.org/homepage-english.htm). Pagal jos konstituciją dabartinės Izraelio ir Palestinos autonomijos vyriausybės nebūtų išformuotos, tačiau atsirastų trečioji – konfederacinė vyriausybė ir konfederacinis parlamentas, sudarytas iš 300 Izraelio, Vakarų Kranto ir Gazos delegatų. Nors kai kurios idėjos kelia šypseną, – pavyzdžiui, kad parlamentas iš pradžių būtų nereziduojantis, o jo nariai tarpusavyje bendrautų internetu, – ilgalaikėje perspektyvoje konfederacijos idėja yra svarstytina, nes ji leistų į probleminius, taikos derybose politizuotus klausimus pažvelgti kitu kampu. Tiesa, iššūkiu gali tapti sprendimas dėl konfederacijos simbolių – bendros vėliavos, himno, Nepriklausomybės dienos (kai Izraelis švenčia Nepriklausomybės dieną, palestiniečiai mini Al Naqba, arba katastrofą).

Tarptautinės bendruomenės pozicija. Iš trijų aptartų alternatyvų dviejų valstybių sprendimas istoriškai sulaukė stipriausio tarptautinės bendruomenės palaikymo (ypač po 1967 metais priimtos JT rezoliucijos Nr. 242) bei didžiausio pačių konflikto pusių įdirbio siekiant jį įgyvendinti. Kita vertus, čia galima pritaikyti patarlę „Gerais norais kelias į pragarą grįstas“ – nuo 1993–1995 metų, kai buvo pasirašyti Oslo susitarimai, didesnės pažangos Izraelio ir palestiniečių derybose pasiekta nebuvo. Nepaisydami to, didieji geopolitiniai veikėjai – Jungtinės Tautos, JAV, ES, Rusija („Kvartetas“) bei Arabų lyga – yra deklaravę paramą būtent Izraelio ir Palestinos valstybių koegzistavimui.

ES viešai skelbia, kad jos siekis yra „dviejų valstybių sprendimas su nepriklausoma, demokratine, gyvybinga Palestinos valstybe, gyvuojančia šalia Izraelio ir kitų kaimynų“. Europos Parlamentas 2014 m. gruodžio mėnesį priėmė kompromisinę rezoliuciją, patvirtinančią paramą dviejų valstybių su sostinėmis Jeruzalėje ir 1967 m. sienomis sprendimui. Nepaisydamos to, kai kurios ES valstybės Izraelio ir Palestinos klausimu vykdo savarankišką politiką – pavyzdžiui, tais pačiais metais Palestinos valstybingumą de jure pripažino Švedija. „Esame įsitikinę, kad tarptautinė bendruomenė turėtų sutelkti savo veiksmus į tai, kad abi pusės iš tiesų pradėtų derėtis. <..> jeigu palestiniečiai suvoks, kad jie gali kai ką gauti net nepradėję derybų, jie neturės jokio noro tęsti taikos derybas, ir štai kodėl esame labai susirūpinę Švedijos vyriausybės sprendimu pripažinti Palestinos valstybę“, – taip situaciją komentavo pirmasis Vilniuje reziduojantis Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas, šį vasarį davęs interviu savaitraščiui „Veidas“.

ES bendrajai pozicijai antrina ir pagrindinė taikos derybų mediatorė – JAV: „Jungtinės Valstijos išlieka įsipareigojusios realizuoti dviejų valstybių viziją, kuri yra naudinga tiek palestiniečių interesams, tiek Izraelio nacionalinio saugumo interesams, tiek Jungtinėms Valstijoms, tiek visam pasauliui“ (JAV prezidentas Barackas Obama, 2013).

Pragmatišką požiūrį demonstruoja ir kai kurių arabų šalių, kurios su Izraeliu netgi nėra užmezgusios diplomatinių santykių, vadovai: „Mes sutinkame su dviejų valstybių sprendimu – gyvybinga Palestinos valstybe ir Izraeliu, taikiai sugyvenančiu su visais savo kaimynais“ (Saudo Arabijos princas Turki al Faisal, 2010). Įdomu tai, kad ne tik Saudo Arabijoje, bet ir dar dviejose Persų įlankos valstybėse – Kuveite ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose – atlikta gyventojų nuomonės apklausa, kurią vykdė Vašingtono Artimųjų Rytų politikos institutas, parodė, jog ne tik šalių vyriausybės, bet ir gyventojai iš esmės palaiko taikos procesą tarp Izraelio ir Palestinos (už jį pasisakė atitinkamai 61, 53 ir 58 procentai respondentų).

Konflikto šalių pozicija. Izraelis dviejų valstybių sprendimui pritarė nuo savo susikūrimo momento, nes šalies nepriklausomybė deklaruota remiantis 1947 m. JT Padalijimo planu, pagal kurį buvusioje Britų mandato Palestinos teritorijoje turėjo susikurti dvi valstybės – viena žydų, kita arabų.

1969 metais, praėjus dvejiems metams nuo tada, kai Izraelis iš Jordanijos karinio konflikto metu perėmė Vakarų Kranto kontrolę, Palestinos išlaisvinimo organizacija (PIO) savo tikslu deklaravo vienos valstybės įkūrimą. Vis dėlto ilgainiui ji nusileido tarptautinės bendruomenės spaudimui ir pasiryžo siekti kompromisinio sprendimo. 1988 metų palestiniečių Nepriklausomybės deklaracija, kurioje referuojama į JT Padalijimo planą ir „rezoliucijas po 1947 metų“, yra interpretuojama kaip pirmasis netiesioginis Izraelio valstybės pripažinimas ir parama dviejų valstybių sprendimui. 2014 metais valdančioji PIO partija „Fatah“ paskelbė, kad netgi „Hamas“ įsipareigojo sutikti su palestiniečių valstybės 1967 metų sienomis įkūrimu.

Nepaisydami to, 2014 metų pabaigoje patys palestiniečiai įkalė bent kelias vinis į dviejų valstybių sprendimo karstą. Tam pasitarnavo palestiniečių autonomijos prezidento M. Abbaso vienašališki veiksmai kreipiantis dėl narystės Tarptautiniame baudžiamajame teisme ir siekiant, kad JT ST priimtų rezoliuciją, reikalaujančią Izraelio pasitraukimo iš Vakarų Kranto iki 2017 metų.

Nenuostabu, kad po žlugusių taikos derybų, konflikto Gazoje ir vienašališkų Palestinos autonomijos vadovybės veiksmų, į kuriuos Izraelis atsakė sulaikydamas palestiniečių mokesčių pinigus, Harry S. Trumano tyrimų instituto atliktos izraeliečių ir palestiniečių nuomonės apklausos atskleidė didėjantį negatyvizmą abiejų šalių visuomenėse: dviejų valstybių sprendimą pagal Clintono parametrus ir Ženevos iniciatyvą, numatančią teritorijų mainus ir Jeruzalės padalijimą, palaikė tik 50 proc. izraeliečių ir 38 proc. palestiniečių (palyginti su 54 proc. ir 46 proc. 2013 metų pabaigoje). Rekordiškai mažas apklaustųjų skaičius – 7 proc. izraeliečių ir 24 proc. palestiniečių – manė, kad abi pusės greitu metu sugrįš prie derybų stalo.

2015 m. sausį aukštas „Fatah“ pareigūnas Dimitri Diliani interviu Alternatyvios informacijos centrui teigė, kad, nepasiekus dviejų valstybių sprendimo, Palestinos autonomija pradės daryti spaudimą vienos valstybės linkme. Tiesa, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamą teritoriją de facto kontroliuoja Izraelis ir būtent jo gyventojai bent iš pradžių sudarytų bendros valstybės branduolį, vargu ar toks variantas tenkintų palestiniečių nacionalines aspiracijas.

Ar į Izraelio politinę darbotvarkę sugrįš dviejų valstybių sprendimas, o gal bus ieškoma naujų alternatyvų, priklausys pirmiausia nuo to, kurios jėgos – kairiosios ar dešiniosios – formuos šalies vyriausybę po kovo 17 dieną įvyksiančių rinkimų. Kita vertus, didėjančios išlaidos gynybai, palestiniečių frustracija, pasireiškianti taikiais, o neretai – ir smurtiniais protestais ar net teroristiniais išpuoliais, grėsmės už išorinių Izraelio sienų ir didėjantis tarptautinės bendruomenės spaudimas taps iššūkiu ir paskata keisti esamą status quo bet kuriai būsimai Izraelio vyriausybei. Tikėtina, kad procese aktyviai dalyvaus didesnės geopolitinės įtakos regione siekiantis Egiptas, 2014 metais gana sėkmingai tarpininkavęs Izraelio ir „Hamas“ ir „Fatah“ ir „Hamas“ deryboms. Koją Egiptui gali pakišti nebent 2015 m. pradžioje paviešinti du Egipto teismų sprendimai. Pirmasis į teroristinių organizacijų sąrašą įtraukė „Hamas“ karinį sparną, antrasis – visą organizaciją. Po šių įvykių „Hamas“ griežtai pareiškė nebepripažinsiantys pietinio arabų kaimyno, kurio sprendimas „tarnauja Izraelio okupacijai“, kaip tarpininko Izraelio ir Palestinos konflikte.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 15)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras