Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Putino draugai: atsargusis Kazachstanas (73)

Viktoras Denisenko
2015 03 23

Tarp ištikimų Rusijos sąjungininkų šalia Baltarusijos dažniausiai minimas ir Kazachstanas. Ši posovietinė valstybė palaiko glaudžius ryšius su Maskva, dalyvauja bendruose geopolitiniuose projektuose. Tačiau tai nereiškia, kad Astana žiūri į Rusiją vien pro rožinius akinius ar yra jos marionetė. Be jokios abejonės, Kazachstanas įdėmiai stebi situaciją posovietinėje erdvėje ir daro atitinkamas išvadas.

Ištikimas Rusijai partneris

Kazachstaną galima pavadinti tipine artimos Rusijos aplinkos valstybe. Ją dar nuo 1989 metų valdo vienas ir tas pats žmogus – Nursultanas Nazarbajevas. Buvęs aukštas Komunistų partijos funkcionierius po Sovietų Sąjungos žlugimo išsaugojo valdžią savo rankose ir tapo dabar jau suverenios ir nepriklausomos šalies prezidentu. Padaryti tai buvo nesunku, nes Kazachstane nebuvo stiprios opozicijos, ši valstybė nesiveržė iš Sovietų Sąjungos – 1991 metų kovo 17 dienos referendume 94 proc. balsavusių (iš 88 proc. atėjusių prie balsadėžių) pasisakė už Sovietų Sąjungos išsaugojimą. Taip pat galima priminti, kad formaliai apie savo nepriklausomybę Kazachstanas paskelbė tik 1991 metų gruodžio 16 d., praėjus aštuonioms dienoms po Belovežo susitarimų, kurie palaidojo SSRS, pasirašymo.

Net po Sovietų Sąjungos žlugimo Kazachstanas stengėsi išlaikyti glaudžius tiek ekonominius, tiek politinius ryšius su Rusija. Jis tapo Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) nariu, prisijungė prie 2009 metais Maskvos inicijuoto gynybinio aljanso – Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO). Su Kazachstanu (ir Baltarusija) Maskva pradėjo ir didžiausią pastarojo meto projektą – kurti Muitų sąjungą, kuri šių metų pradžioje tyliai transformavosi į Eurazijos ekonominę sąjungą – EAES. Situacijos Ukrainoje, ekonominio nuosmukio ir konfrontacijos su Vakarais fone šis įvykis praėjo beveik nepastebėtas.

Kartu Kazachstanas yra atsargi ir apdairi valstybė (visa tai, ko gero, susiję su asmeniniais N. Nazarbajevo bruožais). Ši šalis kartu su kitomis autoritarinėmis valstybėmis yra kritikuojama dėl žmogaus teisių ir laisvių apribojimų bei pažeidimų, tačiau, atrodo, kritikos strėlės laidomos į Kazachstaną rečiau nei į kitas autokratijas. Viena vertus, taip gali būti dėl silpno opozicinio judėjimo šalies viduje – jo atstovai tiesiog nesugeba pritraukti plataus tarptautinės bendruomenės dėmesio. Kita vertus, Kazachstanas ir pats gana mažai reiškiasi tarptautinėje erdvėje, yra labiau sutelkęs dėmesį į vidinius šalies reikalus ir regioninės sąveikos lygmenį.

Draugiškas, bet budrus

Kazachstanas yra Maskvai parankus partneris. Neįmanoma prisiminti kokios nors didesnės trinties tarp Maskvos ir Astanos, skirtingai nei kalbant apie kitą tokio pat lygmens partnerę – Baltarusiją – ir jos ekscentrišką vadovą Aleksandrą Lukašenką. Svarbią vietą Kazachstano ir Rusijos ekonominiuose santykiuose užima energetikos sfera. Maskva, siekdama palaikyti savo monopolinę padėtį energetinių išteklių tiekime Vakarų rinkai, perka Kazachstane išgaunamas dujas ir perparduoda jas į trečiąsias šalis, taip pat aktyviai bendradarbiauja plėtodama bendrus energetinius ir kitų išteklių gavybos bei tiekimo projektus.

Būtina priminti, kad Astana tiesiogiai nepalaikė Maskvos per 2008 metų Gruzijos ir Rusijos karą. Ji taip pat nepripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės ir net nežadėjo svarstyti šio klausimo (vėlgi palyginkime su Baltarusija, kuri maitino Maskvą tokiu pažadu). Kazachstanas laikosi nuošalyje ir nuo dabartinės Rusijos avantiūros Ukrainoje. N. Nazarbajevas tradiciškai pasisako už situacijos sprendimą diplomatinėmis priemonėmis. Pasak jo, įvykiai Ukrainoje yra „organizuotas pilietinis karas“. Ši frazė parodo Kazachstano prezidento balansavimą tarp Maskvos, kuri teigia, kad įvykiai Ukrainoje yra „pilietinis karas“, ir Kijevo, kuris kaltina konfrontacijos kurstymu Rusiją.

Taip pat Astana, nors niekada nesirenka tiesioginio konflikto kelio, savaip reaguoja į tyčines (ir atsitiktines) Maskvos provokacijas. Pavyzdžiui, praėjusių metų rudens pradžioje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, bendraudamas su auditorija tradiciniame Seligero jaunimo forume, pareiškė, kad „iki Nazarbajevo kazachai neturėjo savo valstybės“. Šį pareiškimą galima būtų interpretuoti kaip komplimentą dabartiniam Kazachstano vadovui, tačiau aktualioje geopolitinėje situacijoje tokie žodžiai nuskambėjo gana dviprasmiškai. Galiausiai, prieš Krymo užgrobimą bei situacijos Ukrainos rytuose destabilizavimą Maskva irgi dažnai praktikavo pasisakymus (politikų ir oficiozinių leidinių žurnalistų lūpomis) apie Ukrainą kaip „netapusią valstybe“ ar tiesiog „pasiklydusią“ „rusų pasaulio“ dalį, t. y. iš esmės kvestionavo Ukrainos valstybingumą. Nenuostabu, kad ir Astana dabar paskubėjo atrasti savo šaknis Kazachų chanate. Šiemet visame Kazachstane iškilmingai bus minimas šio chanato 550 metų jubiliejus.

Kazachstano „Krymas“?

Dabartiniai įvykiai posovietiniame regione verčia Kazachstaną nerimauti ir dėl tos priežasties, kad ši valstybė turi savo „Krymą“. Tai šiaurės Kazachstanas, kur dominuoja rusakalbiai gyventojai, o etniniai kazachai sudaro mažumą. Nors Maskva oficialiai kol kas į šiaurės Kazachstaną nesikėsina, negalima teigti, kad Astana gali būti rami dėl šios teritorijos neliečiamumo: pernelyg daug yra šiaurės Kazachstano panašumų su Krymu.

Pirmiausia mintį apie būtinybę prijungti šiaurės Kazachstaną prie Rusijos jau ne kartą išsakė Vladimiras Žirinovskis. Nors šis politikos veikėjas politiniame Rusijos lauke turi klouno įvaizdį, visiškai užmerkti akis į jo pasisakymus neverta. Net ir būdamas politiniu klounu, V. Žirinovskis užima tvirtą poziciją Rusijos politinėje sistemoje. Įtariama, kad šis politikas turi ir savo ypatingą funkciją: jis pagarsina labiausiai odiozines idėjas, kurių šiuo metu negali pagarsinti Kremlius. Tai leidžia testuoti Rusijos (ir kaimyninių valstybių) gyventojų reakciją į šias idėjas, vertinti, ar visuomenė yra linkusi joms pritarti.

Taip pat nereikia pamiršti, kad ir mintys apie Krymo susigrąžinimą iki pat jo aneksijos viešajame Rusijos diskurse buvo pateikiamos kaip hipotetinės, neturinčios realaus pagrindo. Dar prieš metus niekas netikėjo, kad Rusija pradės Krymo atplėšimo nuo Ukrainos operaciją.

Svarbu ir tai, kad Kazachstanas savo laiku (kaip ir Ukraina bei Baltarusija) atsisakė branduolinio ginklo mainais į saugumo garantijas. Tačiau įvykiai Ukrainoje parodė, jog visos 1994 metų susitarimo šalys (tiek Rusija, tiek JAV ir Jungtinė Karalystė) atsisakė prisiimtų įsipareigojimų, tad jokių realių saugumo garantijų Rusijos agresijos atveju Astana neturi.

Todėl nenuostabu, kad kartkartėmis vis pasirodo informacija, jog Kazachstanas siekia įvairiais būdais paskatinti etninius kazachus persikelti į šiaurės Kazachstaną. Tiesa, Astana neigia, kad tai daroma dėl politinių priežasčių, o aiškina visas atitinkamas programas vidiniais demografiniais ir socialiniais poreikiais.

Rinkimai anksčiau laiko

O svarbiausia Kazachstano reakcija į įvykius regione galima būtų laikyti sprendimą perkelti prezidento rinkimus iš kitų metų į šiuos. Šiame sprendime galima atrasti nemažai užslėptų strateginių reikšmių.

Oficialiai iniciatyva surengti rinkimus metais anksčiau priklausė Kazachstano tautų asamblėjos tarybai. Kitaip sakant, viskas buvo pateikta kaip „iniciatyva iš apačios“, nors nėra abejonių, kad šis sprendimas iš anksto buvo suderintas su N. Nazarbajevu ar bent jo aplinkos žmonėmis. Iniciatyvai beveik iš karto pritarė šalies parlamentas, o ir pats amžinasis Kazachstano prezidentas „neprieštaravo“.

Tai buvo paaiškinta kaip siekis atskirti prezidento ir parlamento rinkimų, kurie irgi turėtų įvykti kitąmet, laiką. Tačiau iš karto atsirado ir kitų versijų, interpretuojančių galimas gilumines tokio sprendimo priežastis. Buvo net spėliojama, kad galbūt dėl prastėjančios sveikatos N. Nazarbajevas (jam šių metų vasarą turėtų sukakti 75-eri) nusprendė perduoti savo postą įpėdiniui. Tačiau ši versija nepasitvirtino. Dabar, kai N. Nazarbajevas oficialiai įregistruotas kaip kandidatas į prezidentus, nėra abejonių – rinkimų datos perkėlimas yra esamos politinės sistemos įtvirtinimo elementas. Beje, niekas nei Kazachstane, nei už jo ribų neabejoja, jog N. Nazarbajevas bus perrinktas šalies vadovu penktajai kadencijai (nepamirškime, kad kalbame apie autoritarinę valstybę).

Gali būti ir kelios „šalutinės“ rinkimų paankstinimo priežastys. Pirmiausia – N. Nazarbajevas sensta. Tokioje situacijoje metai yra nemažas laiko tarpas. Tikėtina, kad N. Nazarbajevą skubama perrinkti, kol nekyla abejonių dėl jo gebėjimo likti prezidento poste ir toliau valdyti šalį.

Taip pat gana racionalus yra sprendimas atskirti prezidento ir parlamento rinkimų laiką. Nors Kazachstanas yra autoritarinė šalis ir rinkimai joje yra labiau dekoratyvaus nei realaus (politinio) pobūdžio, ši procedūra formaliai yra susijusi su valdžios teisėtumo klausimu. Vėlgi, prisimenant Ukrainos pavyzdį, galima teigti, kad nuo visiškos politinės krizės šią valstybę prieš metus išgelbėjo tai, jog, pabėgus prezidentui, šalyje veikė parlamentas, kuris sugebėjo dirbti toliau ir bandė suvaldyti situaciją. Vargu ar panašus scenarijus galėtų pasikartoti Kazachstane, tačiau Astana negali nesuprasti, kad bet kurio atveju vienu metu vykstantys prezidento ir parlamento rinkimai yra geras taikinys: juos sužlugdžius, šalis formaliai gali likti be dviejų pagrindinių teisėtų valdžios šakų. Rinkimų išskyrimas leidžia išvengti šio hipotetinio pavojaus.

Priimti sprendimą paankstinti rinkimus galėjo paskatinti ir supratimas, kad artimiausiu metu Kazachstano gali laukti ne patys geriausi laikai ekonominėje sferoje. Pagrindiniu Eurazijos ekonominės sąjungos lokomotyvu, be jokių abejonių, yra Rusija, tačiau jos ekonomika atsidūrė gana gilioje krizėje dėl šiai valstybei taikomų ekonominių sankcijų ir kritusių naftos kainų. Tai automatiškai reiškia, kad daugiau ekonominių problemų atsiras ir EAES nariams – dėl šios priežasties gali didėti ir žmonių nepasitenkinimas, stiprėti protesto nuotaikos, tad geriau surengti rinkimus kuo greičiau, kol krizė dar neįsibėgėjo.

Išvados

Be abejo, Kazachstanas yra artimas Rusijos sąjungininkas. Jo orientacija į Maskvą nekelia abejonių, tačiau ši valstybė su nerimu žiūri į iracionalų ir avantiūrišką Maskvos elgesį posovietinėje erdvėje. Nereikia pamiršti ir to, kad Kazachstano vadovybė yra rytietiškai sumani ir išmintinga. Astana kratysis Maskvos bandymų įtraukti ją į bet kokį globalų konfliktą (pavyzdžiui, tarp Rusijos ir Vakarų). Ji taip pat vengs ir tiesioginio politinio konflikto su Rusija, tačiau, blogėjant situacijai, tikriausiai pradės ieškoti aktyvesnių kontaktų su kitomis įtakingomis valstybėmis (pirmiausia su kaimynine Kinija).

Esminis Astanos interesas santykiuose su Rusija yra racionali ekonominė sąveika. Viskas, kas išeina už šių interesų ribų (pavyzdžiui, naujos imperinės Maskvos ambicijos ar kova dėl „naujos pasaulinės tvarkos“), gali greičiau atbaidyti nei patraukti tokį atsargų sąjungininką kaip Kazachstanas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 73)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (1)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (3)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras