Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Europos kariuomenė – cui bono? (12)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2015 03 25

Europos Komisijos pirmininkas J. C. Junckeris susprogdino eterį savo pasiūlymu sukurti ES kariuomenę. „Vieninga Europos armija parodytų pasauliui, kad tarp ES šalių daugiau nebus karo. Tokia armija taip pat padėtų mums suformuoti bendrą užsienio ir saugumo politiką ir leistų Europai prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta pasaulyje. Su savo armija Europa galėtų užtikrinčiau reaguoti į grėsmes taikai ES narėse arba kaimyninėse valstybėse. Bendra Europos armija pasiųstų aiškią žinią Rusijai, kad mes rimtai pasiruošę ginti savo europines vertybes“, – pareiškė EK vadovas.

Įdomu, kad tuo pat metu šviesą išvydo Europos politikos studijų centro paruošta ataskaita „Daugiau vienybės Europos gynyboje“, kurios rengimo vadovu buvo ne kas kitas, o pats Javieras Solana – buvęs NATO generalinis sekretorius bei ES Vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Šiame dokumente, be visa ko, rašoma, kad Europa turi turėti „politinę ir karinę galimybę autonomiškai vykdyti intervencines operacijas už ES ribų“, o plėtoti europinę gynybinę integraciją gali „vienodai mąstančių šalių grupė“.

J. C. Junckerio pasiūlymas (ką jau kalbėti apie sprendimą, jeigu jis būtų priimtas) analitiškai yra paremtas J. Solanos studija, turi rimtas strategines implikacijas NATO (ir bendrai transatlantinei vienybei) bei Vakarų santykiams su Rusija. Bet apie viską iš eilės.

Kas pirmas paskubėjo paremti vieningos ES kariuomenės idėją? Vokietija. O tai jau veda prie tam tikrų išvadų. Pirma, Berlynas yra nuoseklus europinio federalizmo šalininkas ir vieninga armija yra visiškai logiškas tolimesnis žingsnis „ES valstijų“ link po vieningos rinkos ir valiutos. Antra, kai buvo renkamas naujas EK vadovas, Didžioji Britanija atkakliai priešinosi J. C. Junckerio kandidatūrai. Dabar tampa aišku, kodėl. Todėl, kad jis yra federalistas, o tai sunkiai derinasi su Londono ir jo „viršutinio aukšto“ – Vašingtono – interesais.

Įdomu, kad JAV spaudoje dėl J. C. Junckerio pasiūlymo jokio nerimo nėra. Priešingai, pavyzdžiui, žiniasklaidos kompanija „U. S. News“ teigia, kad B. Obamos administracija turėtų šį pasiūlymą paremti, nes ES kariuomenė galės apginti ne NATO narius Europoje, o, be to, europiečiai pagaliau pradės patys mokėti už savo saugumą. Savo ruožtu žurnalas „The American Interest“ paprasčiausiai netiki, kad EK vadovo iškelta idėja bus realizuota, nes nėra vieningos europinės tapatybės.

Tačiau manytina, kad toks požiūris yra mažų mažiausiai neatsargus. Reikėtų atidžiau įsiklausyti į A. Sobčiako fondo eksperto S. Stankevičiaus žodžius: „Šiuo atveju mes turime reikalą su pirmu rimtu Europos bandymu vėl pradėti vaidinti savarankišką karinį-politinį vaidmenį ir sustiprinti savo subjektiškumą. Aš esu įsitikinęs, kad tęsinys bus, nes, pirma, yra žmogus, kuris pasiruošęs tai plėtoti. Jeanas Clode‘as Junckeris neatsitiktinai tapo Europos Komisijos vadovu. Jį ruošė ir prastūminėjo Vokietija, gavusi kaip sąjungininkę Prancūziją ir atkakliai kovodama su Didžiąja Britanija. (...) Taigi, Junckeris tikrai plėtos idėją, kad saugumo klausimus Europoje nuo šiol sprendžia Berlynas ir Paryžius. Aišku, kad bus daug ribojimų, ir aišku, kad Jungtinės Valstijos bus prieš, bet Europa turi esminį interesą...“ (video, 53 minutė). „U. S. News“ irgi rašo, kad, jeigu iniciatyvą parėmė Vokietija, vadinasi, ji bus realizuojama.

Apibendrinant galima teigti, jog europinės kariuomenės idėja – tai Senosios Europos siekis sustiprinti ES federalistinį pradą apskritai ir savo subjektiškumą konkrečiai transatlantinių ryšių (taip pat NATO) sąskaita. Ir gerai būtų, jei tik tuo viskas pasibaigtų – jei Europa tik ištrūktų iš JAV glėbio ir taptų nepriklausoma geopolitine žaidėja. Bet problemėlė ta, kad kitas europinių federalistų bendrai ir Vokietijos užsienio reikalų ministro F. V. Steinmeierio (gerai, kad jis dar ne kancleris) konkrečiai žingsnis, manoma, bus strateginis suartėjimas su Rusija (praėjusių metų pabaigoje ministras jau kalbėjo apie tiesioginių derybų tarp ES ir Eurazijos sąjungos būtinybę, o Europos užsienio reikalų taryba parengė ataskaitą, kurioje aiškinamas tokios perspektyvos prasmingumas).

Įdomu, kad pirminė oficiali Maskvos reakcija į J. C. Junckerio pasiūlymą buvo gana kritiška. Rusijos užsienio reikalų ministerija nusprendė palaukti didesnio aiškumo, o Dūmos gynybos komiteto narys iš „Vieningosios Rusijos“ F. Klincevičius, nieko nelaukdamas, pareiškė, kad ES kariuomenė, jeigu ji bus sukurta, gali suvaidinti „provokacinį vaidmenį“. Jei pagrindinį dėmesį EK vadovo pasiūlyme kreipsime į žodžius apie Europos pasiruošimą ginti europines vertybes nuo Rusijos, tada, žinoma, galima sakyti, jog Vakarai toliau militarizuojasi prieš ją. Bet pirmiau pateiktas strateginis kontekstas akivaizdžiai parodo, kad iš tiesų Kremlius turėtų būti labai patenkintas J. C. Junckerio ir jį parėmusios Vokietijos iniciatyva.

Kad situacija dviprasmiška, patvirtina NATO vadovo J. Stoltenbergo žodžiai, jog jis sveikina Europos norą daugiau investuoti į savo gynybą, bet Aljanso dubliavimas (prisiminkime J. Solanos ataskaitoje minėtą „galimybę autonomiškai vykdyti intervencines operacijas už ES ribų“), anot jo, būtų neefektyvus. „Aš raginu Europą užtikrinti, kad viskas, ką jie daro, derinasi su NATO aljansu“, – pabrėžė J. Stoltenbergas, kurį parėmė NATO pajėgų Europoje vadas P. Breedlove‘as, pastaruoju metu kritikuojamas Vokietijoje ir dar keliose ES valstybėse už griežtus pasisakymus Rusijos atžvilgiu.

Savo ruožtu Lenkijos (valstybės, kuri kartu su Baltijos valstybėmis priklauso „vanagų blokui“, taip Vakaruose vadinamam dėl jų santykių su Maskva) užsienio reikalų ministras pažymėjo, jog europinės kariuomenės sukūrimo idėja yra labai rizikinga. „Iš pradžių mes turime paklausti, kur pinigai kariuomenei, kas už ją mokės, kaip turi funkcionuoti kariniai daliniai, kas turi rūpintis pasirengimu“, – klausė Lenkijos užsienio reikalų ministras G. Schetyna, įsitikinęs, kad pagrindinis Europos saugumo garantas yra NATO blokas, kuris ir turi būti stiprinamas.

Stiprių transatlantinių ryšių šalininkai iš karto suprato reikalo esmę ir paskubėjo akcentuoti būtinybę nepamiršti, kas yra ir turi būti Europos saugumo ramsčiu. Tačiau J. Solanos ataskaitoje neatsitiktinai užsimenama apie „vienodai mąstančių šalių grupę“. Pavyzdžiui, Suomija jau parėmė Europos kariuomenės idėją. Ji patiko ir ES nepriklausančiai Turkijai, kuri pažadėjo europinei armijai 60 tūkstančių karių, jeigu būtų priimta į bloką (bėda tik ta, kad Vokietija ir Prancūzija nenori matyti turkų Europos Sąjungoje). Palankiai apie J. C. Junckerio pasiūlymą atsiliepia ir kai kurie NATO nepriklausančių Austrijos bei Švedijos politikai.

Trumpai sakant, grynai praktiškai Europos kariuomenės sukūrimo iniciatyva yra labai neapibrėžta (visiškai neaišku, kaip ji galėtų būti realizuojama), bet tai nereiškia, kad tai iš principo neįmanoma, tačiau transatlantinė vienybė gali atsidurti pavojuje. Lietuvai šiame kontekste reikia apsispręsti: ar ji remia vokišką +/– prancūzišką Europos federalizaciją, kuri faktiškai numato ES suartėjimą su Rusija, ar išlieka Amerikos sąjungininkė ES ir nuosekli NATO rėmėja. Atrodo, kad mes jau seniai pasirinkome antrąjį variantą. Tad J. C. Junckerio ir Berlyno pasiūlymai mums nelabai tinka. O kaip bus – pažiūrėsime. Kaip aiškėja, „dviejų greičių“ Europos idėja vis dar nepamiršta.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 12)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras