Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Nepriklausomybės dvidešimtpenkmetis: ką pasiekėme, kur suklydome ir kokie iššūkiai mūsų laukia (1)

Justina Kariniauskaitė
2015 03 30

Šie, 2015-ieji, metai Lietuvos Respublikai ypatingi. Juos pasitikome su nauja valiuta – įsivedėme eurą, galima sakyti, visiškai integravomės į ES šalių bendruomenę. Kovo 11-ąją šventėme 25-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines. Lietuvos piliečiai jau ketvirtį amžiaus gyvena laisvoje ir nepriklausomoje demokratinėje šalyje. Kaip yra sakęs prezidentas Valdas Adamkus, „mes atsidarėme pasauliui, pasaulis atsidarė mums“. Solidus jubiliejus įpareigoja susimąstyti: ką nuveikėme ir kokie iššūkiai laukia ateityje?

Lietuvai atgavus nepriklausomybę svarbiausiais šalies tarptautinės politikos tikslais laikyta integracija į politines, ekonomines ir gynybines Vakarų struktūras – narystė pagrindinėse pasaulio ir Europos organizacijose bei valstybės saugumo užtikrinimas. 1991 m. Lietuva tapo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, Jungtinių Tautų nare. 1992 m. prisijungėme prie Pasaulio banko, pradėjome bendradarbiauti su Tarptautiniu valiutos fondu ir Europos Taryba, vėliau tapome ir Pasaulio prekybos organizacijos nariais. Šiandien Lietuva priklauso net 48 tarptautinėms organizacijoms, iš kurių mums svarbiausios Europos Sąjunga ir NATO. Per šiuos metus įgyvendinta sėkminga integracija į Vakarų struktūras, išlaikoma demokratijos plėtojimo kryptis. Siekiame įsitvirtinti kaip demokratijos skleidėja panašaus likimo Europos šalims. Pagal išgales teikėme įvairaus pobūdžio paramą Gruzijai, Ukrainai, Baltarusijos pilietinei visuomenei.

Galima sakyti, kad ir puoselėti demokratines vertybes mums sekėsi neblogai, juk vis dar esame nepriklausomi, šalies valdymas pagrįstas demokratija ir laisve, stengiamės užtikrinti spaudos ir žodžio laisvę. Palyginti su Pietų Europos šalimis, sėkmingai susidorojome su dviejų ekonominių krizių sukeltais sunkumais. Nors įstoję į ES sėkmingos narystės pavyzdžiu laikėme Graikiją ir Ispaniją, šias valstybes pagal finansinės plėtros rodiklius pasivijome ir lenkiame, su krize susidoroti mums pavyko efektyviau. Pavyzdžiui, krizės kamuojamą Graikiją jau lenkiam pagal bendrojo vidaus produkto vienam gyventojui rodiklį, taip pat nedarbas mūsų šalyje daugiau nei perpus mažesnis.

Pasiekėme nemažai, tačiau reikia pripažinti, kad kryptingo vystymosi kelyje būta nevykusių sprendimų, klaidų. Tikriausiai klydome vykdydami investiciniais čekiais pagrįstą privatizaciją, taip pat žemės ūkio reformas prieš tai kaip reikiant neinventorizavę buvusio kolūkių turto, užtrukome su reformomis ir siekdami įsivesti eurą. Vis dar iki galo nepavyksta sėkmingai įvykdyti socialinių, švietimo ir sveikatos apsaugos reformų. Neišvengėme populistinių partijų įsigalėjimo vidiniame šalies gyvenime, o kai kuriose srityse politinį, technologinį ar socialinį atsilikimą nuo likimo brolių estų neretai teisiname tuo, kad Estijoje nepriklausomybės laikotarpį pradėjo jauni, vakarietiški politikai, kurie sugebėjo išnaudoti šalies technologinį potencialą, daugiau reklamavosi, pritraukė daugiau užsienio investicijų ir užsitikrino kitokio pobūdžio turtingų kaimynų Skandinavijoje partnerystę.

Iki galo nėra pasiektas ir vienas esminių Lietuvos tikslų – energetinė nepriklausomybė nuo kaimyno rytuose. Esame tarp sparčiausios depopuliacijos valstybių, emigracijos mastai didžiausi ES, deja, pirmaujame ir pagal savižudybių skaičių. Nors Sovietų Sąjunga seniai žlugo, visuomenė vis dar nesijaučia saugi nuo išorinių grėsmių.

Ir vis dėlto ekspertai Lietuvai prognozuoja gana sėkmingą ateitį ir ragina pasimokyti iš praeities klaidų, vertinti laimėjimus ir sėkmingai dorotis su naujais iššūkiais, nusistatyti naujus tikslus ir jų efektyviai siekti.

Taigi, nepriklausomybės metus lydėjo ir laimėjimai, ir nesėkmės. Atrodytų, visi dideli jaunai nepriklausomai šaliai kelti tikslai pasiekti, tačiau, pasikeitus tarptautinės politikos vėjams, įgyvendinus vienus tikslus, iškyla kiti, nugalėjus vienas grėsmes ir baimes, atsiranda kitų arba atsinaujina senosios. Kokie tie naujieji tikslai ir iššūkiai šiandieninei ir ateities Lietuvai?

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, Kovo 11-osios šventės išvakarėse besidžiaugdama Lietuvos laimėjimais, taikliai įvardijo naujus tikslus: „Esant neramiai situacijai tarptautinėje arenoje reikia išmokti gyventi esamomis sąlygomis, stiprinti savo karinį, socialinį ir informacinį imunitetą.“

Svarbiausiu vidiniu iššūkiu ir tikslu lieka gerovės valstybė: tai, ko nepadarėme iki šiol, turi būti padaryta, būtina stengtis išlaikyti palyginti aukštą ekonominės plėtros ir BVP augimo tempą. Pagrindiniai siekiai yra skaidrumo didinimas vykdant valstybinius užsakymus ir įsisavinant Europos Sąjungos paramos lėšas, taip pat teisinėje sistemoje, bendra ekonomikos, socialinės sferos, mokslo plėtra. Šiuo metu mūsų investicijos į mokslą nesiekia nė 1 procento. Kadangi Lietuva negali pasigirti gausiais gamtiniais ištekliais, reikėtų pritraukti investicijų į didelės pridedamosios vertės produkcijos gamybą, stiprinti bendrą valstybės technologinio vystymo potencialą, kaip tai gana sėkmingai daro estai.

Geografiškai esame tranzito šalis, todėl gana ilgai vilkinto projekto – europinės vėžės geležinkelio linijos „Rail Baltica“ užbaigimas (kartu su latviais ir estais) turėtų būti vienas iš prioritetų. Taip pat reikia plėsti ryšius rytų ir vakarų kryptimi, todėl neturėtume pražiopsoti galimybės tapti logistikos placdarmu Kinijai siekiant įsilieti į ES rinką. Tokie planai jau svarstomi Estijoje, o Lietuva, per daug delsdama ir tariamai saugodama savo kultūros grynumą, gali praleisti unikalią progą pritraukti investicijas.

Sėkmingai integravomės į Vakarų organizacijas, Lietuvos visuomenėje vis labiau stiprėja europietiškos tapatybės linija, priimame europietiškas vertybes ir standartus, todėl iššūkiu Lietuvai išlieka toliau gilinti integraciją į ES ir NATO. Privalome siekti dar 2012 m. LR Vyriausybės programoje išsikeltų tikslų: ES energetikos ir transporto jungčių sujungimo į vieną sistemą; ryšių su Baltijos ir Šiaurės Europos valstybėmis, taip pat Lenkija, Vokietija, Prancūzija stiprinimo derinant pozicijas ES darbotvarkės klausimais; siekio, kad euroatlantinis bendradarbiavimas ir toliau liktų esminė nacionalinio saugumo sąlyga, o NATO ir ES – svarbiausios šio bendradarbiavimo organizacijos; glaudaus bendradarbiavimo su ES kaimynėmis Ukraina, Gruzija ir Moldova; aktyviai prisidėti prie Moldovos ir Baltarusijos pastangų ugdyti demokratiją ir ieškoti kelių artimesniems ryšiams su ES. Visų šių tikslų įgyvendinimas prisidėtų prie stabilumo ir ekonominės gerovės Lietuvoje užtikrinimo.

Nors įstojome į NATO ir pasijutome saugesni, ateities tikslas vis dar yra nepriklausomybės ir laisvės išsaugojimas bei saugumo užtikrinimas. Tarptautiniai įvykiai parodė, kad užmiršti keliančio baimę kaimyno nepavyks, sena grėsmė niekur nedingo. Ginklais žvanginantis kaimynas iš rytų tebėra reali grėsmė Lietuvos saugumui. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžia, kad Rusija įrodė, jog yra grėsmė ir Europai, ir savo pačios piliečiams. Karas Ukrainoje, opozicionieriaus Boriso Nemcovo nužudymas – tai tik keletas pavyzdžių, kurie kelia baimę ir neleidžia į Rusijos agresijos grėsmę žiūrėti pro pirštus.

Reaguodama į tarptautinę situaciją, prezidentė pabrėžia, kad privalome pasirengti gyventi šiandienėmis sąlygomis, stiprinti karinį pasirengimą ir energetinę nepriklausomybę. Nors NATO aljansas penktuoju sutarties straipsniu įsipareigoja mus ginti nuo karinės intervencijos ir agresorių, reikia sukurti savo karines pajėgas, leidžiančias apsiginti iki sąjungininkų prisijungimo galimo karo atveju. Šiuo metu pabrėžiama, kad Lietuvos kariuomenė nėra pajėgi atlaikyti potencialaus agresoriaus puolimą – tas kritines keletą dienų, kurias tektų laukti pastiprinimo ir pagalbos.

Nereikia užmiršti, kad šioje žinių ir informacijos eroje karas vyksta ir kitoje dimensijoje. Čia pagrindinis mūšio laukas – informacinės priemonės ir žiniasklaida, todėl esminis Lietuvos tikslas – rasti tinkamą atsaką į nukreiptą prieš mūsų šalį propagandą, į tendencingus ir priešiškus informacijos tiek apie Lietuvą, tiek apie kitas šalis iškraipymus.

Šalies saugumo užtikrinimui labai svarbus yra vidinis piliečių nusiteikimas. Anot prezidentės, „jeigu niekas nepalauš mūsų protų, mūsų nusiteikimo ir pasiryžimo būti laisviems, mūsų nepalauš joks ginklas“. Laviruodami tarp vieno iš svarbiausių demokratijos principų – žodžio laisvės ir galimų draudimų bei suvaržymų, informacinio karo mūšio lauke turime išvengti faktus iškraipančios rusiškos propagandos poveikio, galimų separatistinių nuotaikų atsiradimo ir plitimo.

Kita vertus, pernelyg didelis karo ir propagandos grėsmių eskalavimas gali tapti žalingu. Saugumą bei patriotinę poziciją veikiau užtikrins nuoseklus dialogas su informacinio karo pažeidžiamomis grupėmis, taip pat didesnis gynybos finansavimas. „Netvarkinga komunikacija į skirtingas puses kursto paniką, tačiau savaime nesukuria jokio saugumo, priešingai, didina pažeidžiamumą. Priešais pradeda atrodyti nemaža dalis savų piliečių, didėja nepasitikėjimas vienas kitu“, – tvirtina Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas humanitarinių mokslų daktaras Vilius Ivanauskas. Vengdami bet kokio viešos informacijos iškraipymo turime parodyti, kad Lietuva nėra nusiteikusi prieš Rusijos piliečius ir tautą. V. Ivanauskas pabrėžia, kad yra labai svarbu išvengti supaprastinto „priešų“ ieškojimo, taip atstumiant lojalius kitataučius Lietuvos piliečius. Būtinas nuolatinis atviras valdžios atstovų ir visuomenės dialogas realiai ir pagrįstai įvardijant grėsmes, jų lygį ir reikalingas priemones.

25-erius metus kuriama ir puoselėjama demokratija yra ilgas, sunkus ir tikriausiai nesibaigiantis procesas. Akivaizdu, kad neužtenka pasiekti tam tikrą jos ribą ar standartą. Pasiekus laisvę, įgyvendinus vienus demokratijos reikalavimus, iškyla naujų tikslų – ginti ir puoselėti įgytas vertybes, siekti klestėjimo ir užtikrinti saugumą šalies piliečiams. Buvo laikas, kai gal ir mažiau bijojome priešo iš rytų, tačiau paskutiniai įvykiai pasaulyje parodė, kad tas priešas niekur nedingo.

Žinių visuomenėje karas įgauna naujas formas, grėsmės kyla iš manipuliavimo informacija, todėl reikia išmokti tokias grėsmes atpažinti ir valdyti. Esame laisvi, pripažįstami ir pažangūs, tačiau privalome savo laisvę saugoti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras