Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Draugystė su šiandieniu Kalnų Karabachu – abejotinos vertės precedentas (17)

Gintaras Visockas, www.slaptai.lt vyr. redaktorius
2015 04 03

Palyginti su didžiosiomis pasaulio valstybėmis, turime itin mažai parlamentarų. Bet vos trijų milijonų gyventojų valstybei užtenka ir 141 parlamentaro. Tačiau kodėl mūsų politikai pasišovę draugauti su visu pasauliu?

Tas neturi nė vieno tikro draugo...

Ieškoti politinių, ekonominių, kultūrinių kontaktų visuomet geriau nei pyktis. Bet ar siekis turėti ypač daug bičiulių byloja apie kokybę? Senolių išmintis primena: kas turi daug bičiulių – tas neturi nė vieno tikro draugo.

Mūsų Seime sukurta net 60 parlamentinių grupių, kurios deklaruoja bičiulystę ir su artimiausiomis Lietuvos kaimynėmis, ir su tolimiausiomis Afrikos, Azijos bei Pietų Amerikos valstybėmis. Su kuo tik mes nedraugaujame – su Bangladešu, Indonezija, Malaizija, Meksika...

Neapsiverstų liežuvis įrodinėti, esą Lietuvai nereikia palaikyti bent minimalių ryšių su tolimuoju Bangladešu ar tolimąja Meksika. Šiandieniame globaliame pasaulyje, kai lėktuvu per keletą valandų įmanoma pasiekti kiekvieną Afrikos ar Azijos kampelį, sąvoka „tolimas“ – sąlyginė.

Ir vis dėlto keista, kai, sakykim, kai kurie mūsų parlamentarai draugauja iš karto daugiau nei su dešimčia valstybių. Kas juos skatina tokiam žingsniui – noras nemokamai ir patogiai keliauti po egzotiškas šalis? Tokių „darbštuolių“ Lietuvos Seime – ne vienas.

Ko vertos pastangos bičiuliautis su visu pasauliu?

Beje, popierinė draugystė – ne pats pavojingiausias lietuviškosios politikos aspektas. Jei jau parlamentaras nori būti įtrauktas net į keturiasdešimties parlamentinių draugystės grupių sąrašą – jo valia.

Svarbiausia, kad mūsų politikai, pagauti entuziazmo, nepradėtų draugauti su dariniais, su kuriais nederėtų bičiuliautis nė vienai demokratinei, civilizuotai valstybei. Juk ne veltui turime sparnuotą posakį: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu toks.“

Deja, egzistuoja realus pavojus, jog, siekdami glėbesčiuotis su visais, galime skaudžiai apsirikti: dėl neišmanymo draugystės ranką ištiesime agresoriui, o agresoriaus auką – įžeisime, atstumsime, pažeminsime.

Linkę draugauti su keliomis dešimtimis valstybių iš karto nuo tokių klaidų neapsaugoti. Vienos kitos valstybės specifiką dar įmanoma išmanyti, kelių dešimčių valstybių istoriją nuodugniau pažinti – sudėtinga.

Demokratijos Achilo kulnas

Tiesa, Lietuva neapdrausta ir nuo demokratinių paradoksų. Viena iš lietuviškosios demokratijos silpnybių – mūsų Seimo nariai greičiausiai panorėję įkurtų net draugystės grupę su ... Mėnulio gyventojais. Remiantis mūsų įstatymais, grupės niekas negalėtų panaikinti ... išskyrus pačius steigėjus.

Tiesa, draugystė su Mėnulio respublika – ne pats rimčiausias galvos skausmas. Pati didžiausia bėda nutiktų, jei Lietuvos Seime atsirastų parlamentinių grupių, kurių tikslas – bičiuliautis su jėga atplėštos nuo Moldovos Padniestrės, iš Gruzijos atimtos Abchazijos ar iš Ukrainos atimamo Donbaso atstovais.

Tokių grupių, tegul ir negausių, atsiradimas Lietuvos širdimi laikomame parlamente leistų mūsų oponentams demagogiškai šūkalioti, esą lietuviai negerbia kitų valstybių teritorinio vientisumo, todėl, suprask, galima negerbti ir Lietuvos teritorinio vientisumo. Ką tada atkirstume oponentams, kuriantiems darinius, kurių tikslas – abejoti Vilniaus ar Klaipėdos regionų lietuviška priklausomybe?

Bjaurusis precedentas

Bet juk precedentas antimoldoviškoms, antiukrainietiškoms ir antigruziniškoms grupėms atsirasti – jau sukurtas. Lietuvos Seime įkurta Dalios Kuodytės vadovaujama Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinė grupė. Joje, įskaitant parlamentarę D. Kuodytę, – dešimt narių.

Šios ne itin gausios grupės atsiradimas įžeidė mums niekad nieko blogo nepadariusį Azerbaidžaną. Natūralu, kad įsižeidė. Juk net politikos naujokui turėtų būti akivaizdu: 1990-aisiais byrant blogio imperijai Kalnų Karabachas priklausė Azerbaidžanui. Vien dėl šios priežasties Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Azerbaidžanui ir šiandien.

O jei manome, kad žlungant Sovietų Sąjungai azerbaidžaniečiai turėjo Kalnų Karabachą atiduoti Armėnijai, prisiminkime liūdnai pagarsėjusio Vladimiro Žirinovskio ir į jį panašių imperialistų grasinimus, girdi, Lietuva išstodama iš SSRS būtinai praras Vilnių ir Klaipėdą.

Parlamentarės D. Kuodytės sukurtas precedentas vertas rimtesnės analizės. Teritorinės pretenzijos – subtilus klausimas.

Kodėl D. Kuodytei ir jos kolegoms nekilo minties ieškoti, sakykim, draugystės saitų su Bairamo Safarovo vadovaujama Azerbaidžano Respublikos Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomene, kurios tikslas – rūpintis nuo Armėnijos agresijos nukentėjusiais pabėgėliais?

B. Safarovo vadovaujama organizacija susibūrė 1992-aisiais, kai Armėnija, sulaukusi rimtos karinės ir materialinės Rusijos pagalbos, elgėsi ypač agresyviai (prisiminkime kad ir Hodžaly tragediją). B. Safarovo vadovaujamoje organizacijoje – per 80 tūkst. narių. Tai nei politinė, nei karinė institucija. Svarbiausias jos uždavinys – žinoti, kur ir kaip gyvena visi nuo Armėnijos ir Rusijos agresijos nukentėję azerbaidžaniečiai pabėgėliai. O tų pabėgėlių – daug. Maždaug milijonas.

Bet su B. Safarovo organizacija šie lietuviai parlamentarai draugauti nepanoro. Kodėl – sunku išsiaiškinti.

Parlamentaro Povilo Urbšio argumentai

Pirmasis sutiko duoti interviu D. Kuodytės grupei priklausantis parlamentaras P. Urbšys. Tačiau iš jo paaiškinimų – maža naudos. P. Urbšys parodė kelių dešimtmečių senumo „atvirą laišką“, kuriame tuometiniai Estijos ir Latvijos liaudies frontai bei Lietuvos Sąjūdžio vadovybė reiškia „susirūpinimą įvykiais Azerbaidžane ir Armėnijoje po tragiško žemės drebėjimo“.

Kai laišką pavadinau nereikšmingu popierėliu, parlamentaras pyktelėjo, kodėl drįstu oficialų, Lietuvos naujajame archyve saugomą dokumentą vadinti „jokios reikšmės neturinčiu popierėliu“. Taip, laiškas saugomas valstybiniame archyve. Bet kokia jo reikšmė įrodinėjant versiją, jog Kalnų Karabachas – ne azerbaidžanietiška teritorija?

Parlamentaro Kęsto Komskio atsakymai

Tada nusprendžiau pasidomėti kitų šios grupės narių argumentais. Kovo 9-ąją visiems (išskyrus grupės vadovę D. Kuodytę) elektroniniu paštu išsiunčiau klausimus. Iš parlamentarų Algio Kašėtos, Petro Gražulio, Vitalijaus Gailiaus, Dangutės Mikutienės, Rimos Baškienės, Kęstučio Bartkevičiaus, Almos Monkauskaitės iki šiol – jokio atsakymo.

Atsakė tik parlamentaras Kęstas Komskis. Jo atsakymai čia skelbiami be sutrumpinimų.

1. Kodėl tapote Seimo narės Dalios Kuodytės vadovaujamos Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės nariu?

Prieš dvejus metus Dalia Kuodytė pakvietė mane dalyvauti draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinėje grupėje. Tokios grupės jokių politinių sprendimų nepriima, taip pat ir Kalnų Karabacho grupė.

2. Ar, prieš tapdami šios grupės atstovu, domėjotės Armėnijos ir Azerbaidžano bei Armėnijos ir Turkijos nesutarimų istorija? Gal galėtumėte išvardinti mokslinius, publicistinius, istorinius veikalus, straipsnius, kurie Jums paliko įspūdį ir paskatino tapti parlamentarės D. Kuodytės grupės nariu?

Taip, domėjausi. Dalį informacijos rinkau pats iš įvairių literatūros šaltinių, kita dalis informacijos mane pasiekė iš asmeninių susitikimų kalbant Armėnijos ir Turkijos nesutarimų tema.

3. Ką Jūs manote apie dešimtis JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Gruzijos, Lenkijos, Italijos, Ispanijos istorikų, mokslininkų, kurie įrodinėja, jog Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija? Jie visi meluoja?

Vienareikšmiškai atsakyti negalėčiau. Kiekvienas nuomonės išsakymas tai būtų nesantaikos kurstymas.

4. Ar prieš tapdami D. Kuodytės vadovaujamos grupės nariu susipažinote su Azerbaidžano valstybės pozicija? Ar buvote susitikę, sakykim, su Azerbaidžano ambasados Lietuvoje vadovybe – teiravotės jų nuomonės?

Taip, susipažinau su valstybės pozicija ir buvau susitikęs tiek su Azerbaidžano ambasadoriumi Lietuvoje, tiek su Armėnijos ambasadoriumi.

5. Ką veikia parlamentarės D. Kuodytės vadovaujama grupė? Rengia mokslinius seminarus, spaudos konferencijas, rašo knygas, straipsnius, organizuoja išvykas į Armėniją? Kokie svarbiausi, įsimintiniausi šios grupės veiklos epizodai?

Ką konkrečiai veikia D. Kuodytės vadovaujama grupė, reikėtų klausti pačios Dalios Kuodytės. Aš esu pasyvus šios grupės dalyvis.

6. Ką atsakytumėte oponentams, kurie mano, jog, dalyvaudami Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės veikloje, Jūs neigiate civilizuotame Vakarų pasaulyje nusistovėjusį valstybinių sienų neliečiamumo principą?

Aš dar kartą noriu pakartoti, jog Kalnų Karabacho parlamentinė grupė – ne politinis darinys, tai draugystės grupė ir ši grupė jokių politinių sprendimų nepriima.

7. Kaip Jūs reaguotumėte, jei Lietuvos parlamente būtų įkurtos Draugystės su, pavyzdžiui, Donbaso ar Padniestrės respublika grupės? Kritikuotumėte ar remtumėte?

Aš manau, jog kiekvienas Seimo narys turi teisę pats apsispręsti, kurią kryptį pasirinkti, kokioms grupėms priklausyti ar nepriklausyti. 

8. Ar Jūs žinote, jog Armėnijoje yra dislokuota Rusijos karinė bazė ir Armėnija bent šiuo metu yra labai priklausoma nuo Rusijos?

Dėl karinių bazių nežinau, bet tikrai žinau vieną dalyką, jog Armėnija yra katalikiška valstybė.

9. Ar Jūs domėjotės, ką apie D. Kuodytės vadovaujamą draugystės su Kalnų Karabachu grupę mano vieną stipriausių NATO aljanse kariuomenių turinti Turkija?

Tikrai nesidomėjau, ką mąsto Turkija.

Kas kelia nuostabą?

Dėkoju parlamentarui, kad sutiko atsakyti į klausimus. Keletas atsakymų nustebino: Azerbaidžanui ir Turkijai palankios informacijos išdėstymas – nesantaikos kurstymas; parlamentinė grupė – ne politinis darinys?

Katalikiška Lietuva turi remti net ir bjauriai besielgiančius katalikus? Beje, Armėnija – ne katalikiška valstybė. Tikslus Armėnų apaštalinės bažnyčios pavadinimas: Armėnų šventoji apaštalinė stačiatikių bažnyčia. Išskyrus klausimą apie dviejų prigimčių (Dieviškosios ir žmogiškosios) sujungimą Kristuje, visa kita Armėnų bažnyčios mokyme atitinka Stačiatikių bažnyčios tikybos mokymą. Gal parlamentarą suklaidino tai, kad Armėnijos bažnyčios galva vadinamas katolikosu?

Kodėl nenurodytas nė vienas konkretus literatūros šaltinis, su kuriuo susipažinta prieš tampant D. Kuodytės grupės nariu? Ką byloja šis nenoras kalbėti konkrečiai?

Galų gale kaip galima nežinoti, kad Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė?

Ir vis dėlto labiausiai glumina parlamentaro K. Komskio pareiškimas, esą jis nesidomėjo, ką apie nuo Azerbaidžano atplėštą Kalnų Karabachą mano oficiali Turkijos valdžia. Atsiverskime oficialų Seimo internetinį puslapį ir išvysime, kad ponas K. Komskis – dar ir tarpparlamentinių ryšių su Turkijos Respublika grupės narys.

Lenkiška, norvegiška ir turkiška specifika

Vadinasi, prieš tapdamas draugystės su Turkija puoselėtoju, jis turėjo bent paviršutiniškai susipažinti su turkiška specifika. Bet ar įmanoma domėtis Turkija ir nežinoti, jog turkai Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano dalimi? Kaip galima tuo pačiu metu dalyvauti, tegul ir pasyviai, Draugystės su Turkija ir Draugystės su dabartiniu Kalnų Karabachu grupių veikloje? Juk tai – sunkiai suderinami dalykai.

Lietuviškoje informacinėje erdvėje kartkartėmis prasprūsta pusiau rimtai, pusiau juokais skelbiamų svarstymų, girdi, oficialusis Vilnius turėtų nusileisti polonizaciją Vilniaus krašte puoselėjančioms jėgoms ir susilaikyti nuo bandymų kritikuoti mūsų vaikus grobiančią Norvegiją. Suprask, pyktelėję lenkai ir norvegai, iškilus realiai Rusijos grėsmei, mūsų negins.

Tokios baimės – nepagrįstos. Jei NATO – ne popierinė organizacija, tai mus gins ir lenkai, ir norvegai. Juolab kad lietuviai turi teisę priešintis bet kokioms nepagrįstoms tiek artimesnių, tiek tolimesnių kaimynų pretenzijoms.

Tačiau, bijodami įžeisti lenkus ir norvegus, kodėl tada nesidomime, ar pagalbos ranką mums išties vieną stipriausių kariuomenių NATO aljanse turinti Turkija? Kodėl bijome sugadinti santykius su Lenkija ir Norvegija, o su Turkija – ne?

Jei atidžiau pažvelgtume į XVIII a.–XX a. pradžios armėnų, azerbaidžaniečių ir turkų nesutarimus, pamatytume, jog labai daug pasaulio mokslininkų, istorikų, šventikų bei politikų palaiko Armėnijos pusę. Tačiau būsime priversti pripažinti, kad dešimtys žymių JAV, Austrijos, Lenkijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Gruzijos, Švedijos, Izraelio, Prancūzijos, Vokietijos, Olandijos mokslininkų, istorikų, šventikų bei politikos apžvalgininkų palaiko azerbaidžaniečių ir turkų poziciją. Kaip elgtis lietuviams – skaičiuoti, kuri pusė gausesnė?

Akivaizdu, jog mūsų istorikai tradiciškai įpratę labiau domėtis Armėnijai palankiais šaltiniais. Tačiau toks vienpusiškumas – nebūtinai teisingas. Kada Lietuvos skaitytojams bus prieinami bent jau Thomaso de Waalo, Gvino Daierio, Fernand‘o Braudelio, Ericho Faiglo, Paulo Dumonto, Tessos Savvidis-Hofmann, Eberhardo Jackelio, kai kurių kitų jų kolegų darbai?

Perskaitykime juos taip pat atidžiai, kaip atidžiai skaitėme Armėnijos simpatikų tekstus, ir tada ims ryškėti lietuviškosios draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės dviprasmiškumas.

Rusijos agresija skriaudžiant Moldovą, Gruziją, Ukrainą ar Baltijos šalis – akivaizdi, neginčijama. Armėnijos ir Azerbaidžano bei Armėnijos ir Turkijos konfliktai – painesnė ir sudėtingesnė tema. Ieškodama kaltininko Lietuva čia privalo išklausyti ir antrąją pusę – azerbaidžaniečių, turkų bei jų šalininkų argumentus. Ir tik tada skelbkime verdiktą, kas teisus, o kas – ne...

SLAPTAI.LT

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 17)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras