Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Krymo „kelio į Tėvynę“ dekonstrukcija (40)

Viktoras Denisenko
2015 04 06

Kovo viduryje Rusija minėjo pirmąsias „Krymo sugrįžimo“ metines. Ta proga federalinis televizijos kanalas „Rossija“ parodė dokumentinį filmą „Krymas. Kelias į Tėvynę“. Šiame beveik pustrečios valandos trukmės kūrinyje pristatomas Kremliaus požiūris į 2014 metų pradžios įvykius Ukrainoje ir vėlesnę Maskvos pastangomis įvykdytą Krymo aneksiją. Tačiau kalbėti apie šį filmą vien kaip apie Rusijos pozicijos išraišką būtų pernelyg primityvu – „Krymas. Kelias į Tėvynę“ demonstruoja tradicinius propagandinius naratyvus, kuriuos Maskva naudoja savo pozicijai skleisti. Jis taip pat netikėtai atskleidžia Rusijos valdžią kamuojančias fobijas ir ją valdančius stereotipus.

Prieš pradedant pokalbį apie šį filmą, verta paminėti, kad juosta įdėmiai buvo žiūrima ne tik Rusijoje, bet ir Ukrainoje. Ironiška, bet Kijevą šis filmas turėtų savotiškai pradžiuginti, nes jame apie Krymo užgrobimo procesą gana atvirai kalba ne kas kitas, o pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Ukraina planuoja panaudoti šį filmą teisinio Krymo aneksijos įvertinimo tikslams. Šios šalies ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas pavedė Teisingumo ministerijai nusiųsti šią dokumentinę juostą į Tarptautinį karo nusikaltimų tribunolą Hagoje.

Iš tikrųjų, galėtume nurodyti kelis vertingus aptariamo filmo aspektus. Pirmiausia jis atskleidžia dabartinės Rusijos valdžios mąstymo ir veikimo logiką. Be to, šį filmą galima vertinti ir kaip Rusijos prisipažinimą. Suprantama, čia mes nerasime jokios atgailos už įvykdytą kaimyninės šalies teritorijos užgrobimą, tačiau atviri V. Putino pasisakymai ir metų senumo įvykių detalės (kiek jos nėra dirbtinės ir melagingos), atskleidžiamos šioje dokumentinėje juostoje, leidžia dar kartą įsitikinti, kad Krymo aneksija buvo suplanuota ir tikslinėmis karinėmis priemonėmis įvykdyta operacija, kurią asmeniškai koordinavo pats V. Putinas.

Pabandykime atlikti pagrindinių reikšmių, aptinkamų dokumentinėje juostoje „Krymas. Kelias į Tėvynę“, dekonstrukciją.

Filme dominuoja tam tikri leitmotyvai, kurie sudaro jo ideologinę struktūrą. Pirmiausia Maidanas pristatomas kaip valstybinis perversmas, kurį įvykdė nacionalistai. Kaip pagrindinė perversmo jėga pozicionuojamas nacionalistinės pakraipos judėjimas „Dešinysis sektorius“. Čia iš esmės atkartojamas propagandinis naratyvas, kurį Rusija plačiai naudojo nuo pat neramumų Kijeve pradžios. Pagal jį, Ukrainoje į valdžią veržėsi nacionalistai (bendrinis apibūdinimas – banderovcai), kurių tikslas buvo pradėti represijas prieš rusakalbius šalies gyventojus. Filme teigiama, kad ypatingą neapykantą „Dešinysis sektorius“ jautė ir tebejaučia Krymui ir jo gyventojams. Kitaip sakant, „Dešinysis sektorius“ Rusijos informacinėje politikoje vis dar naudojamas kaip baubas. Jo vaidmuo Maidano įvykiuose ir naujosios Ukrainos valdžios formavimo procese sąmoningai pervertinamas, nepaisant viešai prieinamų objektyvių duomenų, iš kurių pirmiausia galima paminėti rinkimų Ukrainoje rezultatus, parodžiusius, jog šis kraštutinių dešiniųjų jėgų susivienijimas neturi realaus visuomenės palaikymo nei politinės įtakos. Tačiau propagandinio pobūdžio kūriniui – tokiam kaip analizuojamas filmas – „Dešinysis sektorius“ išlieka idealiu „apibendrinto blogio“ simboliu, tam tikru propagandiniu kodu.

Filme taip pat nuspėjamai teigiama, kad Maidane „į abi puses“ šaudė paslaptingos neįvardijamos jėgos atstovai (numanu, tas pats „Dešinysis sektorius“). Tokie ir panašūs teiginiai irgi nėra nauji propagandiniame Rusijos diskurse – prisiminkime teiginius, kad 1991 metais per tragiškuosius Sausio 13-osios įvykius Vilniuje „savi šaudė į savus“. Anuomet Maskva kaltino dėl taikių gyventojų žūties paslaptingus „Sąjūdžio smogikus“. Analizuojamame filme kaltę irgi bandoma suversti nežinomiems provokatoriams. Beje, filme minima, kad „smogikai Maidanui“ buvo ruošiami „Vakarų Ukrainoje, Lenkijoje ir Lietuvoje“. Čia galima įžiūrėti aliuziją į Pirmojo kanalo rodytą melagingą propagandinį siužetą apie tokių kovotojų rengimą Lietuvoje – turiu galvoje istoriją apie vadinamąją „Mano tėvo gatvę“. Priminsime, kad tada Pirmasis kanalas panaudojo dar seniau filmuotą (ir net rodytą) medžiagą apie seminarą rusų aktyvistams – rinkimų stebėtojams (beje, pirmame siužete, kuriam ir buvo filmuojama ši medžiaga, Lietuva kaltinta rengianti spalvotųjų revoliucijų specialistus Rusijai).

Šis naratyvas apie „valdžią užgrobusius nacionalistus“ leido filmo kūrėjams įvesti kitą esminį leitmotyvą – Rusijos pareigą apginti tėvynainius (šis motyvas buvo naudotas ir 2008 metais Rusijos kariuomenės įsiveržimui į Gruziją pateisinti). „Mes negalėjome jų palikti“, – taip pačioje filmo pradžioje V. Putinas sako apie Krymo gyventojus rusus. Tačiau vien šiuo argumentu neapsiribojama. Jį sustiprina ir tradiciniai pareiškimai, kad Krymas istoriškai priklausė (ir turi priklausyti) Rusijai, akcentuojama, kad Sevastopolis yra „rusų karinės šlovės miestas“ ir pan.

Įdomu tai, kad filme menkai nagrinėjama vadinamojo Krymo referendumo tema. Akcentas perkeliamas į paslaptingą viešosios nuomonės apklausą, kurią prieš visus pagrindinius įvykius pusiasalyje atliko Rusijos specialistai. V. Putino teigimu, sprendimas susigrąžinti Krymą buvo priimtas po to, kai ši apklausa parodė, jog apie 75 proc. pusiasalio gyventojų pasisako už prisijungimą prie Rusijos. Teigiama, kad vėliau panaši apklausa buvo atlikta ir Rusijos Federacijos teritorijoje – siekiant sužinoti, ar Rusijos gyventojai pritaria Krymo prijungimui.

Dar vienas įdomus leitmotyvas – Vakarų pasaulio tema, atskleidžianti pagrindinę Rusijos valdžios fobiją. Nagrinėjamame filme Vakarai yra tamsioji jėga, išbalansavusi situaciją Ukrainoje ir sudariusi sąlygas „perversmui“. Žiūrint šią dokumentinę juostą taip pat nelieka jokių abejonių, kas yra didžiausias blogiukas Vakaruose. Ir V. Putinas, ir kiti filmo herojai aiškiai įvardija, kad už visų įvykių Ukrainoje stovi JAV (Europa šiuo atveju yra tik savo valios neturinti Vašingtono marionetė).

Žiūrint į pateiktus leitmotyvus, tenka konstatuoti, kad filmas „Krymas. Kelias į Tėvynę“ netapo nauju žodžiu Rusijos propagandiniame diskurse. Kita vertus, šis kūrinys yra pavyzdinis, šį diskursą visiškai atitinkantis ir reprezentuojantis produktas.

Tačiau, be propagandos, vietomis palyginti primityvios, šiame filme yra ir dar vienas informacijos sluoksnis. Tai aukščiausiu lygmeniu atskleidžiami faktai (pirmiausia visa tai, ką filme pasakoja V. Putinas). Atmetus propagandinį šydą, iš šios juostos mes sužinome, kad

- Krymo užgrobimas buvo speciali karinė operacija, kurios įgyvendinimas buvo patikėtas Rusijos kariuomenei ir atitinkamoms specialiosioms tarnyboms. Įsakymą parengti ir įgyvendinti šią operaciją davė asmeniškai pats V. Putinas;

- „žalieji žmogeliukai“ (filme vartojamas kitas eufemizmas – „mandagūs žmonės“) iš tikrųjų buvo Rusijos kariuomenės ir specialiųjų tarnybų kariai. Filme minima, kad Krymo teritorijoje (užimant strateginius objektus, blokuojant Ukrainos karines pajėgas) veikė specialiosios pajėgos, priklausančios Rusijos jūrų pėstininkams, Vyriausiajai žvalgybos valdybai ir Federalinei saugumo tarnybai. Būtent šios pajėgos talkino vadinamiesiems „liaudies kovotojams“, kurie, kaip teigiama filme, nebuvo ginkluoti (arba ginkluoti tik tuo, kas pasitaikė po ranka, – pavyzdžiui, kastuvų kotais);

- Rusija dar iki oficialaus Krymo „prijungimo“ pradėjo tiekti pusiasaliui ginklus. Be to, Krymo teritorijoje buvo dislokuotas Rusijos pakrantės raketų kompleksas „Bastion“ (NATO klasifikacijoje – SSC-5 „Stooge“);

- organizuojant ir vykdant Ukrainos generolo Michailo Kovalio pagrobimą dalyvavo prorusiško baikerių klubo „Nakties vilkai“ atstovai (su šio klubo nariais anksčiau bičiuliavosi ir pats V. Putinas.

Negalima teigti, kad tai buvo visiškai nauja, netikėta ar nežinoma informacija. Tačiau didžiąją dalį jos Maskva anksčiau atkakliai neigė, o dabar visa tai pripažinta oficialiai.

Filmas atskleidžia ir daugiau įdomių dalykų. Vienas jų – pranešimas, kuris greičiau yra skirtas ne žiūrovams Rusijoje, o tiesiogiai Vakarų pasauliui. Filmo pabaigoje V. Putinas sako: „Visi mūsų partneriai turi gerbti Rusiją ir jos interesus.“ Ši žinia irgi nėra nauja, tačiau Krymo atvejis (o anksčiau – 2008 metų įvykiai Gruzijoje) rodo, kokias būdais Rusija yra pasirengusi ginti „savo interesus“ (arba tai, ką ji pozicionuoja kaip „savo interesus“).

Gana grėsmingai skamba ir prisipažinimas, kad Krymo istorijoje V. Putinas buvo pasirengęs reikalui esant panaudoti branduolinį ginklą. Tai nepasakoma tiesiogiai, bet ši žinia išplaukia iš atitinkamo žurnalisto (filmo autoriaus Andrejaus Kondrašovo) ir V. Putino dialogo. Iš esmės, tai reiškia, kad Rusija buvo ir tebėra pasirengusi globaliam (branduoliniam) konfliktui su Vakarų pasauliu, t. y. kalbama apie labai nemalonų aspektą naujausiųjų laikų geopolitinėje situacijoje.

Galbūt didžiausia aptariamo filmo paslaptis – kas paskatino V. Putiną taip atvirauti prieš kamerą ir sudaryti galimybę dar kartą demaskuoti Rusijos melą, susijusį su Krymo aneksija? Įtikimiausia atrodo versija, kurią išsakė Rusijos žiniasklaidos erdvę analizuojantis žurnalistas Igoris Jakovenka. Jo manymu, V. Putinas norėjo taip įtvirtinti savo asmeninį (pagrindinį) vaidmenį Krymo „sugrąžinimo“ istorijoje, pasipuikuoti juo. Tačiau sunku būtų paneigti ir tai, kad šis pasipuikavimas prilygsta prisipažinimui dalyvavus nusikaltime.

Ką gi, kaip rašo I. Jakovenka, „Hagos teisininkams bus kiek lengviau dirbti“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 40)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (1)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (3)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras