Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Evo Moraleso Bolivija: kas keičiasi skurdžiausioje Pietų Amerikos valstybėje?

Justina Poškevičiūtė, politikos apžvalgininkė
2015 05 01

Daugelio demokratiškų valstybių lyderių reitingai svyruoja ir ne visada siekia 50 procentų, o dabartinio Bolivijos prezidento Evo Moraleso jau ne vienus metus laikosi itin aukšti – šių metų vasarį siekė 76 procentus. Skurdžiausios Pietų Amerikos šalies lyderis jau beveik dešimt metų bando atsikratyti šitokio šalies titulo. Tad kokias reformas – ir ar sėkmingai – vykdo E. Moralesas ir kuo yra įdomi Bolivija Pietų Amerikos ir pasauliniame kontekstuose?

Bolivijos ekonomika

Kaip ir kitų Lotynų Amerikos šalių, Bolivijos dabartinės ekonominės padėties ir skurdo negalima atsieti nuo ilgos jos ekonominio išnaudojimo istorijos. Praktiškai visoje dabartinėje Lotynų Amerikoje šimtmečius naudojant vergų – vietinių gyventojų ir atvežtų iš Afrikos – darbo jėgą, pirminės žaliavos (auksas, geležis, sidabras, varis ir kt.) buvo tiekiamos Europos imperijoms, vėliau, naudojant itin pigią darbo jėgą, – Europos ir JAV korporacijoms. Štai kadaise sidabru visą Europą aprūpinęs, tačiau vietiniams gyventojams turtų nesukrovęs Potosi miestas Bolivijoje dabar atrodo veikiau kaip kolonijinio išnaudojimo palikimas nei pramonės centras.

Bolivijos ekonomika iki šiol yra grįsta naudingųjų iškasenų gavyba. Svarbiausios šalies eksporto prekės – neapdirbta nafta, gamtinės dujos, įvairūs metalai ir mineralai. 2014-aisiais gamtinės dujos ir mineralai sudarė net 82 procentus šalies eksporto. Bolivija, kaip ir daugelis skurdesnių, tačiau gamtinių išteklių turtingų šalių, importuoja perdirbtus produktus: naftos produktai ir plastiko gaminiai yra pagrindinis importas, nors šalyje veikia dvi naftos perdirbimo gamyklos. Gerai neišvystytas paslaugų sektorius ir ekonominio diversifikavimo trūkumas Boliviją daro viena skurdžiausių pasaulio šalių. Pagal savo BVP, sukuriamą vienam gyventojui, šalis 2013-aisiais buvo tik 155-a pasaulyje, jos reitingas atsidūrė tarp Svazilando ir Maroko.

Chroniškos šalies problemos

Ir pasaulio, ir Lotynų Amerikos kontekste Bolivija tebėra šalis su daugybe chroniškų ekonominių, socialinių, kartu ir politinių problemų. Viena jų – sveikatos apsaugos sritis, apie kurios kritinę būklę įspėja įvairūs rodikliai. Šalies kūdikių mirtingumo rodiklis yra aukščiausias Pietų Amerikoje, vidutinė gyvenimo trukmė (68,5 metų) – trumpiausia, vidutinis ligoninės lovų skaičius tūkstančiui gyventojų – mažiausias. Net 18 procentų 15–24 metų šalies piliečių nėra baigę pradinės mokyklos, tai didelė švietimo sistemos problema. Socialinė atskirtis Bolivijoje – viena didžiausių pasaulyje ir, anot Tarptautinio žemės ūkio plėtros fondo – vienos Jungtinių Tautų agentūrų, net apie 60 procentų boliviečių gyvena žemiau nacionalinės skurdo ribos. Kitaip sakant, tiek E. Moralesui, ir kitiems šalies politikams darbo yra apsčiai.

Evas Moralesas ir jo reformos

E. Moralesą, prezidentu išrinktą 2005-aisiais ir vėliau dukart perrinktą, galima vadinti vienu žinomesnių Lotynų Amerikos lyderių. Pirmą kartą šalies istorijoje prezidento postas buvo užimtas vienos senųjų šalies etninių grupių – aimara genties indėnų – atstovo. Bolivija – daugiatautė ir daugiakalbė valstybė: apie 30 procentų sudaro kečua etninė grupė, 25 procentus – minėtoji aimara, baltųjų šalies gyventojų yra apie 15 procentų, o kiti – įvairaus tautybių ir rasių mišinio metisai. Kaip ir daugelyje buvusių Europos imperijų kolonijų, privilegijos ir politinė galia dažniausiai koncentruojasi baltesnės odos etninėse grupėse, tad E. Moraleso pergalė šalyje turėjo ir itin svarbią simbolinę reikšmę. Norėdama pabrėžti šalies demografinę įvairovę, jo vadovaujama vyriausybė 2009 metų Konstitucija įtvirtino naują oficialų šalies pavadinimą – Bolivijos Daugiatautė Valstybė.

Kad išsilaikytų poste jau beveik dešimt metų, E. Moralesui vien simbolinės pergalės nebūtų užtekę. Su prezidentu visų pirma siejamos reformos, daugelis jų skirtos mažinti socialinę atskirtį ir skurdą. Vienos žinomesnių E. Moraleso vadovaujamos vyriausybės programų yra finansinės paramos sistema vaikus į mokyklą leidžiančioms šeimoms, programa besilaukiančioms ir ką tik pagimdžiusioms motinoms bei išplėsta nuo darbo stažo nepriklausančių pensijų sistema. Vašingtone įsikūręs tyrimų institutas Ekonominių ir politinių tyrimų centras Bolivijos socioekonominės padėties apžvalgoje pristato net dešimt sričių, kuriose Bolivijos situacija per paskutinį dešimtmetį gerėjo: kilo BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, socialinė nelygybė mažėjo, namų ūkių pajamos didėjo, smarkiai išaugo minimalus atlyginimas ir t. t. Kitaip tariant, gyvenimo kokybė šalyje pagerėjo ne vienam milijonui gyventojų, kurių iki tol ji buvo itin žema.

Žinoma, vadinamasis E. Moraleso Lotynų Amerikos socializmo modelis dažnai sulaukia kritikos. Vyriausybė kaltinama tuo, kad skatina tik vieno pramonės sektoriaus – naudingųjų žaliavų kasybos – plėtrą, užuot skatinusi ir kitų ekonomikos sektorių plėtrą. Kita kritika – tai gamtos apsaugos aspektai: šalies priklausomybė nuo naudingųjų iškasenų bei infrastruktūros projektai, kurių įgyvendinimas keltų rimtą grėsmę saugomoms šalies teritorijoms. Galiausiai, vyriausybė kritikuojama visų pirma visuomeninių organizacijų dėl to, kad kriminalizavo protestus prieš kasybos pramonę, o spaudos laisvę vertinančios tarptautinės organizacijos įspėja apie pastebimai griežtėjančią spaudos cenzūrą bei išpuolius prieš žurnalistus šalyje.

Bolivija ir pasaulis

E. Moraleso vadovaujamos Bolivijos santykiai su kaimynais pastaraisiais metais gerėjo: 2008-aisiais įkurta Pietų Amerikos tautų sąjunga UNASUR, jungianti 12 valstybių, artėja link bendros rinkos ir bendros politikos ekonomikos, gynybos bei kitose srityse. Bolivija palaiko itin gerus santykius su Kuba bei Venesuela ir dar 2006-aisiais prisijungė prie šių šalių įkurtos tarpvyriausybinės organizacijos ALBA, kitaip vadinamos Bolivaro aljansu, skirtos bendradarbiavimui tarp kairiosios pakraipos Lotynų Amerikos vyriausybių didinti. Paskutiniais metais gerėjo Bolivijos santykiai su Rusija: su jos milžine „Gazprom“ E. Moraleso vyriausybė jau vykdo bendrus gamtinių dujų telkinių eksploatavimo projektus savo šalyje ir smerkia Vakarų sankcijas Rusijai. O Bolivijos santykiai su JAV vis labiau šalo, praeitų metų pabaigoje E. Moralesas apkaltino JAV ir jos, anot prezidento, vykdomą agresiją prieš Venesuelą ir Rusiją dėl staigaus naftos kainų kritimo.

Apibendrinti Bolivijos užsienio ir vidaus politiką būtų galima taip: atrodo, kad gerėjantys Bolivijos santykiai su kitomis Lotynų Amerikos valstybėmis (ypač – palyginti su XIX amžiaus karais ir konfliktais), mažiau priklausomybės nuo Jungtinių Valstijų bei Europos ir daugiau regioninio bendradarbiavimo gali būti kaip tik tai, ko Bolivijai ir apskritai Pietų Amerikai reikėjo ne vieną šimtmetį. Taip pat negalima paneigti, jog tam tikrų pagrindinių šalies pramonės šakų – kad ir energijos išteklių gavybos – nacionalizavimas padėjo šalies ekonomikai, taip pat sprendžiant socialines problemas. Nacionalizuotos įmonės paprastai nepasižymi dideliu veiklos efektyvumu, tačiau Bolivijoje pinigai, gaunami iš kalnakasybos įmonių, ėmė nusėsti nebe multinacionalinių korporacijų, o valstybės sąskaitose. Nors tos sąskaitos ir pasidarė kuklesnės, tai palengvino valstybės socialinių problemų sprendimą. Kaip pažymi knygų autorius Federico Fuentes, Bolivijos vyriausybė pamažėle investuoja į pramonės diversifikavimą, ateityje šalis turėtų galėti pati apdirbti visą naftą, kurios gaminius dabar importuoja, ir mažiau priklausyti nuo pirminių žaliavų eksporto. Jei šios prognozės pasitvirtins, Lotynų Amerikos socialinių demokratijų modelis atrodys daug patrauklesnis ir globaliame kontekste.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (86)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras