Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rytų partnerystės politikos kaip tarpinės stotelės problema (12)

Justina Budžiūtė, Baltijos jūros regiono tyrimų centras
2015 05 18

Rytų partnerystės valstybes galima apibrėžti kaip ES ir Rusijos kaimynystės ir bendradarbiavimo regioną arba kaip sritį, kurioje šios veikėjos – ES ir Rusija – konkuruoja. Nors 2009 m. ES Rytų partnerystės iniciatyvą buvo bandoma aiškinti remiantis pirmąja samprata – teigta, kad ji neturi jokių geopolitinių intencijų ir nėra nukreipta prieš Rusiją, o priešingai, galbūt sukurs bendradarbiavimo erdvę, – šiandienos geopolitiniam kontekstui apibūdinti tinkamesnė būtų antroji. ES siūlymą šešioms posovietinėms valstybėms pasirašyti asociacijos sutartis ir laisvosios prekybos susitarimus Rusija suvokė kaip galios balanso regione pažeidimą, į kurį vėliau reagavo Krymo aneksija ir taip įtvirtino dar griežtesnę konkurenciją tarp dviejų skirtingų integracinių erdvių.

Nors Rytų partnerystės vadovų susitikimas Vilniuje 2013 m. lapkritį Rytų partnerystę perkėlė į naują lygį, praėjus daugiau nei metams tolimesnės jos perspektyvos lieka neaiškios. Ne tik kaimynystės regione įvykę geopolitiniai pokyčiai veikiau atskleidė jos neefektyvumą, nei sąlygojo teigiamą postūmį. Dėl šios priežasties gegužės 21–22 d. Rygoje vyksiantis vadovų susitikimas, tikimasi, tapsiantis Vilniuje pasiektų įsipareigojimų Rytų partnerystei tąsa, jau beveik įgavo „išgyvenimo susitikimo“ statusą, svarstant, ar Rytų partnerystės idėja iš viso atitinka geopolitines realijas.

Visų pirma, įvykiai Ukrainoje parodė, kad Rusija niekada neatsisakė savo „rusiškosios“ įtakos zonų sampratos: ji buvusias sovietines respublikas, tapusias nepriklausomomis valstybėmis, apibrėžė kaip „artimąjį užsienį“, o etnokultūriškai Rusijai artimas Ukrainą ir Baltarusiją priskyrė savo imperinei „rusų pasaulio“ koncepcijai. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad pirmasis to signalas buvo 2008 metų įvykiai Gruzijoje, į kuriuos ES ir apskritai Vakarai nesugebėjo tinkamai reaguoti. Vengimą laikytis griežtesnės pozicijos Rusijos atžvilgiu kare su Gruzija ES Tarybai pirmininkaujančios Latvijos užsienio reikalų ministras E. Rinkevičius šių metų kovo mėnesį, kalbėdamas apie dabartinius iššūkius Rytų partnerystei, vertino kaip klaidą, kuri Rusijai suteikė „ganėtiną paskatinimą tęsti“.

Antra, Armėnijai ir Baltarusijai pasirinkus Eurazijos sąjungą, o Azerbaidžanui nepareiškus noro keisti dabartinio savo statuso santykiuose su Europos Sąjunga, ES turėjo atsisakyti puoselėjamos idėjos, kad europietiškoji tvarka ir visuomenės organizavimo principai taps pavyzdžiu kitoms visuomenėms ir lems natūralų valstybių suartėjimą su ja. Teko pripažinti, kad transformacinė ES galia, susidūrusi su ryškiomis sovietinio identiteto apraiškomis, yra pernelyg silpna. Nesant realesnės, tegul ir vėlesnės narystės perspektyvos, net ir pažangiausiose Rytų partnerystės valstybėse – Ukrainoje, Moldovoje ir Gruzijoje – reformos smarkiai stringa. Dauguma jų yra skirtos reikalavimams patenkinti, tačiau nebūtinai yra efektyvios.

Trečia, pasikeitusi geopolitinė aplinka lėmė išaugusius lūkesčius Rytų partnerystei, kurių pildyti ES nepasirengusi. Po Krymo aneksijos Rusiją suvokdamos kaip grėsmę savo teritoriniam vientisumui, separatistinius regionus turinčios pažangiosios partnerės – Ukraina, Moldova ir Gruzija – šią grėsmę siekia atsverti integracija į Vakarų struktūras. Įsitikinus esama ir, galimas dalykas, toliau eskaluojama Rusijos agresija nerimastingai grįžtama prie įšaldyto konflikto Padniestrėje problemos: įgyvendinus rusų nacionalistinę Novorosijos idėją, ji galėtų būti prijungta kaip sausumos koridoriaus į Krymą dalis. Nepavykus destabilizuoti Odesos regiono, tokios prisijungimo perspektyvos sumenko, tačiau prorusiška žiniasklaida, vaizduodama Ukrainą kaip fašistų valdomą šalį, kurioje prieš rusų tautines mažumas yra nukreipti kariniai veiksmai, kuria vis stipresnį nesaugumo jausmą ir didina įtampą ir pačioje rusakalbėje Padniestrės visuomenėje. Vien per praėjusius metus Padniestrės valdžia du kartus prašė leidimo prisijungti prie Rusijos pagal Krymo pavyzdį. Nors Rusija nesutiko, tokie separatistiniai regionai išlieka svarbiu jos geopolitiniu įrankiu. Žvelgiant į dabartinių įvykių kontekstą visai suprantama, kad minėtos Rytų partnerystės valstybės ES narystės siekį grindžia ne tik socialinės ir ekonominės gerovės interesais, bet ir sustiprėjusiu saugumo poreikiu, tačiau pačią ES tokios galimos grėsmės valstybių stabilumui veikiau tik atgraso nuo narystės perspektyvos suteikimo.

Tai, ką Rusiją įvardija kaip savo gyvybiškai svarbių interesų zoną, Europos Sąjungai tėra viena iš kaimynysčių, o tai yra didžiausia Rytų partnerystės neefektyvumo priežastis. Išskirtinę svarbą jai teikia tik dalis Europos valstybių, susitelkusių toje kaimynystėje. Tarp jų ir Lietuva, kuri, pasinaudodama pirmininkavimu Europos Tarybai 2013 m., iškėlė Rytų partnerystės politikos klausimą į didžiąją sceną ir toliau skatina išlaikyti prioritetu, ET pirmininkaujant Latvijai. Rumunijai tai yra instrumentas, padedantis etniškai jai artimą Moldovą įtraukti į Europą ir išlaikyti šalia savęs. Kita vertus, nepaisant šių valstybių inspiracijų plėsti ES įtakos zoną per narystę ir taip sumenkinti Rusijos dominavimą, kalbos apie galimą Rytų partnerystės valstybių narystę ES niekada nebuvo pagrįstos: valstybės yra per toli nuo daugelio ES standartų, o ES, savo ruožtu, nesuteikė jokių realesnių paskatų artėti prie jų. Nors oficialiai apie tai nebuvo kalbama, ES, apibūdindama save tokiomis vertybėmis kaip demokratija, rinkos ekonomika, žodžio laisvė, iš tikrųjų niekada ir nepriskyrė Rytų partnerystės valstybių savo civilizacijai. Priimtas „integracijos be narystės“ modelis Rytų partnerystės politikos esmę apibrėžė tik kaip stabilumo, arba buferinės, zonos kūrimą, užtikrinantį vidinių ES šalių saugumą, ir panašu, kad šios logikos laikomasi iki šiol. Vis dar siekiama Rytų partnerystės valstybes išlaikyti savo orbitoje ir šioje erdvėje laikomasi pozicijos „geriau būti nei nebūti“, tačiau pats valstybių narystės klausimas paliekamas tolimai ateičiai ir bus atsižvelgiama ne vien į jų vertybinę transformaciją, bet ir į Rusijos interesus šioje erdvėje.

Sulaukus neigiamos Rusijos reakcijos skirtingas prioritetų pasiskirstymas išryškėja dar labiau. ES laikydamasi savo vertybinės pozicijos vieningai išreiškė pareigą taikyti sankcijas Rusijai, tačiau pripažinus ribotą jų efektyvumą pradeda svarstyti, kad negali sau leisti izoliuotis nuo tokios galios ir nesinaudoti normalių santykių su ja teikiamomis ekonominėmis preferencijomis. Artimiausioje ateityje, nesant prošvaisčių, kad Rusija atsisakys savo imperialistinių ambicijų dėl geresnių santykių su Vakarais, tikriausiai pati ES turės ieškoti santykių su ja normalizavimo galimybių. Apie tai jau kalbama šiais metais parengtoje Europos užsienių reikalų tarybos ataskaitoje[1]: plėtojamos mintys apie konstruktyvų bendravimą su Rusija ir ekonominį bendradarbiavimą su jos vadovaujama Eurazijos sąjunga. Iš esmės, pripažinus, kad dabartinė Rytų partnerystė nėra efektyvi, o vienintelis būdas ją išsaugoti yra narystės perspektyva, tokios galimybės atsisakoma aiškiai parodant, kad daugumai ES valstybių santykiai su Rusija svarbesni nei Rytų partnerystės valstybių interesai. Vis dėlto čia susiduriama su problema netekti ES kaip normatyvinės galios vaidmens, nes sprendimas atsitraukti nuo Rytų partnerystės politikos reikštų Rusijos interesų sferos pripažinimą, o Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos pasiryžimas rinktis europinę šalies raidos kryptį būtų ignoruojamas.

Taigi apibendrinant reikia pripažinti, kad Rytų partnerystės programa nebuvo pritaikyta tiesioginei konkurencijai su Rusija posovietinėje erdvėje, o šios partnerystės lūkesčiai šiandienos geopolitiniame kontekste neatitinka realybės. Tokiomis aplinkybėmis viršūnių susitikimas Rygoje veikiau bus dar vienas ES bandymas suderinti savo vertybinį veidą su pragmatiniais interesais parodant, kad laikomasi įsipareigojimų Rytų partnerystės valstybėms, bet kartu vengiant eiti į dar didesnius nesutarimus su Rusija. Neapibrėžtą poziciją žymi ir Latvijos, kaip ET pirmininkaujančios valstybės, inicijuojami siūlymai Rygoje susitarti dėl diferencijuotų reformų kelrodžių. Skatinant individualų požiūrį į Rytų partnerystės valstybes pripažįstama, kad, pirma, jos susiduria su iššūkiais skirtinguose sektoriuose: pavyzdžiui, Moldovoje daugiau dėmesio reikia skirti viešojo administravimo reformoms, sienų kontrolei, Gruzijoje – teisingumo sistemos reformoms, o Ukrainoje – švietimui, pasienio pagalbai; antra, valstybės siekia skirtingo lygmens partnerystės su ES, todėl atsižvelgiant į jų interesus turi būti taikomos ir skirtingos paskatos reformoms įgyvendinti: pavyzdžiui, mažiau pažengusioms partnerėms siūlomas vizų režimo supaprastinimas (Baltarusijos atveju Latvija, kuri yra suinteresuota jos išlaikymu Rytų partnerystės programoje, siūlo pradėti bent jau nuo dialogo dėl vizų, o supaprastinimas būtų antras žingsnis), o pažangiausioms – bevizis režimas.

Nors sėkmingai reformas vykdančios valstybės, remiantis principu daugiau už daugiau, galėtų glaudinti dvišalį bendradarbiavimą su ES ir pagal šią logiką kiekviena valstybė atskirai artėtų prie narystės galimybės, vis dėlto kol kas jos atsidurtų tik tarpinėje stotelėje tarp asocijuotosios narės ir narės kandidatės. Viena vertus, toks naujos tarpinės stotelės atsiradimas parodytų, jog Rytų partnerystė išlieka ES politikos darbotvarkėje, ir būtų suteikiama viltis, kad dėmesys jai ateityje galbūt net didės, kita vertus, stotelių ieškojimas, o ne aiškus pačios narystės suteikimas rodo ES neryžtingumą ir nenorą keisti šių valstybių tik kaip „kaimynystės“ (o tiksliau – buferio) statuso. Tai atrodo labiau kaip sprendimas dabartiniams lūkesčiams patenkinti nei reali narystės perspektyvos galimybė, nes vis dar esama pagrindo manyti, jog, atsižvelgiant į konkurencijos su Rusija aplinkybes ir jos reikšmę vidinių ES valstybių interesams, net pažangiausios Rytų partnerystės valstybės tarpinėje stotelėje ilgam ir pasiliks.

[1] Europos užsienio reikalų tarybos ataskaita „The New European Disorder“, internetinė prieiga.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 12)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras