Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Į chaosą paniręs Jemenas: bombos vietoj diplomatijos skurdžiausioje arabų šalyje

Justina Poškevičiūtė, politikos apžvalgininkė
2015 05 22

Nors žinių apie neramumus Jemene netrūksta jau ne vieną dešimtmetį, šiais metais reportažų iš šios šalies padažnėjo, suintensyvėjus kariniams veiksmams regione. Ką čia veikia Saudo Arabija, kas tokie husių kovotojai, koks tariamas Irano vaidmuo konflikte ir kaip prie visos šios tragiškos sumaišties prisideda Vakarai? Klausimų apstu, o atsakymai į juos, deja, piešia niūrią šalies ateitį.

Du Jemenai ir daugybė konfliktų

Dar palyginti visai neseniai apie Jemeną būtų tekę kalbėti daugiskaita: Jemeno, kaip modernios valstybės, istorija itin trumpa. Šalis susikūrė 1990-aisiais, susijungus Šiaurės Jemenui ir buvusiai prosovietiškai Jemeno Liaudies Demokratinei Respublikai (Pietų Jemenui). Šiaurės Jemeno teritorija ilgą laiką buvo valdoma Osmanų imperijos, o Pietų Jemeno teritoriją iki 1967-ųjų valdė Didžioji Britanija. Praėjus vos ketveriems metams po šalies susijungimo, joje kilo pilietinis karas, pasibaigęs Šiaurės Jemeno pajėgų pergale ir galutiniu atsiskirti norėjusių pietų prijungimu. Tačiau tai nepanaikino separatizmo nuotaikų šalyje, tad konfliktai nerimo iki pat šių dienų.

2011-aisiais įsižiebęs Arabų pavasaris pasiekė ir Jemeną: per šalį ritosi protestų bangos, kol 2012-aisiais buvo pradėtas įgyvendinti Persijos įlankos šalių bendradarbiavimo tarybos sukurtas ir Jungtinių Tautų palaikytas Taikaus pereinamojo laikotarpio planas. Pagal šį planą buvęs šalies prezidentas Ali Abdullah Salehas pasitraukė iš posto ir gavo politinę neliečiamybę, o naujuoju prezidentu buvo išrinktas jo buvęs viceprezidentas Abd Rabbu Mansouras al Hadi. Prezidentas Hadi niekad neturėjo tvirto palaikymo šalyje, per rinkimus buvo vienintelis kandidatas ir turėjo šiame poste būti vos kelerius metus, pereinamuoju laikotarpiu. Šis laikotarpis ne tik užsitęsė, bet ir visiškai nepateisino lūkesčių, tą rodo dabartinė situacija šalyje.

Husių iškilimas

Vadinamoji husių grupuotė (oficialus pavadinimas „Ansar Allah“ – „Alacho rėmėjai“) susiformavo palyginti visai neseniai. Husiai – zaidi šiizmą išpažįstančių Šiaurės Jemeno gyventojų grupuotė, kurios atsiradimo pradžia galima laikyti 1992-uosius, kai buvo įsteigta tada dar nuosaikesnių politinių pažiūrų grupė „Tikintis jaunimas“. Ši grupė Jemene turėjo būti atsaku į stiprėjančią salafizmo įtaką, importuojamą iš Saudo Arabijos. Stiprėjant separatizmo nuotaikoms Jemene, pastaraisiais metais stiprėjo ir husių pozicija šalyje. 2014 metais Jemenas tapo šešių regionų federacija, teoriškai turėjusia suteikti skirtingoms šalies dalims daugiau autonomijos, bet tai neapsaugojo nuo tolesnio šalies skilimo. 2014-ųjų rugsėjį husiai įvykdė karinį perversmą, o šių metų sausį prezidentas M. al Hadi buvo priverstas atsistatydinti. Husių perversmo lyderiai nėra pripažįstami nei pačiame Jemene, nei už jo ribų, tad bet kokio politinio kompromiso lipdymas sunkiai įmanomas.

Kaimynų, Vakarų ir Rusijos įtaka Jemene

Nors laikyti konfliktus Jemene vien Saudo Arabijos ir Irano už virvučių tampomų grupių kova būtų netikslu, tiek šios dvi šalys, tiek keletas kitų yra neabejotinai svarbūs žaidėjai šiame kontekste. Čia reikia pradėti nuo to, kad Saudo Arabija niekad nenorėjo stipraus ir nuo jos ekonomiškai nepriklausomo Jemeno. Štai Irakui įsiveržus į Kuveitą 1990-aisiais, Saudo Arabija išvarė iš šalies daugumą ten dirbusių Jemeno piliečių, nes Jemenas oficialiai šiame konflikte palaikė Iraką. Jemenui atradus naftos telkinių savo teritorijoje, Saudo Arabija bandė atkalbėti naftos gavybos korporacijas nuo darbo šioje šalyje. Iki šalies susivienijimo Saudo Arabija rėmė separatistinius pietus, o šiuo metu yra lyderė arabų šalių koalicijos, pradėjusios Jemeno bombardavimą šių metų kovo pabaigoje. Kaip Saudo Arabija ketina suvienyti šalį ją bombarduodama su Egipto, Jordanijos, Pakistano bei Persijos įlankos šalių pagalba, nėra aišku, ypač kai stiprus ir vieningas Jemenas visada buvo veikiau Saudo Arabijos rūpesčio šaltinis nei tikslas.

Irano įtaka konflikte ir paramos husiams mastas nėra aiškus. Viena vertus, „Reuters“ praneša, kad Iranas jau prieš karinį perversmą teikė ir tebeteikia husiams karinę ir finansinę paramą. Saudo Arabija nenori stiprios šiitų valstybės pašonėje, o Iranas nenori sunitiško Jemeno. Kita vertus, kaip pažymi politikos analitikas ir islamiško ekstremizmo ekspertas Grahamas E. Fulleris, Iranas visų pirma yra islamiška valstybė, o tik paskui – šiitiška ir pats neprovokuoja įtampos regione. Tačiau, iškilus realios priespaudos šiitams grėsmei, Iranas į tokią grėsmę atsakytų.

Pasaulio žiniasklaida vengia tiksliau vertinti, kaip ir kokiu ginklų kiekiu Iranas aprūpina husius, nors nurodo, kad šis aprūpinimas yra esminis. Tačiau vienas Saudo Arabijos dienraščių pranešė, kad karinį perversmą husiai įvykdė naudodami visų pirma ginkluotę, užgrobtą iš Jemeno kariuomenės (čia peršasi analogija su įvykiais Ukrainoje: Donecko separatistai taip pat tvirtina, kad reguliariosios Ukrainos kariuomenės dalinius, ginkluotus sunkiąja ginkluote, jie įveikia su atimtais iš Ukrainos milicininkų ginklais). Tad žiūrėti į husius vien kaip į Irano įrankį, šitaip supaprastinant situacijos analizę iki galingųjų žaidimo aikštelės regione, vargu ar galima.

Būtina aptarti ir JAV įtaką regione. Žinant JAV ir Saudo Arabijos santykių istoriją nenuostabu, kad JAV remia karalystės vadovaujamą koaliciją. JAV ir Saudo Arabija glaudžiai bendradarbiauja kovoje su „Islamo valstybe“ (IV), o pastaraisiais metais JAV ginklų tiekimas regionui buvo ne tik aktyvus, bet ir rekordinis. Knygų ginkluotės klausimais autorius ir JAV įsikūrusio Tarptautinės politikos centro projektų vadovas Williamas D. Hartungas savo straipsnyje informuoja, jog Baracko Obamos administracija vien per pirmus penkerius valdymo metus pardavė daugiau ginklų nei G. W. Busho vyriausybė per aštuonerius metus. Įdomu, ir gal netgi netikėta, yra tai, jog B. Obamos vadovavimo laikotarpiu JAV ginklų prekybos apimtis yra didžiausia nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų. Pagrindinės pirkėjos yra Artimųjų Rytų ir Persijos įlankos valstybės, joms tenka apie 60 procentų visų pardavimų vertės. Ypač daug parduota Saudo Arabijai, kuri, anksčiau brutaliai malšinusi protestus Bahreine, dabar grasina destabilizuoti visą regioną. Visai neseniai, šių metų kovą, dienraštis „The Washington Post“ pranešė, jog JAV vyriausybė pradangino 500 milijonų JAV dolerių vertės karinę siuntą Jemenui. Neatmestina, kad šios siuntos ginklai ar bent dalis jų atsidūrė husių ar kitų islamo ekstremistų grupuočių rankose. Tad, žinant vien keletą faktų apie ginklų prekybą Artimuosiuose Rytuose, nesusieti šios prekybos su regioną kamuojančiais karais ir konfliktais būtų tiesiog trumparegiška.

Galiausiai, Rusija Jemeno konflikte irgi turi savų interesų. Viena vertus, kaip valstybė, palaikanti ir stiprinanti (kad ir neseniai pasirašyta sutartimi) strateginius ryšius su Iranu, Rusija turėtų palaikyti husių kovotojus. „Ansar Allah“ delegacijai apsilankius Rusijoje šių metų vasarį, jie tariamai pažadėjo leisti Rusijos kompanijoms eksploatuoti naftą Maribo provincijoje, o ir galimybės turėti užtikrintą priėjimą prie vieno svarbiausių strateginių jūrų kelių Rusijai turėtų būti įdomios. Nieko stebėtino, kad Rusija susilaikė ir per neseniai vykusį JT Saugumo Tarybos balsavimą dėl ginklų embargo husių kovotojams. Kita vertus, dėl konflikto galinčios kilti naftos kainos Rusijai būtų į naudą, tad tvirtai teigti, kas Rusijai konflikte naudingiausia, sunku.

Svarbūs klausimai, užgožiami bombomis

Rasti išeitį iš dabartinės Jemeno situacijos atrodo itin sudėtinga. Kaip pažymi britų žurnalistas ir Artimųjų Rytų ekspertas Brianas Whitakeris, JT parengtas planas neatrodo optimistiškai. Ekspertas primena, kad Persijos įlankos valstybės, paliktos formuoti demokratiško Jemeno ateities, nepasižymi demokratiškomis tradicijomis. Be to, demokratijai „įvesti“ visų pirma reikia valstybės, o valstybės „valstybingumo“ lygį (ko Jemenui trūksta), kaip rodo politikos mokslų tyrimai, dažnai lemia tai, ar tas demokratinis režimas laikysis ilgiau, ar trumpiau. Anksčiau čia vartota retorika „negali būti raidos be saugumo“ nepadėjo sulipdyti šalies praeityje: Jemenas, užuot investavęs į šalies infrastruktūrą, stengėsi ginkluotis, tačiau dalis ginkluotės, atrodo, atsidūrė dabar aktyvių grupuočių rankose.

Negalima pamiršti, kad Jemene veikia „Al Qaeda“ Arabijos pusiasalyje“ (AQAP) padalinys, o neseniai savo išpuolius (po vieno jų liko net 137 negyvi) čia pradėjo ir „Islamo valstybė“. Husiai deklaruoja priešiškumą abiem šioms grupuotėms, tai daro juos potencialiais Saudo Arabijos ir JAV sąjungininkais, tad kova su husiais šia prasme atrodo kaip vienas painus ir tragiškas aklagatvis. Šitokia situacija – Saudo Arabijos vadovaujamai koalicijai kartu su Vakarų atstovais kovoti su potencialiais savo sąjungininkais – pažįstama iš kovų su IV, kai nebuvo svarstoma derybų su Basharu al Assadu ir Iranu, taip pat kovojančiais su IV, galimybė.

Jemenas – skurdžiausia arabų šalis ir viena skurdžiausių pasaulyje. Sunku įsivaizduoti, kaip gali būti pasiektas koks nors politinis kompromisas, be kurio Jemeno nei kaip šalies, nei kaip federacinio darinio tiesiog negali būti. O dar sunkiau įsivaizduoti, kaip tokį kompromisą tikimasi pasiekti bombarduojant ir taip trapią šalies infrastruktūrą ir gilinant humanitarinę krizę.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras