Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Apie tuos, kurie buvo ir kurių nebuvo (31)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2015 05 25

Gegužės 9 d. paradas Maskvoje suteikė puikią progą įvertinti Rusijos santykius su buvusiomis SSRS respublikomis, praėjus šiek tiek daugiau nei 20 metų po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Pradėkime nuo tų, kurie nusprendė ignoruoti V. Putino surengtą šventę.

Tai, kad Raudonojoje aikštėje nebuvo Baltijos valstybių lyderių (o Lietuva net diplomato neatsiuntė), savaime suprantama. Jos vertina Didžiojo Tėvynės karo pabaigą kaip naujos savo okupacijos pradžią. Įvykiai Kryme ir Donbase tik dar labiau supriešino Rusiją su Baltijos šalimis ir vidutinėje perspektyvoje nėra jokio pagrindo manyti, kad įvyks jų santykių „perkrovimas“.

Sovietinės Ukrainos karių indėlis į SSRS pergalę prieš nacistinę Vokietiją buvo vienas didžiausių. Todėl prieš kokius dvejus trejus metus būtų buvę galima ramiai svarstyti V. Janukovyčius atvykimo į Maskvą galimybę. Bet pastaruoju metu viskas apsivertė aukštyn kojomis. Didžiausia liūdna ironija yra ta, kad šiandien Kremlius kalba apie fašizmo atgimimą kaimyninėje valstybėje ir faktiškai kariauja su kadaise broliška tauta. Kai susimąstai apie bendrą Maskvos ir Kijevo istoriją, sunku susitaikyti su mintimi, jog V. Putino administracijos vadovo S. Ivanovo žodžiai, kad Ukrainos prezidentas net nebuvo kviečiamas į Pergalės dienos šventę, dabar skamba normaliai. Dar daugiau, visi nustebtų, jei būtų kitaip, ir svarbiausia – jokios prošvaistės tunelio gale.

Ukrainoje „dar“ vyksta Rusijos agresija, o Gruzijoje „jau“ įvyko karinis konfliktas Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, kurias Maskva pripažino kaip nepriklausomas valstybes ir iš esmės inkorporavo į savo sudėtį. Žinoma, ir gruzinai daug prisidėjo prie pergalės kare. Oficialiai teigiama, kad raudoną vėliavą virš Reichstago iškėlė Raudonosios armijos seržantai – rusas M. Jegorovas ir gruzinas M. Kantarija. Todėl Gruzijos vadovo ir karių atvykimas į Maskvą teoriškai būtų visai logiškas, bet realiai jo apsilankymo okupanto sostinėje niekas nesuprastų. Pagaliau, pats V. Putinas per savo didžiąją spaudos konferenciją 2012 m. gruodį pareiškė: „Norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į gerai žinomą problemą. Dabartinis Gruzijos prezidentas ponas Saakašvilis atvedė situaciją į aklavietę, ir aš nelabai gerai suprantu, kaip iš jos ištrūkti“.

Moldovai Rusija irgi gadina gyvenimą. Kol kas šalis sugeba laikytis provakarietiško kurso, bet Padniestrės, kuri kažkiek gyvybinga tik su Maskvos pagalba, problema neabejotinai komplikuoja Kišiniovo europinę integraciją. Dar daugiau, šiandien situacija aštrėja: separatistinis regionas gali būti Kremliaus panaudotas kaip papildomas Ukrainos puolimo instrumentas. Pagaliau, Rusija vis dar tikisi kardinaliai pakeisti vidinę Moldovos politiką – atvesti ten į valdžią savo žmones ir integruoti šalį į Eurazijos Sąjungą. Tai didina įtampą valstybės viduje ir pastebimai aštrina Maskvos ir Kišiniovo santykius. Taigi tikėtis, jog Moldovos prezidentas N. Timoftis pasirodys Raudonojoje aikštėje, buvo neverta – minus dar vienas draugas.

Su provakarietiškai nusiteikusiomis buvusiomis SSRS respublikomis viskas aišku, o štai Baltarusijos – dar vieno greta Ukrainos slaviško trikampio ramsčio – prezidento nedalyvavimas parade tikrai nustebino. Kita vertus, antirusiškas A. Lukašenkos elgesys pastaruoju metu tampa vos ne norma. Jis, žinoma, gudrauja – pats neatvažiavo, bet karius atsiuntė, o prieš tai pareiškė: „Mes – rusų pasaulis. (...) Aš visiems vakariečiams sakau – vyrai, jei kas nors įvyks, mes būsime su Rusija“. Kartu Baltarusijos vadovo pasiteisinimas, kad jis bus užimtas namie – turės asmeniškai vadovauti savo paradui, nes to niekas kitas padaryti negali, atrodė neįtikinamai. Visi tai suprato kaip dar vieną Batkos flirto su Vakarais ženklą, bet tokie fokusai jam gali baigtis blogai – vieną dieną V. Putinui atsibos toks „ištikimas draugas“, kuris net Krymo Rusijos dalimi nepripažino, ir tada A. Lukašenkos dienos savo poste gali būti suskaičiuotos.

Galiausiai, Maskvoje mes nepamatėme dviejų Centrinės Azijos valstybių – Uzbekistano ir Turkmėnijos – lyderių. Su turkmėnais viskas daugiau ar mažiau aišku. Šiandien tai labai specifinė šalis (turbūt antra tokia po Šiaurės Korėjos). Be to, Ašchabadas tradiciškai laikosi neutralumo politikos ir vengia bet kokių žingsnių, kurie leistų suabejoti šiuo kursu. Atvykimas į Maskvą dabartiniame kontekste, žinoma, sukurtų pagrindą įvairioms spekuliacijoms. Tad G. Berdymuchamedovas liko Ašchabade.

Uzbekistano vadovas I. Karimovas neatvyko mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirma, pergalė Didžiajame Tėvynės kare šalyje kryptingai atsiejama nuo bendros sovietinės praeities. Žygdarbis buvo, bet pirmiausia uzbekų. Antra, dabartiniu metu Uzbekistanas, panašiai kaip Baltarusija, bando laviruoti tarp Rusijos ir Vakarų. Kelionė į Maskvą galėtų reikšti per stiprų posūkį Kremliaus (Eurazijos Sąjungos) link. Tad I. Karimovas susilaikė.

Ir vis dėlto V. Putinas tribūnoje nebuvo vienišas. Pirmiausia būtina paminėti Kazachstano prezidentą N. Nazarbajevą. Jis turbūt irgi galėjo surasti priežastį nevažiuoti į Maskvą, bet neieškojo. Pažymėtina, kad neseniai per Rusijos televiziją parodytame filme apie V. Putiną Kazachstano vadovas buvo pristatytas kaip artimiausias ir tikras Maskvos sąjungininkas (palyginimui – A. Lukašenkos jame nebuvo) – antras po Kinijos, kurios lyderis šventės metu visada buvo arčiausiai Rusijos prezidento.

Toliau paminėtini pagrindiniai satelitai: Armėnija, Kirgizija ir Tadžikistanas. Be tiesioginės ir netiesioginės finansinės bei ekonominės Rusijos pagalbos (ypač tai pasakytina apie minėtas Centrinės Azijos valstybes) šios šalys iš esmės neišgyvens (ką jau kalbėti apie islamiško ekstremizmo grėsmę ir rusiškas saugumo garantijas). Armėnijos situacija šia prasme, žinoma, geresnė, bet jos atveju svarbiu veiksniu tampa Kalnų Karabacho konfliktas: be rusų užnugario Jerevanas negali sau leisti likti vienas prieš vieną su daug turtingesniu Azerbaidžanu. O kas moka, tas ir užsako muziką – teko stoti į Eurazijos Sąjungą ir vykti į Maskvą.

Baigiant galima pasakyti, kad įdomiausiu V. Putino svečiu tapo Azerbaidžano lyderis I. Alijevas. Jo šalis šiandien nei arši Rusijos priešė, nei didelė draugė. Tad Azerbaidžano prezidentas tikrai galėjo likti nuošalyje, juolab kad šalies kariams teko žygiuoti kartu su Armėnijos atstovais. Tačiau I. Alijevas nusprendė atvykti į Maskvą kartu su savo kariuomenės kuopa. Tai charakterizuoja jį kaip išmintingą ir pragmatišką lyderį, kuris nepainioja konjunktūrinės politikos, kad ir kokia aštri ji būtų, su bendra istorine praeitimi ir potencialia nauda. Kita vertus, Azerbaidžanas santykiuose su Rusija (kol kas) neturi tokios karčios patirties kaip Baltijos valstybės, Ukraina ar Gruzija, tad jam lengviau demonstruoti išmintį.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad praėjęs santykių su artimiausiais kaimynais dvidešimtmetis nebuvo Rusijai itin sėkmingas. Didžiausia nesėkmė, žinoma, Ukraina, kurios praradimo Kazachstano draugystė, kad ir kokia svarbi ji būtų, tikrai nekompensuoja. Ir net broliškos Baltarusijos vadovas leidžia sau demonstruoti nepaklusnumą. Todėl belieka tenkintis ištikimybe tų, kuriuos galima nupirkti ar tiesiog priversti draugauti.

Rezultatas švieslentėje – 9:5 ne Rusijos naudai, bet žaidimas tęsiasi...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 31)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras